Pabaiga. Pradžia 2015 02 14
Kodėl Nevierių kaimo žmonėms buvo svarbu rašyti prisiminimus, bene taikliausiai pasakė Alfonsas Groblys: „Man, nebejaunam žmogui, būtų nepaprastai įdomu paskaityti tėvų, senelių prisiminimus apie tą laikmetį, detaliau sužinoti apie jų gyvenimą, darbus, problemas. Bet jie nerašė. Ne tas buvo laikas ir raštingumas buvo ne tas, ir civilizacijos lygis. Ir mes dažnai pasijuntam, kad pradedam nuo nulio, kad į mūsų gyvenimo knygą įrašomi puslapiai lyg visai nauji – be ryšio su anksčiau Jų prirašytais. Mūsų prisiminimai, šeimų genealoginiai medžiai, manau, gali būti tiltu, kuris besitęstų laike ir jungtų mus mūsų kartų kaitoje. Taigi aš rašau savo prisiminimus sąmoningai ir kartu intuityviai todėl, kad tai man savotiškas laiškas – ataskaita į ateitį, kitiems. Ir tikiu, kad tai Jiems, subrendusiems, bus įdomu, naudinga, privers susimąstyti, pajusti savo šaknis ir jaustis stipresniais, atsakingesniais.“
Pranas Paršonis (1938-2012), gyveno Kavoliškyje
Iš seniai prabėgusios vaikystės laikų, kurie baigėsi prieš penkis dešimtmečius, menu dažnas keliones į Nevierių kaimą, į mano senelių – Kosto Šukio (1881-1923), visų vadinto Kastuliu, ir Emilijos Balaišytės – gimtinę, pas gimines, pažįstamus.
Tuo laikmečiu jokio transporto, išskyrus arklius, beveik nebuvo. Mes į savo kelionę su močiute Emilija Šukiene (1887-1961) iš Šetekšnių kaimo, kur buvo tėvų gryčiutė, išeidavome Žvygupio pakrante, o toliau – lauko vieškelėliu Valaikiškių pasodėmis. Dešinėje žaliavo tamsūs Salagirio eglynai, o kairėje – stambokų ūkininkų sodybos. Už Stanislovo Bimbos vienkiemio jau matėsi rudai dažytas skardiniu stogu Kazimiero Banio (Baniuko) namas. Bene puošniausias visoje apylinkėje su stikline veranda ir „salka“. Pats Banys buvo įdomus žmogus: nuostabus siuvėjas, batsiuvys, stalius ir triukšmingas vėjavaikis. Gyveno vienas – šeimos neturėjo.
Šalia glaudėsi Kazimiero, Klemenso ir Jono Tavorų sena dvigalė gryčia, atsirėmusi į pačią Sietuviškio pakrantę. Ypač malonus buvo Tavorų senolis, smulkus juodaūsis senukas, visus pakalbinantis, besijuokiantis.
Už poros šimtų metrų, dešinėje kelio pusėje, buvo dviejų vienišių Bimbų sodyba. Už jų – paskutinė Valaikiškių sodyba, apsodinta liepomis, su didžiuliu sodu pakelėje. Tai Bimbos Jono (Amerikono, Jonkalo) namai. Perėjus Žvygupio tiltelį, jau prasideda Nevierių kaimo laukai. Dešinėje matėsi stambi sodyba ir akmeninio tvarto siluetai – tai Marcelino Andriuškevičiaus namai. Toliau pamiškėje – Tado Groblio sodyba. Pokariu pats šeimininkas ten negyveno. Toliau kelelis vedė per jo brolio Antano sodybos kiemą ir darė posūkį.
Vėlinių žvakės skleidė mistiką
netoli Groblių sodybos buvo kukloki, bet labai tvarkingi Trumpicko namai. Sodas ir pakelė buvo apsodinta medžių eilėmis. Namo langinės – dažytos baltai. Už tos sodybos kelelis jau įsuka į vieškelį, kertantį visą Nevierių kaimą. Tas kelelis išlikęs ir dabar, tik išplatintas, nužvyruotas, o apie pora kilometrų ir asfaltuotas. Tuojau už posūkio, dešinėje, priešingame Žvygupio krante, senų medžių prieglobstyje – Lašų sodyba. Pažinojau sūnus Praną ir Tomą. Jie buvo ištremti, o vėliau grįžo. Susitikti nebeteko, nes ir mane gyvenimas mėtė po „plačiąją tėvynę“.
