Keturių dukrų mama, močiutė, kultūros darbuotoja, režisierė, kolekcininkė… Sąrašą būtų galima tęsti. Juolab kad Nijolė Čirūnienė viską daro netaupydama savęs. Tiesa, šį kartą su pašnekove daugiau kalbėjomės apie vieną svarbiausių jos užsiėmimų – aktorystę ir vaidmenis Rokiškio liaudies teatre. Pokalbis su Nijole – reta šiais laikais neslepiamų emocijų puokštė – nuo garsiausio juoko iki tylių ašarų, nuo kalbų apie “feisbuką” iki rimtos vaidmenų analizės ar gyvenimo prasmės ieškojimų…
Pasiduoda likimui
“Aš betarmė, nuo “rubežiaus” – Radviliškio rajonas, Šiaulių durpynas, Tyruliai. Juokiuos, kad ir akys siauros, nes nuo dulkių reikėdavo prisimerkti. Mat durpės smarkiai dulka”, – apie savo vaikystę pasakoja rašinio herojė. Jos, dar mažos, skardus balsas tiko scenai, todėl jau darželyje buvo renginių vedėja. Ji pranešdavo: “Dainuoja vaikučių koras.” Kai tas choras pradėdavo dainuoti, mergaitė, nuo mažens turėjusi aktorės gyslelę, imdavo žiopčioti, mėgdžiodama choristus. Baigdama mokyklą Nijolė nesirovė plaukų: jei netaps aktore, nebus pasaulio pabaigos. Vilnius, šiandien juokiasi, “žvaigždės” nepriėmė: aktorių atrankoje ji perėjo tik vieną turą. “Galvojau, Rokiškyje tai tikrai priims”, – pasakoja p. Nijolė. Taip ji atsidūrė mūsų rajono tuometinėje Kultūros mokykloje.
Pašnekovė prisipažįsta, kad nėra iš tų, kurie labai ieško. Ji nekovoja, pasiduoda likimui, kuris atsiuntė ją Rokiškin, davė čionykštį vyrą, vaikus, namus, darbą. Buvo sulaukusi siūlymo eiti į politiką, bent pavardę į sąrašus įrašyti. Tuomet atsakė, jog turi vieną partiją – teatrą. Per jį ir garsi yra “tiek, kiek teatras tos šlovės duoda”. “Tai yra partija, kurios žmonės neskalpuoja, ji nieko neįžeidžia, iš nieko nieko neatima”, – neabejoja p. Nijolė.
Norėjosi ginti teatrą
Tiesa, paskutinysis spektaklis (naujojo Rokiškio teatro režisieriaus Eligijaus Daugnoros “Lengvo laipsnio kūno sužalojimai su sunkiomis moralinėmis pasekmėmis”), kuriame atliko bene pagrindinį vaidmenį – ciocę Lionę, buvo peikiamas už pernelyg lėkštą siužetą. Nijolė teigia, kad pirmą kartą patyrė tokį spektrą teatrinių nuotaikų, jog net ėmė galvoti, ar verta eiti į sceną. “Buvo labai sunku. Ne dėl vaidmens ar tos pjesės. Visokių reikia žaidimų, teatrinių patirčių”, – svarsto pašnekovė. Jai, kaip aktorei, niekas priekaištų neturėjo, atvirkščiai, gyrė ją. Tačiau, kai internete skaitė teatro adresu pilamas šiukšles, norėjo ginti saviškius arba iš viso dingti. “Lengviausia teisti,” – kalba aktorė. O apie Lionės personažą ji sako džiaugiasi gavusi būtent tokį vaidmenį, kai negali išeit į užkulisius paskaityti žodžių, turi mokėti viską nuo pradžios iki pabaigos. Tiesa, per repeticijas, kada režisierius Eligijus nuvarydavo nuo kojų, Nijolei buvo kildavo minčių bėgti iš teatro. O po premjeros juokdamasi pasakė: daugiau bobų nevaidins, bus tik karalienė.
Jautė skaudulį
Aktorė prisipažįsta: jos teatrinėje karjeroje buvo ir vadinamųjų “sužvaigždėjimo” momentų. Buvo įpratusi, kad yra režisieriaus J.Buziliausko aktorė, vaidino “Uošvėje”, “Marčioje”, kituose spektakliuose. Kai režisierius pradėjo statyti jį išgarsinusią “Erelnyčią” ir vėlesnius kūrinius, moteris pajuto skaudulį, kad jos nekviečia. Naujiems vaidmenims reikėjo kitokių moterų… Tačiau netikėtas mylimo vyro Jono išėjimas “viską sustatė į savo vietas”. Ji nebelygina gerai ar blogai, nesvarsto apie tai, kokį personažą norėtų kurti. “Tik šiemet vieną kartą pagalvojau, jog su savo vyru Jonu (jis taip pat vaidino Rokiškio liaudies teatre) labai norėčiau suvaidinti “Pupas” (spektaklis apie vyresnių žmonių meilę, keletą kartų kitų teatrų rodytas Rokiškio scenoje). Verkiu toj vietoj, kur moteris vyrui sako: “Tu tik nenumirk pirma manęs”, – atviraudama ašaras šluostosi aktorė.
