Vos keli žingsniai liko iki burtais ir senaisiais papročiais alsuojančios kūdikėlio Jėzaus gimimo nakties. Taigi pats geriausias laikas pasinerti į žmogaus artimą santykį su medžiu, be kurio senoliai neįsivaizdavo ne tik buities, bet ir ritualinių apeigų. Kaip žmogų veikia iš kartos į kartą perduodami daiktai? Bioenergetikai sako: klysta tie, kurie išmeta močiučių spintas, skrynias, komodas ar kubilėlius – jie skleidžia gerąją energiją, todėl turi stovėti garbingiausioje vietoje.
Gyvenimo apeigų liudytojai
Iš kartos į kartą esame pratinami išlaikyti ryšį su senąja kultūra, aprėpiančia tradicijas, kalbą, religiją, papročius ir ritualus. Sakoma, kad nuo to, kaip senąją kultūrą išsaugosime, priklausys mūsų, kaip etninio fenomeno, išlikimas bendroje pasaulio tautų kultūrų mozaikoje.
Tarp saugoti būtinų vertybių – ir medinis paveldas, tausojamas muziejuose ir dar aptinkamas senoje kaimo gryčioje. Kiekvienas senosios buities baldas, rakandas – nebylus istorijos, papročių, o dažnai – ir svarbiausių žmogaus gyvenimo apeigų liudytojas.
Nuo lopšio…
Kūdikio gimimas – svarbiausias šeimos gyvenimo įvykis. Naujos gyvybės atėjimas į pasaulį šimtmečius buvo apipintas įvairia magija, burtais bei prietarais. Tradicijų tyrinėtojai sako, jog šiuo magišku laikotarpiu pasiruošimas vaiko gimimui buvo ne mažiau svarbus už kasdienį gyvenimą ar buities darbus: tikėta, kad nuo nėščiosios elgesio priklausys, ar vaikelis bus laimingas ir sveikas. Nėščiajai buvo draudžiama kapoti malkas, nes vaikas gali gimti su skelta lūpa, neleidžiama eiti per tą vietą, kur buvo svilinama kiaulė, kad vaikas negimtų šeriuotas.
Kūdikio atėjimui buvo rengiamasi iš anksto: meistraujami ir kabinami lopšiai, lovytės.
Pintiniai lopšiai – tai vieni iš seniausiai žinomų vaikų baldų, XIX a. paplitusių ir mūsų regione. Pasakojama, kad dažniausiai tokį lopšį gamindavo kūdikio tėvas, o jeigu šis nesugebėdavo, tekdavo samdyti meistrus. Mūsų rajone buvo paplitęs taisyklingos elipsės formos lopšys su vienodai siaurėjančiais galais, o Žemaitijoje – nupjautos elipsės formos.
Aukštaitiški lopšiai dažnai buvo pinami ne iš plėšų, o iš lazdyno vytelių, supinant ir jų dugnus.
Seni žmonės pasakojo, kad lopšį reikia supinti per tris vakarus, kai mėnulis įžengia į Jaunatį, o pinti jį reikia iš ievos šaknų arba lazdyno. Tada vaikas bus sveikas ir užaugs stiprus.
Lopšiai dažniausiai buvo kabinami ant ilgos karties – lingės, kurios galas buvo įspraudžiamas į pirkios siją. Tokį lopšį šeimos etnografiniame muziejuje saugo Šetekšnių kaimo (Panemunėlio sen.) šviesuoliai Joana ir Antanas Tunaičiai. Kelių metrų ilgumo lingė iš lazdyno, ant kurio vieno galo kabinamas pintas lopšys, o kitas – įstatomas į siją, anot muziejaus šeimininko Antano, – puikus išradimas. Priklausomai nuo lingės lankstumo, lopšiai galėjo būti linguojami aukštyn ir žemyn, jie
buvo kabinami šalia lovos, kurioje miegodavo kūdikio tėvai. Lengvai pajudinus lopšį, lingė jį supdavo vos ne valandą.
Pagal prietarus, lingių negalima daryti iš „tekančių” medžių – klevo ir beržo, nes paaugęs vaikas gali ilgai šlapintis lovoje.
XIX a. pab. – XX a. pr. pintiniai lopšiai pradėjo nykti, juos pakeitė iš lentų pagaminti lopšiai.