Giliausią įspūdį man palikdavo Vėlinių vakaras (tuo laikmečiu mirusiuosius minėdavo ne Visų šventėje, bet Vėlinių vakarą). Didžiulių svyruoklių beržų gaubiamos kapinaitės vėlų vakarą nušvisdavo žvakių šviesa. Tada žmonės degindavo tik gryno vaško žvakes, todėl pasklisdavo malonus, tonizuojantis kvapas, įkvėpdamas nepakartojamą mistinį jausmą. Prie tyliai mirksinčių žvakių ir kapų kauburėlių suklupusios žmonių figūros. Kažkaip tyliai, liūdesingai skambanti giesmė vakaro sutemose, o paskui – ilgas kelias į namus.
Genovaitė Groblytė-Šešelgienė (gim. 1929 m.), gyv. Vaičionių kaime (Kamajų sen.)
Vieną kartą tėveliui buvo toks nutikimas. Bevažiuojant staiga sustojo arklys ir nė iš vietos. Pasirodo, arklys pajuto vilkus. Tėvas uždegė šiaudų kuokštą, ir vilkai pabėgo. Po karo vilkų privisę buvo daug. Vakare, kai jie staugdavo, darydavosi net klaiku. Viename krašte staugia, o kitame – atsiliepia.
Vieną gegužės rytą į tėvų sodybą atbėgo vilkė. Mama jau buvo atsikėlusi ir pamatė kieme vaikštinėjantį didelį šunį. Jis brovėsi į diendaržį, bet neįlindo. Nubėgo prie pririšto šunelio. Mama apie tai pasakė tėvui. Šis šoko iš lovos su apatiniais rūbais ir prie lango. Pasakė, kad tai ne šuo, o vilkas. Išbėgo į kiemą. Vilkas puolė žmogų ir taikėsi perkąsti gerklę. Sudraskė tėvui veidą. Mama su šakėmis tvojo vilkui per galvą. Jis apsvaigo, bet atsigavęs puolė brolį. Tada mama tvojo kirviu ir užmušė. Visur pilna kraujo.
Kitoks gyvenimas prasidėjo, kai apsivedžiau. Ilgus metus auginau mažus vaikus. Vėliau dirbau skaitykloje. <...> Organizavau įvairius renginius. Ruošėme vaidinimus Bagdono Napalio klojime. Daug padėjo studentas Trumpickas Laisvis. Buvo parodyta Žemaitės „Marti“, Puškino „Čigonai“ ir kt. Žiūrovų prisirinkdavo nemažai.
Bronė Narbutaitė-Mažeikienė (gim. 1951), įsikūrusi Vilniuje
Kai dar buvau maža, į Nevierius atveždavo „kiną“. Pravažiuodavo mašina su įdėtu į sunkvežimį motorėliu ir mes jau žinodavome, kad šiandien rodys kiną. Vakare su tėte traukdavom į Žvygių pradinę mokyklą ir laukdavome. Kiekvienas filmas būdavo sudarytas iš daugelio atskirų juostų. Kai parodydavo vieną juostą, uždegdavo šviesą, kol pakeis kitą. Visi kartu aptardavo, ką matė, pasiaiškindavo, ko nesuprato, ir, šviesai užgesus, žiūrėdavo toliau. Filmai būdavo nespalvoti, juostos nuolat trūkinėdavo, ekranas mažučiukas, motorėlis labai garsiai burzgė, bet visi su didžiausiu susidomėjimu žiūrėjo, kas bus toliau. Daugiausiai tai buvo filmai apie karą, apie Rusijos kaimų gyvenimą, o lietuviškų visai nerodė. <....>
Vėliau filmus rodydavo mūsų klojime. Mes iššluodavome laitą, pakabindavome paklodę ant sienos, ir motorėlis pupsėdavo.
