Rokiškio krašto garbės pilietis Vytautas Gužas-Kardas dalyvavo 1949 m. vasario 16 d. vykusiame partizanų vadų suvažiavime, pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją. Garsiosios Gužų šeimos istoriją po kruopelytę renka partizano brolis profesorius Danielius Gužas, vienas pirmųjų Lietuvoje pradėjęs kovą su gamybos triukšmu.
Užaugo gausioje šeimoje
Vytautas Gužas gimė Rokiškyje 1920 m. sausio 2 d. Romualdo Gužo ir Karolinos Čepaitės-Gužienės šeimoje. Grįžusi iš Rusijos, šeima trumpam buvo apsistojusi mieste. Vėliau įsikūrė Sičiūnų (Pandėlio sen.) kaime, kur jiems priklausė nedidelis gabalėlis žemės. Gužų šeimoje jau augo pirmagimė Stefanija. Po Vytauto pasaulį išvydo Boleslovas, Jonas, Genovaitė, Danielius, Ona, Regina, Bernadeta. Didelė šeima įsikūrė dviejų galų kaimiškoje gryčioje kartu su R. Gužo brolio Vlado šeima. Šis namas Sičiūnuose stovi iki šiol.
Partizano motina K. Čepaitė-Gužienė gimė 1897 m. rugsėjo 8 d. Rokiškyje, neturtingoje šeimoje. Su būsimu vyru R. Gužu susipažino Pirmojo pasaulinio karo metu Rusijoje. Jų sužieduotuvės įvyko 1917 m. birželį. Šeimai grįžus į Rokiškį, R. Gužas pradėjo dirbti krašto apsaugos policijoje, kovoti su vokiečių ir rusų dalinių plėšikavimu Rokiškio krašte.
Gužų vyriausias sūnus Vytautas mokslus pradėjo Maželių kaimo mokykloje. Vėliau dvejus metus lankė Pandėlio šešiaklasę mokyklą. Į ją kasdien eidavo pėsčiomis: pirmyn ir atgal po septynis kilometrus. Mokytojai apie V. Gužą atsiliepdavo teigiamai: jis ne tik gerai mokėsi, bet ir buvo darbštus, drausmingas, tvarkingas, ištvermingas. Prisiminimus apie brolį Vytautą parašęs Danielius Gužas su meile nupiešė gimtinės paveikslą: „Už trobos, kur Nemunėlio vingis juosia gimtinės laukus, atsiveria graži slėnio lyguma. Joje Sičiūnų kaimo jaunimas rengdavo gegužines: sustatydavo suolus, iš liaunų berželių padarydavo įėjimą, kurį tarmiškai vadino „broma“, paruošdavo vietą muzikantams. Kol rinkdavosi jaunimas, muzikantai eidavo ratelius, dainuodavo liaudies dainas. Skardžiais balsais į jaunimo chorą įsiliedavo ir jaunieji Gužų šeimos vyrai… Jau tada jų širdyse subujojo meilė gimtinei, savam kraštui, tėvynei Lietuvai“. Šie prisiminimai publikuojami Rokiškio krašto muziejaus leidinyje „Rokiškėnai – LLKS Deklaracijos signatarai“, kuriame spausdinami 2009 m. vykusios konferencijos pranešimai.
1936 m. V. Gužas įstojo į Salų žemės ūkio mokyklą, įsikūrusią gražiuose grafų Marikonių dvaro rūmuose. Pasirinko pienininkystę. Jau Salose jis susidomėjo Lietuvos skautų visuomeniniu judėjimu. V. Gužo bendramoksliai prisiminimuose rašė, jog jis iš kitų išsiskyrė ypatingai tvarkinga apranga ir pomėgiu kasdien nešioti kaklaraištį.
