Dažnas, nuvažiavęs į mišką, ieško vietų, kuriose anksčiau buvo sėkmingai grybavęs, ir tikisi dar gausesnio laimikio. Tačiau neretai tenka nusivilti: vietoj pamėgto grybyno žiojėja plynas laukas…
Vietoj miško – plynė
Visus miško kirtimus visuomenė dažniausiai tapatina su plynais kirtimais, kai vienu metu nemažame miško plote nukertami beveik visi medžiai. Neigiamas visuomenės požiūris į plynuosius kirtimus, didėjantys ekologiniai reikalavimai miškininkystės sistemoms bei saugomų teritorijų plėtra skatina miškininkus bent dalį plynų kirtimų keisti neplynais. Kuo gi skiriasi šie du miško kirtimo būdai?
Rokiškio miškų urėdijos miškotvarkos inžinierius Julius Adamonis sakė, jog po plynojo kirtimo kelerius metus buvusiuose miškinguose plotuose lieka tuštuma. Vienu metu iškertama dauguma medžių, išskyrus pomiškį, sėklojus ir biologinei įvairovei palaikyti skirtus medžius. Viename hektare paliekama bent 10 žalių medžių, stuobrių, sausuolių. Plynais kirtimais gali būti kertamas tik užaugintas ir subrendęs medynas. Šis procesas tapatinamas su užauginto derliaus nuėmimu žemės ūkyje, mat po kurio tame pačiame plote atsodinami nauji miško medeliai.
Neplyno kirtimo metu subrendęs medynas nukertamas ne iš karto: pirmiausia jame iškertami ligoti, pažeisti, neperspektyvūs medžiai, o augti paliekami sveiki ir nebrandūs medžiai. Taip sudaromos sąlygos jaunajai miško kartai augti. Praėjus 7-10 metų po pirmojo retinimo, medynas vėl kertamas neplynai. Tokie retinimo darbai kartojami 2-3 kartus. Tokiu būdu kertamame miško sklype išlieka natūralesnė aplinka, augantis miškas saugo dirvožemį nuo erozijos, medžiai grynina orą, jame gyvūnai susiranda prieglobstį, stiebiasi augalai, grybai. Be to, nuo likusių medžių užsisėję jauni medeliai išsaugo konkrečiam miškui būdingas savybes, yra atsparesni aplinkos poveikiui.
Atkuriamas
Dažnai miškininkams priekaištaujama, jog po plynojo kirtimo kardinaliai kinta miško aplinka bei jo biologinė vertė. Anot miškotvarkos inžinieriaus J.Adamonio, šis priekaištas nėra pagrįstas, mat per trejus metus iškirstasis miškas yra atkuriamas. Be to, plynai iškertami nedideli plotai: maksimalus leistinas biržės plotas yra 8 ha, tačiau šiuo metu valstybiniuose Rokiškio miškų urėdijos miškuose vidutinis biržės plotas tėra 1,4 ha. Anot miškininko, net ir plynai kertant mišką biologinei įvairovei palaikyti yra paliekami senmedžiai, medžiai su uoksais, skruzdėlynai, į biržę patenkančios pelkutės. Taip pat stengiamasi palikti kuo natūralesnes vandens tėkmes.
Plynėje paliktų senųjų medžių misija labai garbinga: jie – lyg karkasas ateities medynui, sujungsiantis medžių kartas. Be to, jeigu likusiųjų laja bus vešli, didelė tikimybė, kad juose paukščiai susisuks lizdus. Yra žinoma, jog senuosius medžius ypač mėgsta uoksiniai paukščiai. Ant jų taip pat galima rasti retųjų samanų, kerpių ar moliuskų rūšių. Šie, ūgtelėjus jaunajai miško kartai, sėkmingai apsigyvens ant jaunų medžių kamienų.
„Jeigu visai atsisakytume plynųjų kirtimų, tuomet iš miško į laukus išvytume pelėdas, erelius, suopius ir kitus plėšriuosius paukščius. Tačiau dauguma jų yra prisitaikę maitintis būtent miško plynėse, aikštėse. Smulkiesiems sparnuočiams irgi reikalingi jaunuolynų sąžalynai: vargu ar teko girdėti suokiant lakštingalą vidury gūdžios girios“, – pasakojo p. Adamonis. Anot jo, plynų kirtimų pasitaiko ir natūralioje gamtoje: kartais gaisrai, uraganai ar kitokios gamtos stichijos išverčia nemažus miškų masyvus.
Graži idėja
Kodėl vis daugiau brandžių valstybinių miškų medynų kertama neplynai? Anot p. Adamonio, viena pagrindinių priežasčių – gamtosauga. Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje neplyniems kirtimams skiriamas ypatingas visuomenės, įvairių Lietuvos ir užsienio gamtosauginių organizacijų, tuo pačiu ir miškininkų dėmesys. „Savaiminis miškų atkūrimas – labai graži idėja, tačiau miškas negali tapti bandomuoju triušiu“, – sakė p. Adamonis.