Metai bėgo ir kultūros židiniai pamažu nyko. Nebeliko kultūros namų – bibliotekos, šokių, filmų. Jau seniai nebėra veikusios parduotuvės, mokyklos. Tuo pačiu nebeliko ir mažų vaikų (jaunimas išlakstė į miestus). Žmonės nebematė jokių kultūrinių renginių – liko tik buitis, ūkis, nepabaigiami darbai…
Olga Groblytė-Vazalienė (gim. 1936 m.), įsikūrusi Kaune
Pradinę mokyklą Nevieriuose lankiau 1943-1947 m. Pirmoje klasėje laukdavome panelės mokytojos, atvažiuojančios nuo Panemunėlio pusės su dviračiu. Pradžioje mokslo metų ji mums paaiškino, kad bendros maldos rytais nebebus – kiekvienas gali tyliai pasimelsti. Ši šauni panelė mokytoja vienintelė mus nuvedė į ekskursiją po mišką. O man tie ankstyvoje vaikystėje patirti įspūdžiai gyvi ir šiandien.
1944-1945 m. mus mokė mokytojas Pakštas, kuris gyveno pas Trumpicką. Tai buvo asmenybė. Matyt, buvo patyręs mokytojas – griežtas ir reiklus. Kiek prisimenu, labai daug dėmesio skyrė išleidžiamai klasei, organizuodavo saviveiklą. Kiekvienam, baigiančiam pradinę mokyklą, liepė savo sodyboje pasodinti po penkis medelius. Mano brolis Alfonsas tada buvo ketvirtoje klasėje. Taigi dabar, užsukęs į gimtinę, pirmiausia pasidžiaugia ir pasigroži 1945 m. sodintu medeliu – išsišakojusiu milžinišku ąžuolu. Gaila, kad tas šviesuolis Pakštas neužsibuvo ilgiau Nevieriuose.
3 ir 4 klasėse mus mokė mokytojas Vladas Šapokas – dailiai nuaugęs jaunuolis. Gyveno mokykloje, mažame kambarėlyje. Buvo sunkūs pokario metai. Visko trūko. Man labiausiai skaudėdavo širdį, kai jis prašydavo mūsų atnešti jam valgyti. O jam, esant kukliam ir nedrąsiam, nesisekė išreikalauti atnešti pieno ar kitų produktų. Jam būdavo kankinamai sunku šito prašyti, ir mane tai graudino.
Laisvis Trumpickas-Trumponis (gim. 1933 m.), įsikūręs Vilniuje
Nesu tikras Nevierių kaimo žmogus. Tikraisiais Nevierių žmonėmis vadinu tuos, kurie čia gimė, augo, gyveno ir dirba iki pat senatvės. O aš Nevieriuose nuolatos gyvenau tik vaikystėje. Mokydamasis Rokiškyje ir Kaune į kaimą parvažiuodavau tik atostogų. O vėliau dar rečiau – tik kelis kartus per metus.
Augau vidutiniškoje ūkininkų šeimoje. Mano tėvas Trumpickas Antanas (1891-1973) turėjo 16 ha žemės. Buvo darbštus ūkininkas. Motina Pročkytė Uršulė (1892-1960) atitekėjo iš Kamajų parapijos. Tėvai susituokė jau pagyvenę, kadangi sunkiai sekėsi kurtis naujame ūkyje. Nevieriams išsiskirsčius į vienkiemius, mano tėvas buvo pasižadėjęs neatvesti žmonos, kol molio aslos nepakeis medinėmis grindimis. Šeimoje, be trijų vaikų, dar buvo dvi tėvo netekėjusios seserys – Veronika (1895-1968) ir Karolina (1898-1974).