Pirmasis šeimos laisvės gynėjas – Boleslovas
1936 m. baigęs Salų žemės ūkio mokyklą V. Gužas buvo paskirtas dirbti į Taujėnų (Ukmergės r.) pieninę. Po metų jį pasiuntė tobulinti buhalterijos žinias į Fredos (Kauno r.) sodininkystės mokyklą. Bolševikų okupuotoje Lietuvoje V. Gužas, skatinamas patriotinių jausmų, įsijungė į Lietuvos aktyvistų frontą, dalyvavo 1941 m. birželio sukilime. Po jo sugrįžo į Taujėnus tęsti darbo. Ir čia jam rūpėjo šalies likimas: savanoriu įstojo į generolo Povilo Plechavičiaus armiją. Vėliau nutarė grįžti į tėviškę Sičiūnuose: namo parmynė dviračiu. Jis buvo reikalingas namiškiams. Mat 1939 m. sulaukęs vos 41-erių, pakirstas vėžio, amžinybėn iškeliavo tėvas R. Gužas, palikdamas žmoną su būriu vaikų. Mažiausiajai Bernadetai tuomet buvo vos keleri. Ji prie tėvo kapo šaukė: „Žmonės, neleiskite užkasti mano tėvelio.“
1944 m. vasarą, artėjant frontui, Gužai išsikasė bunkerį, kartais slėpėsi jame, o kartais – kaimyno betoniniame rūsyje. Pirmasis iš Gužų šeimos į partizaninį judėjimą įsiliejo sūnus Boleslovas, po to – Jonas. 1945 m. sausį šeimą pasiekė žinia, jog visas Boleslovo būrys užkluptas ir sušaudytas. Netrukus dar viena skaudi žinia: Jonas pateko į nelaisvę. Už tėvynės išdavystę jis buvo nuteistas 16 m. nelaisvės. Pavasariop atskriejo džiugesnė žinia: Boleslovas sugebėjo pabėgti nuo smogikų ir vėl grįžo į partizanų būrį. Bijodama tremties, motina su vaikais įsikūrė Didėjos kaime buvusioje tuščioje sodyboje. 1946 m. rugpjūčio 16 d. Kazliškio apylinkės miško pakraštyje, netoli partizanų bunkerio, žuvo B. Gužas. Į jį automato seriją paleido stribas. Partizano kūnas buvo nuvežtas į Panemunio miestelį ir numestas ant grindinio, o vėliau įmestas į Panemunio durpyno duobę šalia malūno-lentpjūvės.
Žemaitijoje įsiliejo
į partizaninę veiklą
1944 m. vasarą V. Gužas per Liepojos (Latvija) uostą norėjo išvažiuoti į vakarus, tačiau sumanymo įgyvendinti nespėjo: Vokietijoje pateko į sovietų nelaisvę. Traukiniu vežamas atgal sugebėjo suorganizuoti pabėgimą. Miške juos aptiko partizanų žvalgybininkai. Tų metų rudenį, būdamas vos 24 metų, Žemaitijoje įsiliejo į partizaninę veiklą. Gyvendamas toli nuo namų, jis nenutraukė sąsajų su šeima, kartais per ryšininkus susitikdavo su motina. Partizanas V. Gužas turėjo net keletą slapyvardžių – Zigmas, Galiandra, Mindaugas, tačiau dažniausiai kovos bendražygių vadintas Kardu.
Partizano V. Gužo-Kardo kovos už laisvę pradžia paženklinta tragišku įvykiu. 1947 m. pradžioje žuvus pirmajam Kęstučio apygardos vadui Juozui Kasperavičiui-Visvydui skaudi netektis ištiko ir apygardos štabo apsaugos būrį, kuriam tuo metu vadovavo V. Gužas-Kardas. Balandžio 6 d., per Didįjį penktadienį, Paparčių kaime apsupti žuvo net vienuolika šio būrio partizanų. V. Gužas labai sielojosi dėl šio pralaimėjimo. Dažnai prisimindavo ugnimi jį pridengusio buvusio gimnazisto Juozo Nausėdos prieš mirtį ištartus žodžius: „Vade, traukis, aš dengsiu!..“ Gyvendamas su kalte, kad liko vienintelis gyvas, jis net ketino nusišauti.
Partizano brolis D. Gužas prasitarė, jog jam iš kitų partizanų teko girdėti priekaištų dėl šio tragiško įvykio: esą, kaip tokiam patyrusiam kovų vadui nepavyko išvengti šimtaprocentinio pralaimėjimo. D. Gužas mano, jog partizanus išdavė, o įgyvendinti sumanymus padėjo meteorologinės sąlygos: po žygio grįžtant į buveinę kelyje palikti pėdsakai. D. Gužas įsitikinęs, jog jo brolis nedezertyravo. Jį nuo kulkosvaidžio jėga atplėšę draugai įsakė bėgti ir pranešti kitiems partizanams apie galimą pavojų.
