Gegužės 20-oji – Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės diena. Ryšininkas ir partizanė susitiko daugiau nei po 50 metų. Jaudinančios akimirkos miške prie neseniai atrasto bunkerio juos grąžino į pokario laikotarpį… Rokiškio krašto muziejininkai mano, jog šio bunkerio istorija neeilinė: jame ilgiausiai – net iki 1956-ųjų pavasario – nuo saugumo tarnybų slapstėsi partizanai.
Po 56-erių
Dar nebuvo nutilę Antrojo pasaulinio karo aidai, kai Lietuvos miškuose prasidėjo partizaninė kova: tratėjo kulkosvaidžiai, orą draskė granatų sprogimai – tūkstančiai kovotojų išėjo ginti tėvynės laisvės. Pagrūbio kaimo eigulio šviesios atminties Jono Lapelio šeimos gyvenimas buvo labai neramus: į pamiškės sodybą dažnai užsukdavo partizanai, prašydavo maisto, teiraudavosi apie situaciją. Dažnokai užsukdavo ir stribai…
Eigulio J.Lapelio sūnus Algimantas, šiuo metu gyvenantis Rokiškyje, prisimena: kartais jam tekdavo į bunkerį Grubų miške nunešti spaudos, maisto. Jis prisimena 1956-ųjų žiemą žeminėje matytą jauną merginą. „Smulki, mažutė, didelių akių, labai simpatiška“, – atmintyje išlikusį partizanės portretą piešė p. Lapelis. Tuomet jam neteko su ja pakalbėti, tačiau labai norėjęs sužinoti, kas paskatino jauną merginą rinktis kovotojos dalią.
Lietuvos partizanų Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizanei Valerijai Streikutei-Daukienei ryšininkas A.Lapelis šį klausimą uždavė prabėgus 56 metams. Garbaus amžiaus moteris šiuo metu gyvena Panevėžyje.
Partizanės ir ryšininko susitikimą organizavo pokario rezistencijos istoriją nagrinėjantis Rokiškio krašto muziejaus muziejininkas Valius Kazlauskas.
Emocijos
Anų dienų partizanė V.Streikutė-Daukienė, pakviesta atvažiuoti į Rokiškio rajoną, paklaidžioti po mišką, paieškoti bunkerio, kuriame teko slapstytis, truputėlį suglumo. „Svarsčiau, ar sugebėsiu suvaldyti emocijas, ar tikslinga grįžti į tolimą ir netektimis paženklintą praeitį?“ – kalbėjo garbaus amžiaus moteris. Ryžtis žygiui ją pastūmėjo jaunėlis jos sūnus Povilas.
Pirmosios susitikimo akimirkos jaudino: akyse sužibo ašaros, stigo žodžių. Partizanę ir ryšininką siejo praeitis, o skyrė ilgi nežinios metai.
„Gatvėje sutikęs, tikrai nebūčiau jos pažinęs“, – net kelis kartus šią frazę pakartojo p. Lapelis, žvelgdamas į viešnią.
Prisiminimai abu užplūdo vartant senus albumus, gausybėje nuotraukų ieškant pažįstamų veidų. Moteris daug pasakojo apie savo brolius partizanus Juozą ir Izidorių Streikus. Jų pasipriešinimo kova, laimėjimai ir netektys aprašyti pernai išleistoje istorinėje monografijoje „Sutemų keleiviai“.
Ir jis, ir ji atsiminė Rokiškio apylinkės teismo posėdžius, broliams Juozui ir Izidoriui negailestingą jo nuosprendį, žmonių dėmesį šiai bylai.
Piemenaitė
Buvęs partizanų ryšininkas A.Lapelis pasisiūlė dar kartą pasitarnauti kovotojams už laisvę: pabūti vedliu ir Plunksnočių miške parodyti bunkerį, kuriame partizanai, vadovaujami J.Streikaus, slėpėsi tris žiemas. „Visą gyvenimą dirbau miškų urėdijoje, prižiūrėjau šio krašto miškus, todėl man buvo lengva įsiminti takus į partizanų slaptavietę“, – aiškino p. Lapelis.
Artėdama prie bunkerio V.Streikutė-Daukienė vėl paniro į prisiminimus. „Broliai mane stengėsi apsaugoti, jie slėpė nuo manęs informaciją, nesakė tikrųjų partizanų vardų, tik – slapyvardžius. Aš, jauniausioji grupės narė, buvau pakrikštyta Piemenaite“, – pasakojo moteris.