Jau nuo mažens buvome pratinami padėti vyresniesiems ūkio darbuose. Kartu su tėvais laukėme gero derliaus. Liūdėjome dėl nugaišusių gyvulių, džiaugėmės augančiu sodu. Mano tėvas buvo laikomas vienu pažangiausių ūkininkų. Jis domėjosi agronomija, stengėsi gerinti žemę, nusausino sklypą, iškasdamas didžiulius griovius. Puoselėjo nors nedidelį, bet gražiai augantį nuosavą mišką (eglyną), planuodamas statydintis naujus trobesius vietoj senųjų, atvežtų ir sudurstytų dar iš sodžiaus. Prieš pat karą dar nusipirko miško medžiagos iš Kamajų šilo. Žinoma, kilus karui, visi planai žlugo – pirkta mediena supuvo, o užaugintą mišką iškirto susikūręs kolūkis.
Grybaudavo tik savame miške
Žvygupis įsiminė ir dėl žvejybos. Baigiantis pavasario polaidžiui, tėvas, kaip ir kiti kaimynai, statė upely bučius ir gaudydavo neršiančias lydekas. Kartais pagaudavo ir nemažai. Vasarą, Žvygupiui nusekus, jis išdžiūdavo, likusiuose duburiuose gaudydavome lydžiokus dvibradžiu tinkleliu. Pagaudavom ir į gyvates panašių vijūnų. Žuvaudavo ir tie kaimynai, kurių žemė nesiribojo su Žvygupiu. Toks buvo paprotys. Beje, grybaudavome irgi ne tik savame miške ar valdiškame Salagiry, bet ir kaimynų miškuose, pasiekdami net „kolionijas“ – „pakrūmės“ ir „vidurinių“ ūkininkų miško sklypus, kurie skyrė Nevierius nuo Roblių. Tokia buvo nerašyta tvarka.
Visi ūkininkai sugyveno draugiškai, gerbė kaimynų nuosavybę, niekada nebuvo ginčų (o gal neprisimenu) dėl sklypų ribų. Susitardavo ir dėl nutrūkusių gyvulių padarytų nuostolių svetimoje žemėje, eidavo vieni pas kitus į talkas.
Priglaudė pabėgėlius
Rudenį ir žiemą po parapiją važinėdavo kalėdodamas kunigas su palyda. Užsukdavo ir po kaimus važinėjantys žydai, siūlydami prekių ir pirkdami antrines žaliavas. Ūkininkai su žydais buvo pažįstami ir visiškai pasitikėjo vieni kitais. Žmonės buvo sąžiningi, vagių nebuvo, todėl mano vaikystės metais namai būdavo nerakinami.
Per karą Nevieriuose gyveno vokiečių atvežtų pabėgėlių iš Pskovo srities. Pas Tumonį Juozą gyveno moteris su dviem vaikais, o pas mus – jos tėvas, 60 m. amžiaus Terentijus Pavlovas. Atvežė juos išvargusius, bet pas mus Terentijus greit atsigavo. Iš pradžių valgė labai daug, o po kurio laiko – kaip ir mes visi. Buvo drūtas, tvirtas senis, bet dirbo prastai, tingėdamas ir nemokėdamas ūkio darbų, nors buvo kaimietis. Lietuviškai taip ir nepramoko. Tėvai susikalbėdavo rusiškai. Po karo jie išvažiavo į Rusiją, net nepadėkoję už prieglaudą, neparašė net laiško.
1944 m. fronto baisumus pajuto ir Nevieriai. Virš kaimo vyko lėktuvų oro mūšiai. Sudegino kaimyno Tumonio Jono (Perekšlio) trobesius. Žmonės slėpėsi greitosiomis padarytose slėptuvėse. Aršios kautynės vyko ties Kamajais. Daugiau kaip savaitę degė miestelis, kilo juodų dūmų stulpai. Kamajiškiai ilgai negalėjo išlįsti iš slėptuvių net palaidoti žuvusiųjų. Mūsų sodybą pavertė ligonine. Seklytėlėje apsigyveno majoras gydytojas (armėnas), prie trobos pastatė užmaskuotą patranką. Klojimą išvalė, sukalė dviaukščius narus ir įrengė lauko ligoninę lengvai sužeistiems kariams. Dvi savaites kūreno mūsų pirtį, virė maistą lauko virtuvėse. Mes, vaikai, susidraugavom su virėju Charitonu (iš Osetijos), kuris mus pavaišindavo amerikoniškais makaronais.