Apie vaidmenis
Nors p. Nijolė vaidina “bobas”, tačiau jos atliekamus vaidmenis įsiminė ne tik rokiškėnai: jie pastebėti ir respublikoje. Štai už Bekampienę spektaklyje “Amerika pirtyje” buvo nominuota respublikinio lygio apdovanojimui – statulėlei “Tegyvuoja teatras”. Spektaklyje apie vėžininkus “Didysis geismas” jinai, Uršulė, – kaimo moteriškė, visą gyvenimą tvarkanti vyrą ir visiems juokus krečianti. “Rožės pražydėjime tamsoj” rašinio herojė vaidino kunigo šeimininkę Veroniką, ir tai vienas iš nedaugelio persikūnijimų “lyg ir iš dūšios”. Per repeticijas kolegos eidavo pasiklausyti monologo, kur ji kalbasi su mirštančiu kunigu: taip už širdies griebdavo. “Palangoje” ji įkūnijo Skučiulienę – pasipuošusią, prie vyrų kimbančią moterį, “Uošvėj” irgi teko nelabai rimtas vaidmuo, “Marčioj” ji – dar viena rėkianti boba Vingienė. Nors save vadina J.Buziliausko aktore, tačiau pirmieji p. Nijolės personažai, kuriuose natūraliai įsilieta į teatrą, sukurti su režisieriais Jonu Kavoliūnu ir Jonu Korenka – “Lietuvaitėse” ir “Pinigėliuose”.
Bijo padauginti
Apie autoritetus aktorė nekalba, nelabai jais domisi, o kaip režisierius jai įdomus Oskaras Koršunovas, nes “pas jį daug visokios velniavos”. Scenoje p. Nijolei “smagu išdykauti”, kai kada leidžia sau improvizuoti, pasakyti daugiau, nei siūloma tekste. “Tik bijau padauginti. “Žaidi ant žiūrovo”, bet autoriui, režisieriui koją gali pakišti”, – šypsosi pašnekovė. Ji neitų į sceną, jei nebūtų jausmo: tai patyrė tik vieną kartą. Prieš porą savaičių Rokiškyje vaidino “Ameriką pirtyje”. “Pirmą kartą pasijutau labai prastai: nei džiaugiausi, kad einu į sceną, nei bijojau. Ėjau atlikti pareigos. Turi juk būti adrenalinas, baimė, kad suklysiu, dar dėl kažko virpėti turi. O kai tuščia? Be jausmo eiti į sceną yra niekinis reikalas”, – svarsto rašinio herojė. Ji pateisina net profesionalus, kuriems aktorystė yra darbas. Tačiau apie save mano kitaip, nes vaidina laisvalaikiu, ant scenos lipa savo noru.
Žemė nenustos suktis
Tik vyro mirtis pakeitė jos požiūrį į gyvenimą. Pokalbio metu tokia mintis nuskamba ne kartą. Nijolė net draugių neturėjo, nes 27 metus Jonas buvo geriausias draugas, vyras, meilužis ir viską kartu sudėjus. “Dabar niekas nėra taip svarbu kaip anksčiau, nebesureikšminu, padarysi-nepadarysi. Žemė dėl to nenustos suktis”, – p. Nijolė neslepia po skaudžių patirčių atėjusios išminties. Dingo garbės troškimas, susireikšminimas, pavydas, kad kažkas dubliuos teatre jos kuriamą personažą. Į pasaulį ji nebežiūri taip plačiai, globaliai. Atėjo laikas, kada jai svarbu, kad šeimoj būtų gerai, kad sektųsi saviveikla, ji nebijo su kiekvienu kalbėtis. Štai Vilniuje dukros nepasidalijo, pas kurią turi nakvoti mama. Tuomet visos surengė širdingą pokalbį, išsiaiškino, išsiverkė, išsisakė. Širdyje p. Nijolė sako esanti rami, jeigu jai “nemina ant kojos”, jau moka išlaukti momentų: nes jei elgiasi karštakošiškai, pridaro klaidų.
Apie dukras ir vienatvę
Jauniausioji dukra Teresė, šiemet palikusi namus, Vilniaus universitete studijuoja teatro pedagogiką. Ji mamą aplenkė – stojo į aktorinį ir praėjo net du turus. Vyriausioji Ieva augina Adomą ir Aistį. Milda užsiima kineziterapija, o Anelė yra baigusi geodeziją, domisi lobių ieškojimu ir net yra dalyvavusi laidoje “Kas tu toks?”, į kurią kviečiami netikėčiausių specialybių žmonės. Visos keturios neseniai nusifilmavo “Šeimų turnyre”, tuo lyg pratęsdamos p. Nijolės azartą, mat Čirūnų šeimą televizijos filmavo ne kartą.
Rašinio herojė, išleidusi dukras, nuo šiol rugsėjo 1-ąją paskelbė grybų diena ir ramybės ieško miške. Šiemet rado daug kazlėkų. Jie slidūs. “Vadinasi, bus slidūs metai, daug kompanijų, suėjimų, susibūrimų, nes kazlėko vidus šviesus”, – neleidžia sau “depresuoti” pašnekovė. Ji ir “feisbuke”, šypsosi, prisiregistravo, ir nuotraukas jau moka pakeisti. O pats tikriausias išėjimas iš vienatvės Nijolei yra žmonės. Tie, su kuriais daug metų teatrą kuria Bajoruose ir kurie net siūlo “kyšių”, kad tik gautų vaidmenį. “Bajorų žmonės, kurie ateina vaidinti, atsiduoda į mano rankas. Paskutiniaisiais metais ypač džiaugiuosi, kad jie yra”, – sako režisierė. Gruodžio 18 d. Nijolės teatras žada premjerą – G.Mareckaitės “Penkios mylimos”. Spektaklis bus apie tai, jog visos moterys trokšta meilės bei laimės ir visos rašo laiškus vienam alkoholikui žurnalistui.
O rašinio herojė? Ji apie kitą likimą negalvoja, vyrai gerbėjai gėlių į sceną jai nenešė ir neneša. “Bet, jei kas labai zystų…” – vos vos lūpų kampučiais nusišypso aktorė Nijolė Čirūnienė.
Reda Milaknienė