Apžvelgusi kirtavietę, netoliese augantį beržynėlį, eglynų sieną, moteris suabejojo: bunkeris lyg ir ant kalnelio buvęs. „Ar rastumei jį?“ – teiravosi p. Lapelis. „Greičiausiai ne. Net nebeįsivaizduoju, kurioje vietoje randuosi“, – sakė ji. Ir p. Lapelis aiškino: „Atmintyje išlikusiais vaizdais neįmanoma atsekti slaptavietės. Dešimtmečiai pakeitė aplinką: išpjauti bunkerį slėpę medžiai, čia pasodintas eglynas.“
Atsargumas
„O, Dieve šventas!“ – išsprūdo partizanės aimana, dusulys spaudė jai krūtinę. Sutrikusi ji žvelgė į bunkerį ir negalėjo pratarti žodžio.
Slėptuvės belikę tik kontūrai. Kai kurios jos dalys užverstos žemėmis, tačiau dar įmanoma išskirti didžiosios patalpos vietą. Čia kovotojai praleisdavo daugiausia laiko. Iš jos siauras koridorius vedė į virtuvę, maisto sandėlį ir tualetą.
„Didžiojoje patalpoje vyrai galėjo atsistoti… Maišą su maistu, drabužiais, spauda numesdavau šalia bunkerio ir neatsigręždamas eidavau tolyn. Turėjau būti labai atsargus“, – pasakojo p. Lapelis.
Žaidė šachmatais
Anot partizanės, žmonės buvo atsargūs, todėl iš bunkerio neišeidavo po keletą mėnesių. „Maistą gamindavome naktimis, kad dūmai ar kvapas neatkreiptų saugumo tarnybų ir šunų dėmesio“, – prisiminimų upėn ėmė bristi ir p. Streikutė-Daukienė.
Kai labai pristigdavo maisto, partizanai susimedžiodavo miško žvėrį. Pavasaris laisvės kovotojams būdavo pats sunkiausias metas: per žiemą nualintas kūnas tapdavo nepaklusnus, neklausydavo kojos… Gaivus oras patekdavo tik per menkas bunkerio angas.
Diena prasidėdavo ir baigdavosi malda. Laisvalaikiu visi mėgo žaisti šachmatais. Patys išsidrožė figūrėles, nusipiešė lentą. Ją partizano Izidoriaus žmona Nijolė Streikienė padovanojo muziejui.
Partizanai tarpusavyje buvo sutarę priešams gyvi nepasiduoti – žeminėje visada būdavo granatų. Apie tai, kas vyksta pasaulyje, kovotojai sužinodavo iš ryšininkų ir radijo.
Partizano J.Streikaus pareiga buvo įvertinti žmones, kuriais galima pasitikėti. „Brolis sakydavo: „Jei žmogus širdies nerodo, jis tikrai nebus ištikimas kovos draugas. Tikėjau juo“, – pasakojo V.Streikutė-Daukienė.
Kovotojai sugebėdavo per parą iškasti ir įsirengti bunkerį. Žinoma, reikėjo ne tik fizinės ištvermės, bet ir sumanumo, darbų darnos, sumanaus vadovavimo. V.Streikutės-Daukienės sūnui kilo mintis atstatyti bunkerį, ateities kartoms išsaugoti jį tokį pat, koks buvo anksčiau. Šiam darbui ketinama užsimoti ir jį padaryti per vieną parą.
Pokario kovų istorija besidomintis muziejininkas V.Kazlauskas sakė, jog Lietuvoje aktyvi rezistencinė kova baigėsi 1952 m. Jos dalyviai buvo suimti, legalizavosi arba glaudėsi patikimų žmonių namuose. O bunkeryje, į kurį atvedė p. Lapelis, laisvės kovotojai slėpėsi net iki 1956-ųjų. „Manome, jog šis bunkeris – ne tik mūsų rajone, bet ir visoje Lietuvoje ilgiausiai išsilaikiusi slėptuvė“, – sakė muziejininkas.
Reikėjo Lietuvai
Kas skatino jauną merginą jaunystės metus pratūnoti bunkeryje? „To labai reikėjo Lietuvai“, – tepasakė ji.
O grįžusi iš miško partizanė sakė: „Aš turbūt dar nesuvokiu to, kas čia įvyko. Virpulys, bėgiojantis mano kūnu, išjungė mąstymą… Praeities įvykiai liejasi, jie iškyla atmintyje ir vėl nublanksta. Esu labai laiminga, pamačiusi vietas, tebesaugančias partizanų kovų atmintį. Dabar jau galiu ir numirti“, – atsiduso moteris.
Dalia ZIBOLIENĖ