Kareiviai nudraskė alyvinius obuoliukus
Tėvą visai savaitei išvarė su arkliu kažko vežioti arčiau fronto linijos. Grįžo apžėlęs, pajuodęs, nepanašus į žmogų. Per fronto sumaištį buvo giedras oras, sausra. Sunkioji karo technika taip išmalė vieškelį ir keliuką į Ažusienius, kad ant jų gulėjo storas dulkių patalas. Prasidėjus javapjūtei, dalgis neėmė rugių – iškart atšipdavo. Mes, vaikai, pykom, kad kareiviai su visom šakom nudraskė mūsų sodo ankstyvuosius alyvinius obuoliukus, o Žvygupy išgaudė visas žuvytes. Gyvulių jie nelietė, matyt, buvo draudžiama. Tiktai konfiskavo „lineiką“, kurią tėvas buvo „paslėpęs“ linmarkoje.
Sovietmečiu susikūrė „Pagirio“ kolūkis, apėmęs tik vieną Nevierių kaimą. Mano tėvą Trumpicką Antaną, kaip vieną rimtesnių ūkininkų, per prievartą „išrinko“ kolūkio pirmininku. Mama naktimis verkė ir alpo bijodama, kad ateis miškiniai ir nušaus tėvą. Tėvas grįždavo iš susirinkimų Rokiškyje susinervinęs ir išvargęs, nes nemokėjo vadovauti sovietiškai – meluoti, apgaudinėti, skųsti kaimynų. Brolis Visvaldas pasakojo, jog kartą tėvas atsisveikino su juo ir ruošėsi eiti į mišką pasikarti. Sunkiai sirgdamas, brolis išmeldė tėvą to nedaryti. Kai tėvo sveikata silpnėjo, jam buvo apie 60 metų, tik tada jį atleido iš pareigų. Prie kolūkinio gyvenimo priprasti nebuvo lengva. Pirmiausia reikėjo mokėti vogti, kad išlaikytum nors vieną gyvulį. Ir mano namiškiai naktimis pėsti nešdavo pašarą iš kolūkio klojimo. Prisimenu, vieną vasarą vežėme alyvinius obuolius parduoti į tuometinį Leningradą (dabar Sankt Peterburgas). Vis šiokios tokios pajamos. Atmestinai dirbti žmonės irgi greitai išmoko. Iš pradžių kolūkis neturėjo jokios technikos. Traktorių arba sunkvežimių turėjo tiktai Panemunėlio MTS. Šienaudavo ir javus pjaudavo kolūkiečiai tik dalgėmis. Pjovimo metu susirinkdavo iki 18 vyrų. Darbas sunkus, bet kaimiečiai įpratę dirbti – ir pajuokaudavo, ir palenktyniaudavo, ir dainą užtraukdavo eidami iš vieno lauko į kitą.
Didžiausias apgavikas Noras
Nevierių kaimo pavadinimo kilmė ir istorija mažai kam žinoma ir jokiose knygose neužrašyta – tuo įsitikinusi Aldona Kandroškaitė (nuotr.), papasakojusi tai, ką girdėjo iš protėvių.
„Tuomet, kai dar nebuvo nei automobilių, nei traukinių, žmonės vis tiek nesėdėdavo vietoje. Vieni keliavo pėsti, o kas turėjo arklių traukiamus vežimus, važiuoti važiuodavo. O kokie tada buvo keliai keleliai pavasarį per polaidžius ir rudenį, užėjus darganoms… Jie pažliugdavo ir pavirsdavo neišbrendamomis klampynėmis. Tokiu laiku pamatę žmogų kelyje, nesvarbu, ar jis pėsčias, ar važiuotas, kiekvienas suprasdavo, kad toks keleivis atneša didelę naujieną. Juk kas leisis į varginantį žygį be reikalo?..
