„Sveiki! Už kurį kandidatą į merus balsuosi?“ – taip šiomis dienomis pradeda pokalbį dažnas rokiškėnas, susitikęs pažįstamą darbe, gatvėje, prekybos centre… Vos mėnuo liko iki istorinių savivaldos rinkimų. Pirmą kartą ne politinės partijos, o rajono žmonės rinks savo vedlį. Pretendentai net šeši. Abejonių spiečius – už kurį gi balsuoti?
Smalsu pašniukštinėti, ką kiti galvoja, svarsto, žino, aptarinėja… „Gimtasis…“ taip pat pamėgino patyrinėti rinkėjų nuotaikas – internetinės svetainės www.grokiskis.lt apklausoje paprašėme lankytojų balsuoti už jam patinkantį kandidatą. Tikėjomės sąžiningo balsavimo, azartiškos kovos, tačiau apklausa… žlugo. Mat atsirado kompiuterinių technologijų specialistų, sugebėjusių „nulaužti“ svetainės apsaugas. Balsavimo aktyvumas pasiekė neregėtas aukštumas, keitėsi lyderių pozicijos. Pasipylė politikų skambučiai, kaltinimai provokacija, nesąžiningumu, raginimai kuo greičiau anuliuoti apklausos rezultatus…
Kompiuterio klaviatūroje paspausti mygtuką „Naikinti“ tikrai nesudėtinga. O kaip surasti atsakymą į klausimą, kodėl mano pasaulis toks žiaurus, kodėl privalau numatyti bent penketą žingsnių į priekį ir nuolat saugotis pasalūniško kirčio, spyrio? Mano, šiandieninių penkiasdešimtmečių, karta dar vadinta prarastąja: jaunystėje mums ryškiai „švietė“ komunizmo žvaigždė, mums skiepijo tikėjimą visuotine lygybe, gerove. Tačiau ir tuomet nesupratome, kodėl iš kolūkio namo grįžtantis žmogus būtinai turėjo kažką parsinešti, nors saują grūdų paslapčiom kišenėn įsipilti… Subliuško šviesaus rytojaus iliuzijos, liko tik slegiantis nusivylimo kartėlis.
Po 1991-ųjų sausio 13-osios – kraujo ir skausmo nakties – tikėjome: kuriame kitokią Lietuvą – europietišką, pažangią, vylėmės užauginti jaunąją kartą kultūringą, sąžiningą, gerbiančią aplinką, mylinčią laisvę. Keitėsi santvarka, tobulėjo technologijos, o žmogaus sąmonės pokyčiams turbūt reikia daug daugiau laiko…
Gyvename pasaulyje, kurio turbūt niekados iki galo nepažinsime ir nesuprasime. Ieškojimas – galbūt tai ir yra gyvenimo prasmė? Gimėme tam, kad keliautumėme žeme ir išnyktumėme amžinybėje. Pamėginkime įminti didžiąją gyvenimo paslaptį – ko mes atėjome į šią žemę, ką paliksime vaikams ir anūkams?
Šiuo atsakingu apsisprendimo laikotarpiu užduokime šį klausimą ir sau, ir politikams, pradėjusiems įtemptą kovą dėl valdžios. Gal atsakymai padės apsispręsti, už kurią partiją bei kandidatą į merus balsuoti?
Kova dėl valdžios vis aštrėja. Kandidatai tarpusavyje jau pradėjo „šaudytis“ užmušančiais žvilgsniais, žeidžiančiais, užgauliais žodžiais. Tikiu, iki balsavimo dienos rinkėjai bus kviečiami į pačias įvairiausias akcijas ir atrakcijas, jose skambės ugningos kalbos, liepsnos laužai, sproginės fejerverkai.
Vasaris – tai mėnuo, kai politikai pataikaus rinkėjams, šokinės aplink žmones, aiškins jiems savo rinkimines programas, žarstys pažadus. Dabar mes jiems – aukso grūdeliai. Po vieną, kitą ir pribyrės pilna skrynia. Turbūt niekas netiki, kad merą išsirinksime pirmajame ture. Tokios ryškios asmenybės, aiškaus lyderio pretendentų šešetuke lyg ir nėra. O gal aš klystu? Nuspėti žmonių nuomonę labai sunku. Tikėtina, jog bus ir antrasis turas, politikų aukso grūdelių rinkimas tęsis…
Po rinkimų vieni kels šampano taurę už pergalę, kiti nurys pralaimėjimo kartėlį, o eilinis žmogus vėl atsidurs antrajame plane: jis, eilinis grūdas, pats turės ieškotis derlingesnės žemės. Gal net ne savojoje žemėje. Ir taip iki kitų rinkimų… Ne veltui politikai kartais pajuokauja – pasibaigus vieniems rinkimams, reikia pradėti ruoštis kitiems.
Skausmas drasko širdį, nes vis mažiau tikinčiųjų, kad Lietuvoje eilinių žmonių gyvenimas gali pagerėti, keistis. Stengiuosi būti optimiste, tačiau vilties smiltelės byra, slysta pro pirštus. Aplink tiek daug piktų, sunkaus gyvenimo ir nežinios iškamuotų veidų. Kartais suabejoji, ar matai realų vaizdą: tiek daug verkiančiųjų, aimanuojančiųjų, o pasikeitus valiutai iš slėptuvių buvo ištraukti milijonai. Ir mūsų rajone buvo žmonių, atnešusių konvertuoti 70 tūkst. litų. Spaudžia centą prie cento ir… aimanuoja.
O kaip norėtųsi gyventi oriai, ramiai, saugiai, jaučiant pagarbą vienas kitam. Po keleto metų gatvėje sutiktam žmogui nusišypsoti, ištarti „Sveikas“ ir pasidžiaugti, kad balsuodami istoriniuose rinkimuose nesuklydome: rajono vairą patikėjome vedliui, kuris sugebėjo sustyguoti mūsų gyvenimą taip, kad ėmėme ropštis iš duobės – ne tik finansinės, bet ir moralinės…
Dalia Zibolienė