Po šio tragiško įvykio partizano sąmonėje ir kovų užgrūdintoje sieloje įvyko pokyčiai, plūdo ir geros, ir blogos mintys. O trumpos išpažinties metu jis ryžosi dvasiškai pažeminti save, sakydamas, kad karo vadas neturi bijoti žūties, jei krinta jo kovotojai. „Aš privalau žūti nuo savo ginklo, o ne nuo priešo“, – tuomet tarė jis sau. Tačiau vyresnieji kovos vadai jį apramino, tikindami, jog apie savižudybę sužinoję priešai tik apsidžiaugs. Po šio įvykio V. Gužas-Kardas kovose dalyvavo tik prireikus, o visas jėgas skyrė organizaciniam darbui ir raštvedybai.
Žodis „negalima“
išbrauktas iš žodyno
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo (LGGR) centro duomenimis, Kęstučio apygardai pradėjus vadovauti Jonui Žemaičiui-Vytautui, apygardos štabas įsikūrė Skaudvilės valsčiaus Kušleikos kaime, ūkininko Mėlynausko negyvenamoje troboje. Slėptuvė buvo pavadinta Aušros slapyvardžiu. Kartu su apygardos vadu J. Žemaičiu, informacinio ir žvalgybos skyriaus viršininku Antanu Liesiu-Tvanu, štabo ir organizacinio skyriaus viršininku Petru Bartkumi-Dargiu bei štabo adjutantu Mečiu Orlingiu-Ričardu 1947-1948 m. žiemą šioje slėptuvėje praleido ir V. Gužas-Kardas. Jis tuo metu ėjo apygardos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pareigas.
Savo pažįstamai ryšininkei V. Gužas-Kardas taip rašė apie veiklą: „Čia tapau paskirtas pareigoms, kurios reikalauja begalinės energijos, valios ir sumanumo. Patekau į kietas rankas, kur nedrįstu pareikšti nuovargio, paguodos: žodis „negalima“ iš žodyno turi būti išbrauktas. Dirbam per dienas ir naktis, negaudami jokio atsikvėpimo…“
Daugiau duomenų apie mūsų kraštiečio kovą už Lietuvos laisvę sužinome iš LGGR centro informacijos, skelbiamos jų internetinėje svetainėje: „Pagrindinis štabo rėmėjas tuo metu buvo to paties kaimo gyventojas Benediktas Kazlauskas. Taip pat buvo įrengta keletas pagalbinių bunkerių. Vienas iš jų – Antininkų kaimo gyventojo Čėsnos daržinėje, pavadintas Ramove. Buvo suformuotas ir štabo apsaugos būrys, vadovaujamas Alekso Jurkūno-Raganiaus, pasirūpinta, kad štabų zonoje partizanai nevykdytų jokių kovinių operacijų ir kad neorganizuotai besislapstantys asmenys neimtų plėšikauti, nes tai suteiktų pretekstą čekistų akcijoms bei galimoms kratoms.
Tačiau netrukus paaiškėjo, kad vadavietės rajone partizanų vardu plėšikauja ir gyventojus terorizuoja trys broliai. Karo lauko teismo sprendimu dviem iš jų buvo įvykdyta mirties bausmė, o trečiasis, partizanų įspėtas, pasitraukė į kitą rajoną. 1947 m. rugpjūčio mėn. su MVD kariuomene susidūrė J. Žemaitis ir štabo apsaugos būrys, dienoję prie Ančios upelio Skaudvilės valsčiuje – nukovę vieną emvėdistą partizanai pasitraukė į Raugirinę. Netrukus pas ūkininkus apsistojusius partizanus vėl užklupo MVD kareiviai. Šeimininkė laiku pastebėjo baudėjus. V. Gužas pirmas pradėjo šaudyti automatu ir šitaip sudarė sąlygas pasitraukti“.
1947 m. rugsėjo 8 d. netoli Kryžkalnio susirinko visa Kęstučio apygardos ir Savanorio rinktinės vadovybė. Šiame susitikime dalyvavo ir V. Gužas. Partizanų vadai nutarė vienytis ir įkurti Prisikėlimo apygardą. 1948 m. gegužės 5 d. du Kęstučio apygardos štabo nariai P. Bartkus ir Bronius Liesys-Kaukas buvo deleguoti į naująją apygardą. Tad V. Gužui ir A. Liesiui teko papildomas krūvis dirbant Kęstučio apygardos štabe.