Tad nesunku įsivaizduoti, kaip nustebo tarp Kamajų ir Panemunėlio esančių kaimų gyventojai, kai vėlyvą ir lietingą rudenį ant jų vingiuoto ir iki stebulių išdrumblinto kelio pasirodė trikinkė karieta. Jeigu nesuirę tiltai per upokšnius, jeigu ne naktis, gal atvykėliai būtų važiavę ir nuvažiavę. Bet norom nenorom reikėjo jiems sustoti. Ir arkliai buvo visai nusivarę. Išlipo ponai nemūsiškai apsirengę ir anei žodžio lietuviškai. Laimei, tame kaime buvo vasarą iš užsienio pargrįžęs toks Noras, pusę pasaulio išmaišęs vyras. Jis laisvai švebeldžiuodavo su šlėktomis „čego pačego“, šniaukrodavo „bonžur la prance“, sutikęs amerikoną, suburzduliuodavo, mėgdavo nusikeikti „Parpliupt doner veter“. Mūsų prasčiokėliai sakė, kad jo nepaimsi „nei po ruskų, nei po druskų“. Taigi tuoj rateliuose kaimynai atgabeno tą ligotą mokslinčių, o jis bemat rado kalbą su nekviestais svečiais.
O Noro būta ne iš kelmo spirto. Jis greitai sumetė, kad šie ponai atsibastė ne šiaip sau. Jie domėjosi, kur ir kokio didumo miškai, kokio platumo ir kokia kryptimi teka upės, kur neįžengiami pelkynai, kokio aukštumo kalnai. Išsiėmę popieriaus lapus, jie norėjo visa tai pažymėti juodu ant balto. „A, – pamanė sau Noras. – Jūs ruošiate planus užkariavimui ir pageidaujate, kad aš įduočiau jums į rankas savo krašto žemėlapį. Šito nebus, vyručiai…“
Ir ėmė pasakoti Noras nebūtus dalykus. Parodė jis siaurytį, vos 10 sprindžių upelį ir labai rimtai dėstė: „Tai didžiausios mūsų krašto upės ištaka. Už 5 varstų, perskrodusi balas, ji pavirsta 10 mylių platumo sraunia upe. O šitas kalnas (pažvelgė į molėtą skardį) buvo dar nenuūriuotas ir atrodė grėsmingai aukštas ir status. Dabar į jį eina kelias, o tada žmonės aplenkdavo šią atšlaitę plačiu lanku“.
Noras dėstė toliau: „Ši kalva pakopomis už miško kyla vis aukštyn ir aukštyn, kol pasiekia debesis. Jos viršukalnę dengia amžini sniegynai. Saulėje jie tirpsta, putotais kriokliais krenta žemyn ir užlieja daubas. Ten ežeras prie ežero. Visi jie pilni verpetų ir povandeninių šaltinių. Kas tik bando maudytis, tą gelmė praryja. Žiemą net per didžiausius speigus jų nesukausto ledas.“
Taip Noras pasakojo, o atklydėliai rašė, piešė, braižė ant popieriaus lapo. Jie pabūgo, kad šiuo keliu niekur toliau nenuvažiuos ir apsigręžę patraukė atgal. Kur ir kaip po šios viešnagės jie klajojo, nežinia. Bet vėliau paaiškėjo, kad jų paruošti žemėlapiai pateko į Rusijos caro rankas. Tas suabejojo, kad Lietuvoje būtų snieguotų viršukalnių ir už Volgą platesnių upių. Caras pasiuntė kitus žvalgus, kad vietoje ištirtų reikalą. Tie atvykę visur iššniukštinėjo ir įsitikino, kad nieko panašaus nėra. Surado jie ir kaimą. Ėmė ieškoti Noro, kaip didžiausio apgaviko. Gal būtų jam kaip kaltininkui galvą nusukę, bet jis jau buvo miręs ir ramiai ilsėjosi čia pat esančiuose kapeliuose.
Nieko nepešę baudėjai, sako, vaikščiojo keliu ten ir atgal, spjaudėsi, kartojo vieną ir tą patį: „Neverto, neveryt, nevierny.“ Kaimiečiai nelabai suprato, ko tiems klajūnams reikia, bet jiems įsikalė į galvą daug kartų girdėtas žodis ir pradėjo to kaimo gyventojus vadinti „neviernykais“, o patį kaimą – Nevieriais.
Parengė Dalia Zibolienė
