Vasario 4-ąją 70 metų jubiliejų švenčia rokiškietė Irena Bronė Pavilavičienė. „Aš niekuo neypatinga. Gyvenau paprastą gyvenimą…” – nedrąsiai pokalbį pradėjo jubiliatė. Ir iškart susigraudino – „paprastas” gyvenimas nebuvo lengvas…
Besitraukiantys kariai sudegino pusę kaimo
I. B. Pavilavičienė gimė Remeikių (Juodupės sen.) kaimo valstiečių šeimoje. Karas jau ėjo į pabaigą, tačiau pašnekovės gyvenime paliko skaudžių žymių… 1944-ųjų rugpjūtį Remeikių kaimą pasiekė vieni paskutiniųjų besitraukiančių frontininkų pulkai. Apie tuometinius įvykius pašnekovei pasakojo artimieji: „Man buvo gal pusė metukų, kai frontininkai pasiekė Remeikius. Mūsų kaimas buvo ganėtinai didelis. Dalis sodybų glaudėsi ant kalnelio, dalis – dauboje, palei mišką.” Ieškodami strategiškai patogios vietos fronto kariai iki pamatų sudegino visas sodybas, buvusias pamiškėje. Irenos Bronės šeima neteko namų, gyvulių – visko, ką buvo susikūrę sunkiu darbu. Sudegintų sodybų šeimininkai nuo frontininkų slėpėsi miške: „Tėvelis sakydavo, jog kariavau ir aš… Mane, dar mažutę, nuo kulkų artimieji saugojo susukę į storas „kaldras”, o apdėję dar ir pagalvėmis paguldydavo kur po kelmu…”
Frontui pasitraukus, dauguma kaimo gyventojų liko be namų, tad glaudėsi kas kur galėjo. Jauna šeima greitai susirentė nedidukę pirtelę ir iš naujo pradėjo kurtis gyvenimą.
„Nejutau motiniškos meilės”…
Karui pasibaigus, kai gyvenimas po truputį stojosi į vėžes, įvyko dar viena tragedija. Būdama vos trejų Irena Bronė neteko mamos. „Gal ir gerai, kad buvau maža. Nepamenu karo, nepamenu mamos mirties. Tik žinau, kad mirė ji jauna, 25-erių, staiga. Tiesiog sėdėjo prie stalo ir sukniubo. Daugiau apie ją neklausinėjau”, – sakė pašnekovė. Praėjus kuriam laikui, tėtis vedė kitą moterį. Ypatingos meilės bei šilumos iš svetimo žmogaus Irena Bronė nejuto, nors pamotė savo vaikų neturėjo.
Darbšti, paklusni mergaitė vaikystėje tėvams rūpesčių nekėlė: „Šeimoje augau vienas vaikas. Neprikrėčiau jokių „zbitkų”, nechuliganavau.” Su šypsena ji prisimena kartą nuo tėčio gavusi beržinės košės: „Supykusi griūdavau ant žemės, rėkdavau ir spardydavausi. Vienintelį kartą tėvelis paėmė beržinį žabuką. Vaistai iš karto padėjo, neliko jokių ožių.”
Darbo metai prasidėjo durpyne
Mokyklą Irena Bronė lankė Juodupėje. Baigusi vidurinę, ji įstojo mokytis zootechnikės specialybės neakivaizdiniu būdu: „Myliu gyvulius. Nuo vaikystės nuėjusi į tvartą, negrįždavau neiškalbinusi visų gyvuliukų.” Tėvai barė studijuojančią merginą, kad ši „lenda į kolūkį”. Didžiulis šeimos pasipriešinimas privertė studentę mesti širdžiai mielą mokslą…
Mokytis kitokio amato mergina nenorėjo, todėl pradėjo dirbti. Būdama vos 18-os, įsidarbino Paduobio durpyne. Buvo sunku, tad sezoną atidirbusi – išėjo. Neilgai trukus pavyko gauti sekretorės darbą tuometinėje Juodupės apylinkėje. „Popierinį” darbą Irena Bronė dirbo visą gyvenimą: „Kai įsidarbinau apylinkėj, mane vežiojo į kursus stažuotis. Gal pusę metų Vilniuje mokiausi dirbti ta, tarybine, spausdinimo mašinėle, dar buhalterinių dalykų.”
