Gyvenimo didybę ir grožį sudaro smulkmenos. Kartais nė nepagalvojame, kad saujelė pastangų gali monotonišką kasdienybę ir keblią situaciją nušviesti pergalės spalvomis.
Neseniai perskaičiau istoriją, verčiančią susimąstyti. Ji – mūsų gyvenimo realijų atspindys. Ankstyvą rytą, piko metu, miesto centre, tunelyje, įstrigo didžiulis sunkvežimis. Vairuotojas neapskaičiavo sunkvežimio aukščio ir negalėjo pajudėti nei pirmyn, nei atgal. Triukšmo įkarštyje prie vairuotojo prasibrovė mažas berniukas. „Aš galiu patarti, kaip jums išvažiuoti, pone“, – pasakė mažasis. „Gerai, gerai. Daug protingų“, – piktai sumurmėjo į keblią situaciją patekęs vairuotojas. „Išleiskit iš padangų šiek tiek oro“, – pridūrė berniukas. Įsivaizduokite, jeigu šioje situacijoje patarimą būtų davusi moteris? Įvykio kulminaciją mes jau galime prognozuoti. Tokiu atveju pasipiltų virtinė rusiško žodyno žodžių… Pačiu geriausiu atveju būtų išvardinti naminių ir laukinių gyvūnų, paukščių pavadinimai, bet kaip lietuvių liaudies išmintis byloja: „Nėra to blogo, kas neišeitų į gera…“ Karvės, vištos, varnos nėra tokie neprotingi padarai, kaip visuomenėje apie juos sklando sukurti mitai. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad varnos yra gudrūs paukščiai. Mokslininkai teigia, jog miestuose galima išvysti, kaip varnos sudėlioja riešutus ant kelio ir laukia pravažiuojančių automobilių, praskeliančių kevalą. Prieš eidamos pasiimti suskaldyto riešuto, jos palaukia, kol užsidega raudonas šviesoforo signalas. Teigiama, kad varnos turi gerą atmintį. Jos puikiai įsimena žmogaus veidą, gali pykti ant konkretaus žmogaus. Tarpusavyje varnos dideliu draugiškumu nepasižymi. Jos apgaudinėja viena kitą. Man pačiai ne kartą teko varnoms įvesti savo tvarką, ši pastarosioms nekėlė džiaugsmo. Ne kartą, išnešdama šiukšles, mačiau atvirą konteinerį, o ten – puotaujančias varnas. Konteinerio dangtis sunkiai užsidarė, tad jeigu vaikas nunešė šiukšles, vargu ar pajėgs jį uždaryti? Išmetusi šiukšlių maišelį, aš dangtį uždariau. Tokia mano „diktatūra“ gudruolėms varnoms nepatiko. Jos dar ilgai būriavosi aplink konteinerį, neprarasdamos vilties ten patekti…
Kasdienybė kupina įvairių spalvų ir atspalvių. Gyvenime geriau vaidytis su varnomis, negu su žmonėmis… Perskaičiau Airijoje gyvenančio ir kuriančio žurnalisto, rašytojo, meno vadybininko Svajūno Sabaliausko-Geladuonio knygą „Atviri pokalbiai su Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais“. Leidinyje – 21 pokalbis su minėtos premijos laureatais. Tik su poetu, dramaturgu, vertėju Justinu Marcinkevičiumi pokalbis paimtas iš archyvų. Pastarasis rašė: „Man labai norėtųsi, kad tikrovėje, mūsų gyvenime, mes būtume daugiau artimesni vienas kitam ir artimesni Lietuvai tuo pačiu. Nes susipriešinusių, susivaidijusių, susipykusių žmonių Lietuvai nebereikia.“
Mūsų gyvenimuose kiekvieną dieną daug pykčio, pagiežos, pavydo, o ką jau bekalbėti apie nusikaltimų suvestines… Nepilnamečių įvykdomi nusikaltimai tampa vis žiauresni. Ginčus, kaip ir viską gyvenime, galime išspręsti, bet kai pajuntame į save nukreiptą pyktį ar kritiką, paleidžiame į darbą jėgą. Tokie priimti sprendimai dažniausiai baigiasi tragiškai. Nebemokame įsiklausyti į kito žmogaus žodžius, įsigilinti į situaciją, jauno žmogaus charakteryje kantrybės nebegalima surasti nė su žiburiu…
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas Just. Marcinkevičius matė tokią situaciją ir dėl jos išgyveno: „Man labai gaila jaunų žmonių, turinčių gulinėti ant vadinamųjų „narų“. O jie galėtų būti labai reikalingi ir labai naudingi tam kuriamajam didžiajam Lietuvos darbui.“
Realybė nėra tokia, kokią mes norime matyti. Norėtųsi, kad Lietuva nebesipyktų. Pirmiausia pradėti reikia nuo savęs… Tik tuomet mūsų visų gyvenimai taps šviesesni, skaidresni, prasmingesni…
Reda KISELYTĖ. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