Pastaraisiais metais Lietuvos valstybiniuose miškuose neplyni kirtimai išaugo dvigubai, jie sudaro apie 25-27 proc. visų kirtimų. Rokiškio miškų urėdijos neplynų kirtimų procentas kasmet taip pat didėja: pagal 1997 m. miškotvarkos projektą rajone planuota neplynai kirsti 4 proc. miškų, o nuo 2000 m. tokie kirtimai kasmet sudaro 20-23 proc. visų brandžiuose miškuose vykdomų kirtimų. Daugiausia šie darbai atliekami Rokiškio, Pandėlio ir Kamajų girininkijose.
Saugomose teritorijose
Nemažą Rokiškio miškų urėdijos valdomų miškų dalį užima saugomų teritorijų miškai: Sartų regioninis parkas, Dusetų girios botaninis-zoologinis, Suvainiškio, Petriošiškio, Gaidžiabalės-Samanynės telmologiniai, Junkūnų geomorfologinis draustiniai. Saugomų teritorijų miškų pagrindinė funkcija – ekosistemų apsauga. Todėl čia kertami tik gamtinės brandos sulaukę, baigiantys apmirti medžiai. Siekiant net ir trumpam nenutraukti apsauginių miško funkcijų būtent neplynais atrankiniais kirtimais formuojami mišrūs, įvairaus amžiaus medynai.
Miškininko J.Adamonio nuomone, tinkamai atlikti neplynieji kirtimai turi privalumų: miško augimas, medžių kartų pasikeitimas yra artimas natūralių medynų vystymosi procesui, taip pat sutaupomos lėšos miškui atkurti, nes nereikia sodinti naujų medelių. Tačiau šie kirtimai turi ir trūkumų. Vienas jų – didesnė kirtimų savikaina. Be to, norint neplynu kirtimu suformuoti jauną miško kartą, tam reikia tikrų augimvietės sąlygų – dirvožemio, medžių rūšių. „Jeigu neplynai iškirstume drebulyną, į viršų drebulės vis tiek stiebsis. Gerai, jeigu tos drebulės buvo sveikos, nesupuvusios. O jeigu ne, iš atžalų sužėlę jauni medeliai bus pažeisti nuo mažumės. Jeigu augimvietės dirvožemis derlingas, miško vietoje pradės dygti krūmai, nepageidaujama augalija, trukdysianti dygti vertingesnių medžių – eglės, beržo, ąžuolo – sėkloms“, – sakė miškininkas. Anot jo, neplynai galima kirsti daugelį medynų, tačiau prieš tai būtina atsakingai ir profesionaliai įvertinti, ar tas kirtimas bus naudingas tiek gamtai, tiek žmogui.
Dalyvaus konkurse
Norint išsiaiškinti kirtimų naudą bei žalą atliekami įvairūs moksliniai tyrimai. 2004 m. Rokiškio miškų urėdija tuometiniame Lietuvos miškų institute buvo užsakiusi studiją „Pagrindinių neplynų kirtimų plėtros galimybės VĮ Rokiškio miškų urėdijoje“. Jos metu mokslininkai vertino jau atliktus urėdijos miškininkų neplynus kirtimus bei pateikė rekomendacijas tokiems kirtimams plėsti. Be to, miškininkai, žinodami kirtimų svarbą, kasmet kelia kvalifikaciją. 2008 m. Generalinės miškų urėdijos organizuotuose kvalifikacijos kėlimo kursuose dalyvavo ir mūsų rajono miškininkai. Rokiškio miškų urėdijos girininkijų girininkai ir jų pavaduotojai keitėsi patirtimi su Kupiškio miškų urėdijos kolegomis, turėjo galimybę išklausyti šios srities mokslininkų – čedasiškio, habilituoto mokslų daktaro V.Mikšio ir ilgamečio Rokiškio miškotvarkos projekto autoriaus, taip pat habilituoto mokslų daktaro A.Rutkausko komentarus.
Šiemet Lietuvos miškininkų sąjunga, minėdama Tarptautinius miško metus, paskelbė konkursą geriausiai neplynus kirtimus atliekančiai girininkijai išaiškinti. Rokiškio miškų urėdija šiam konkursui pristatė Rokiškio girininkijos girininko Ričardo Mieliausko valdas, kuriose 2006-2010 m. neplyni kirtimai sudarė 34,4 proc. bendro girininkijos kirtimų ploto. Beje, minėtoje girininkijoje vyraujantys pušynai, eglynai, bene tinkamiausi neplynam kirtimui, o girininkas R.Mieliauskas yra aktyvus šios kirtimo rūšies propaguotojas, patirties sėmęsis Vokietijoje.
Dalia ZIBOLIENĖ