Vėliau Irena Bronė įsidarbino tuometiniame Juodupės „Nemune”. Darbas audinių gamykloje, prisimena, teikė didelį džiaugsmą. Viršininkų įvertinta kaip puiki darbuotoja, keletą kartų dirbti buvo išsiųsta į Maskvą. „Maskva yra Maskva. Merginai iš kaimo tai buvo galimybė pamatyti pasaulio”, – prisimena pašnekovė.
Moteris pasakoja jaunystėje buvusi labai aktyvi saviveiklininkė – vaidintoja ir dainininkė, su „Nemuno” choru Dainų šventėje dalyvavusi…
Vėliau, perėjusi dirbti į Rokiškio miškų ūkį, bemat prisijungė prie ten susikūrusio ansamblio.
Santuoka po dešimties metų draugystės
„Joną sutikau dar būdama mokinė. Man buvo septyniolika, o jis jau buvo vyras – 27-erių”, – pažintį su savo vyru prisimena Irena Bronė.
Jiedu susitiko rudenį. Jonas dirbo vairuotoju – į tuometinį Leningradą veždavo parduoti obuolius. Atvažiavęs į kaimą surinkti obuolių, sode pastebėjo besisukiojančią energingą panelę ilgų plaukų kasa. Irena Bronė juokiasi prisiminusi pirmąjį vyro komplimentą, pasakytą ne jai, o jos dėdei: „Šita mergiotė labai jau vikriai nešioja skaliniotes.”
Irena Bronė dirbo Juodupėje, Jonas – Rokiškyje, jų pasimatymai vykdavo šokiuose: „Nuvažiuodavau pas pusseserę į Lukštus, mudvi eidavome į šokius. Ten susitikdavau su savo mylimuoju.”
Šeima neprieštaravo tam, kad jauna mergina bendrauja su vyresniu vyru, tačiau tuoktis pora neskubėjo. Nuotakos suknele ji pasipuošė 26-erių, beveik po dešimties metų draugystės. Po dvejų metų gimė sūnus Dalius. Antros atžalos, dukrytės Renatos, pora susilaukė po dešimties metų. Su vyru darnoje pragyveno 43-ejus metus.
Verkti dėl amžiaus nėra kada
Dabar Irena Bronė džiaugiasi poilsiu, nors pripažįsta – veiklos jai netrūksta: „Vaikai dažnai aplanko. Aišku, atvažiuoja su anūkais. O jeigu kuris iš jų suserga, visada būna pas mane.”
Moteris mėgsta megzti ir skaityti. Prie namų ji turi daržą, vasarą jame nuolat triūsia. Rudeniop sodo gėrybes reikia ruošti žiemai, tad liūdėti ir galvoti apie senatvę, prabėgusius metus nėra kada. Liūdniau žiemą, kai dienos trumpos, o lauke trūksta veiklos. Tačiau niūrias dienas praskaidrina draugės. Su aplinkiniais puikiai sutarianti Irena Bronė kasdien susitinka su kaimynėmis, geria kavą ir šnekučiuojasi. Tam, kad mamai nebūtų liūdna, vaikai padovanojo rusų mėlynųjų veislės katiną, vardu Dūmas.
„Gyventi tik dėl savęs ir dabar nepavyksta. Bet aš tuo labai džiaugiuosi”, – linksmai atsisveikino „Gimtojo Rokiškio” vienmetė Irena Bronė Pavilavičienė.
Miglė KATINAUSKIENĖ