Rūpinosi kovos draugų saugumu
Kęstučio apygardos vadovybė aktyviai veikė vienydama visos Lietuvos pogrindžio jėgas. Aktyviai susirašinėjant su Suvalkijoje veikiančia Tauro apygarda, V. Gužas gavo naują užduotį. Per ryšininkę Maziliauskaitę-Gegutę jis susisiekė su Žemaičių apygardos vadu Vladu Montvydu-Žemaičiu ir buvo pradėtos derybos dėl susijungimo bendrai kovai. 1948 m. gegužės pr. Skaudvilės valsčiaus Legotės miške įvyko dviejų Žemaitijos apygardų vadovybės susitikimas. Kęstučio apygardai atstovavo V. Gužas, A. Liesis, V. Ivanauskas, M. Orlingis, Žemaičių apygardai – A. Milaševičius-Ruonis. Taip buvo įkurta Vakarų Lietuvos (Jūros) partizanų sritis, kurios vadu V. Gužo pasiūlymu tapo J. Žemaitis, o pačiam V. Gužui teko srities štabo viršininko pareigos.
1949 m. pradžioje Jūros srities vadovybę aplankė Pietų Lietuvos partizanų vadai Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir Aleksandras Grybinas-Faustas. Po ilgų patikrinimų svečius nutarta palydėti pas aukštesnę vadovybę. Lydimi Jūros srities štabo viršininko V. Gužo ir Kęstučio apygardos štabo viršininko Roberto Gedvilo Pietų Lietuvos partizanų vadai atvyko į Balandiškio (Radviliškio r.) kaimą. Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje įrengtoje slėptuvėje įvyko visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas. Atvykusių svečių saugumą savo gyvybe garantavo V. Gužas.
Dėl saugumo partizanai persikėlė į netoliese esantį Minaičių kaimą, S. Mikniaus sodyboje įrengtą bunkerį. Šioje slėptuvėje aštuoni partizanų vadai įkūrė Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją LLKS, o 1949 m. vasario 16-ąją pasirašė deklaraciją. Ji skelbia, kad „LLKS Taryba okupacijos metu yra aukščiausias tautos politinis organas, vadovaująs politinei ir karinei tautos išsilaisvinimo kovai, kad būtų atkurta nepriklausoma demokratinė Lietuvos Respublika“.
Tarp pasirašiusiųjų – ir mūsų kraštietis V. Gužas-Kardas. Pasirašę deklaraciją partizanų vadai S. Mikniaus sodyboje slėpėsi dar savaitę. Svarbius dokumentus sudėjo į pieno bidoną, jį užlydė derva ir užkasė sodybos kieme.
Paskutine kulka nusišovė pats
Po suvažiavimo partizanai toliau tęsė kovą už tėvynės laisvę. Ypač sunki jiems buvo 1949 m. vasaros pradžia. Birželio 7 d. po sėkmingos saugumiečių provokacijos žuvo visa Kęstučio apygardos vadovybė – Aleksas Miliulis-Neptūnas, Albertas Norkus-Starkus ir Steponas Venckaitis, o sužeistas R. Gedvilas pateko į priešo rankas. Kitą dieną Viduklės valsčiuje išduotas ryšininko žuvo Gintaro rinktinės vadas Edmundas Kurtinaitis-Kalnius, per kautynes netrukus krito dar septyni apygardos štabo apsaugos kovotojai.
MGB agentui sužinojo, kad partizanas A. Milaševičius-Ruonis kartu su Jūros srities štabo nariais ruošiasi vykti pas besislapstantį sužeistą štabo viršininką V. Gužą-Kardą. Birželio 11 d. saugumiečiai susekė jo slaptavietę Smaidrių (Jurbarko r.) kaime. Apie didvyrišką V. Gužo-Kardo žūtį išliko įvykio liudininko J. Bertašiaus pasakojimas: „Partizano Vytauto Gužo žuvimo išvakarėse aš akėjau bulves ir mačiau, kaip siautė NKVD kareiviai. Šniukštinėjo ne tik sodybas, bet ir krūmus, laukus, kelius. Kavadonių kelyje ir kitose vietose buvo pastatyti kulkosvaidžiai. Buvo aišku, kad saugumiečiai kažką konkrečiai žino ir buvo pasiruošę.
