Įtempti 21-eri darbo nuosavame ūkyje metai rajono ūkininkams asocijuojasi su bausmės atlikimu sunkiųjų darbų kalėjime… Atsisakyti katorgą primenančios veiklos sutuoktinius paskatino nemalonus atsitiktinumas – trauma. „Reikia mokėti laiku sustoti ir bent kiek pagyventi savo malonumui. Juk negali dirbti iki paskutinio atodūsio”, – vienbalsiai tikino Vita ir Petras Markevičiai iš Dambrotiškio (Rokiškio kaim. sen.).
Ūkininkai V. ir P. Markevičiai – vieni pirmųjų rajono žemdirbių, daugiau nei prieš du dešimtmečius nutarę ūkininkauti savarankiškai. Kurtis jie pradėjo 1993-iųjų pradžioje plyname lauke. Nebuvo nė vieno pastato, elektros, komunikacijų. Statybas jie pradėjo nuo ūkinio pastato, kuriame laikė karves. Šeimininkai prisimena aštuoniolikos žalmargių bandą, kurią abu melždavo rankomis, nes aparatams reikėjo susitaupyti pinigų. Tuomet Bajoruose gyvenusius ūkininkus įtemptas darbas ir ilgapirščiai privertė kuo greičiau keltis į Dambrotiškį. Iš pradžių jie įsikūrė ūkiniame pastate, visai šalia savo gyvulių…
Prieš pradėdami ūkininkauti Markevičiai dirbo tarybiniame ūkyje, tačiau po darbo nesėdėjo rankų sudėję, o galvojo, kaip prisidurti prie atlyginimo. Nemažą pelną gaudavo augindami ankstyvąsias bulves. Jas prieš Jonines gabendavo į Panevėžį, Daugpilį (Latvija). Pradėję ūkininkauti savarankiškai, Markevičiai didino karvių bandą, įsigijo pieningų žalmargių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
Išsamiau – ketvirtadienio GR.
Dalia Zibolienė