Partizanų būrys – 8 žmonės – buvo sekami ir einama jų pėdomis. Būriui pavyko pasitraukti už Ančios tilto. Kodėl liko V. Gužas vienas – aš nežinau. Jis slėpėsi Jono Jankausko eglynėlyje, nes ten buvo geresnė priedanga. Prasidėjo susišaudymas, tačiau jėgos buvo nelygios. V. Gužas atsišaudė, kol turėjo šovinių, metė granatą, o paskutine kulka nusišovė į galvą. Nepasidavė gyvas, žuvo su uniforma. Rytojaus dieną sužinojome, kad garbingai žuvo ne eilinis kovotojas, o Vakarų srities štabo viršininkas, turėjęs kapitono laipsnį. Partizano žuvimo vietoje supylėme kapą, pastatėme kryžių, aptvėrėme tvorele“.
Vadas, sugebėjęs laimėti mūšius
Profesorius D. Gužas vyresnįjį brolį mena buvus ramaus būdo. „Neprisimenu, kaip jis galėjo atrodyti supykęs, nes tokio jo veido nemačiau“, – mintimis į paauglystę nuklysta D. Gužas. Anot pašnekovo, Vytauto elgesys, jo siekis gėrio, mokslo, žinių buvo pavyzdys ne tik jam, bet ir aplinkinių kaimų jaunimui, taip pat ir suaugusiesiems. Brolis mėgo skaityti, žavėjosi legendiniais Lietuvos lakūnais Steponu Dariumi ir Stasiu Girėnu, visada buvo patriotiškai nusiteikęs, nestokojo ryžto ir kovingumo. Rašydamas laiškus jis mėgo pasirašinėti ne tik vardu, o pridėdavo žodį Kariūnas.
Jaunesniam broliui Danieliui knygutėje V. Gužas parašė: „Negailėk savęs paaukoti Tėvynei, ainiai per amžius tave minės“. Laisvu laiku Vytautas gražaus tembro balsu užtraukdavo lietuvių liaudies dainas. Anot D. Gužo, brolio Vytauto gyvenimo kelias buvo trumpas ir nepriekaištingas. Mokslo ir kovų draugai jį apibūdindavo kaip humanišką, padėdavusį aplink esantiems žmonėms, draugams ir ypač kovų bendražygiams. Jo apžvalgos lauko spindulys siekė 180 laipsnių. Jis buvo vadas, sugebėjęs laimėti mūšius prieš daug stipresnį priešą.
D. Gužas mano, jog jo brolis ištisas dienas ir naktis sėdėdamas prie raštvedybos drėgname bunkeryje sunegalavo: susirgo plaučių uždegimu, o vėliau džiova. „Tokios būsenos žmogus pradeda mąstyti, ar jis nėra našta, kliuvinys draugams. Tačiau Vytautas liko kovoti su priešu iki paskutiniųjų kūno ir dvasios jėgų. Partizanas dvi ar tris paras slėpėsi priešo apsuptyje ir laukė, kad kuo daugiau prisislinktų okupantų karių. Kai apsupties žiedas priartėjo prie jo ir priešas buvo pasiruošęs jį paimti gyvą, atėjo apsisprendimo valanda“, – iš partizanų sužinotą žūties istoriją pasakojo brolis D. Gužas. Jo nuomone, tokiam reikalui jis privalėjo būti kantrus, susitvardyti ir negalvoti apie mirtį, o atiduoti draugams ir tėvynei paskutinę duoklę – paaukoti gyvybę.
Nėra absoliučios
ir objektyvios tiesos
1949 m. birželio 16 d. LLKS tarybos prezidiumo sprendimu V. Gužas-Kardas apdovanotas 2-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais (po mirties). Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos sprendimu kapitonui V. Gužui po mirties pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. lapkričio 18 d. LR prezidento dekretu V. Gužui-Kardui suteiktas Vyčio kryžiaus 2-ojo laipsnio ordinas. 2011 m. rugpjūčio 19 d. V. Gužui-Kardui suteiktas Rokiškio krašto garbės piliečio vardas.
Profesorius D. Gužas nesistebi, jog į partizanų laisvės kovos aprašymus reaguojama įvairiai. „Tai teisinga. Nėra pasaulyje absoliučios, objektyvios tiesos. Ir iš netiesos kiekvienas susikuriame savo subjektyvų gyvenimo aplinkos supratimą. Netgi visagalis Dievas, sukurdamas mūsų pasaulį, įteisino gėrio ir blogio sąvokas“, – samprotauja mokslininkas. Jis mano, kad norint dalyvauti šių dienų visuomenėje ir ją suprasti, neužtenka gyventi jos sukurtoje terpėje, bet reikia būti aukščiau – domėtis politika, menu, muzika, pagaliau visu tuo, kas vyksta aplinkui.
Virpesių tyrinėjimas,
kova su triukšmu
Rokiškio krašto garbės piliečio atminimo ženklą už partizaną V. Gužą-Kardą atsiėmė jo brolis Danielius. Neseniai 85-ąjį jubiliejų atšventęs profesorius pusę savo gyvenimo skyrė virpesių tyrinėjimui, kovai su akustiniais triukšmais. Tyrinėdamas aplinką, jis ieškojo metodų gamybiniam triukšmui pašalinti arba iki minimumo sumažinti jo neigiamą įtaką aplinkai ir žmonėms. Per 40 metų paaukojęs akustikos srities tyrinėjimui jis darė viską, kad žmonių gyvenime atsirastų kuo daugiau tylos, ramybės, harmonijos.
Virpesių pasauliu mokslininkas susidomėjo ne iš karto. Baigęs Lietuvos žemės ūkio universitete inžinieriaus mechaniko specialybę, jis įsidarbino Pasvalio mašinų traktorių stoty dirbtuvių vedėju. Vėliau perėjo dirbti arčiau namų – į Rokiškio DOSAAF (savanoriška draugija armijai, aviacijai ir laivynui remti), kur vedė parengiamuosius kursus būsimiems vairuotojams. Čia atsiskleidė jo pedagoginė gyslelė. Vairuoti besimokantys mokytojai jį perviliojo į Rokiškio I vidurinę (dabar J. Tumo-Vaižganto gimnazija) mokyklą dirbti praktikos darbų mokytoju. Iš mokyklos perėjo dirbti į Vilniaus politechnikumą. Gilindamas žinias Maskvos (Rusija) valstybiniame technikos universitete jis susidūrė su gamybinio triukšmo mažinimo problema.
Norėdamas burti šioje srityje dirbančius mokslininkus, 1989 m. D. Gužas pasiūlė įkurti Lietuvos akustikų sąjungą ir daugiau nei du dešimtmečius buvo jos prezidentu. Daug kartų jis Lietuvos akustikos mokslo pasiekimus pristatydavo mokslo forumuose, konferencijose užsienio valstybėse. Profesorius iki šiol skaito paskaitas akustikos tema įvairiuose šalies universitetuose.
D. Gužas – vienas pirmųjų akustikos srities mokslininkų Lietuvoje – rašydamas straipsnius lietuvių kalba susidūrė su terminijos problemomis. Pasitardamas su kolegomis turėjo sugalvoti terminus. O laisvalaikį mokslininkas skyrė muzikos garsams: kelis dešimtmečius dainavo vyrų chore „Varpas“.
Laisvės kovotojų atminimo
įamžinimas
Profesorius labai džiaugėsi, kai 2010 m. lapkritį Minaičiuose buvo atidengtas 1949 m. vasario 16-osios Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimui skirtas memorialas. Skulptoriaus Jono Jagėlos sukurtame paminkle įamžinti visų aštuonių deklaraciją pasirašiusių signatarų vardai. Tarp jų ir dviejų mūsų kraštiečių: V. Gužo-Kardo ir Leonardo Grigonio-Užpalio. Memorialą sudaro atstatytas autentiškas Lietuvos partizanų vyriausiosios vadavietės bunkeris, virš jo buvusi klėtis ir šalia bunkerio pastatytas paminklas Lietuvos partizanams bei LLKS tarybos 1949 m. vasario 16-osios deklaracijai atminti.
Lankytojai neleidžiami į bunkerio vidų. Ji galima apžiūrėti tik iš viršaus, įėjus į atstatytą klėtį. Bunkerio, kurio viršus uždengtas stiklu, viduje eksponuojami restauruoti partizanų daiktai iš Šiaulių „Aušros“ muziejaus, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro, o klėtyje eksponuojami visų aštuonių deklaracijos signatarų portretai.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