Etnologijos tyrinėtojai nurodo, kad plačiausiai lentiniai lopšiai buvo paplitę mūsų, Zarasų, Ignalinos, Anykščių apylinkėse. Tai tarsi tarpinis variantas tarp pakabinamų pintinių lopšių bei pastatomų, į šalis linguojamų lovelių – „vygių”. Šių pavažėlės būdavo apkalamos veltiniu ar kita panašia medžiaga tam, kad supant kūdikį nebildėtų ir neprišauktų nelabųjų. Lopšių dugnai dažniausiai būdavo supinami iš kanapių virvių arba vielų, apkalami drobe, o vidus išklojamas šienu ar pelais (kapoti šiaudai). Ant jų ištiesiama minkšta drobinė paklodė, po kūdikio galva būdavo dedama plunksninė pagalvė bei užklojama vatine antklode.
Į šalis linguojamų lovelių buvo atsisakyta dar iki Antrojo pasaulinio karo, nes imta bijoti, kad vaikas neiškristų. Mūsų krašte įsigalėjo lovelės, supamos judinant lopšį į šonus. Gamindami įvairių konstrukcijų lopšius ir loveles, meistrai naudodavo liaudiškus puošybos ornamentus ir simboliką. Vyresnės kartos žmonės dar prisimena senelių ar tėvų pagamintas medines stovynes, vaikštynes ir bėgynes. Šių istorijos eksponatų galima pamatyti mūsų krašto muziejuose.
…prie lovos
Senovinių lovų dar galima rasti dažnoje kaimo gryčioje. Vienos – paprastų lentų, kitų lovūgaliai išdrožinėti, ištapyti. Pasakojama, kad lovos pagrindinė vieta – prie „kurčios” sienos. Senų, jaunų, mažų žmonių lovos skyrėsi ne tik dydžiu, bet ir grožiu. Mažųjų ir jaunųjų lovos buvo gražiau paklotos negu senųjų. Jeigu norima, kad vaikai gimtų garbiniuoti, į lovą reikia pakloti žirnių virkščių.
Merginos per Kūčias po lova darydavo tiltelį: į dubenį pripildavo vandens, o virš dubens iš balanų sudėdavo tiltelį. Ką naktį susapnuos einantį per tiltelį, už to mergina ir ištekės. Lovoje, kur guli ligonis, dėdavo šventintų žolynų, kad šis greičiau pasveiktų.
O jaunoji pirmąją vestuvių naktį turi perversti pagalvę ant kito šono, tada ji „pervers vyrą ant savo rankos”.
Kraičio baldai – ritualinių papročių lobynas
Daugiausia senųjų apeiginių papročių ir tradicijų įkūnyta vadinamuosiuose „kraičio” balduose. Tai kraitkubiliai, kraičio skrynios, „kuparėliai”… Etnologai sako, jog lietuviška skrynia – tai tas stebuklingas baldas, kuriame sutilpdavo mūsų mamų ir močiučių triūsas, dainos ir ašaros, meilė ir kančia, viltys ir svajonės. Tai – ne tik dėžė kraičiui sukrauti. Pagal skrynios formą, raštus, apkaustymus galima papasakoti daugybės žmonių kartų gyvenimo istorijas, nes jų puošyboje „įrašytos” kiekvienam laikmečiui ir kraštui būdingos gamybos tradicijos. Kai šeimoje gimdavo mergaitė, tėvas eidavo pas stalių ir užsakydavo pagaminti skrynią. Tada abu skubėdavo į mišką išrinkti medžio. Jeigu skryniai rasdavo medį, kuriame – gandralizdis, sakydavo, jog mergina bus labai laiminga. Skrynios gaminimas ir puošyba trukdavo ilgai, nes medį reikėjo išdžiovinti, o jos montavimas ir puošimas užimdavo mažiausiai mėnesį.
„Kraičio skrynia ir „kuparas” – ypatingas baldas, keletą amžių buvęs nepamainomas lietuvio buityje, apdainuotas liaudies dainose, būtinas kiekvienose vestuvėse, dabar – jau retas mūsų kambariuose”, – sako Marytė Mieliauskienė, Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotoja. Anot senųjų buities medinių turtų tyrinėtojos, šių baldų galima pamatyti nugrūstų į tolimiausią kampą, bet dažniausiai – prie nereikalingų rakandų. O muziejaus saugyklose – jų per pusšimtis egzempliorių. Patys seniausi kraičio baldai, kurių iki mūsų dienų išliko nedaug, – tai kraičkubiliai. Vienas iš dviejų muziejaus eksponatų – labai archaiškas, išskobtas iš vientiso medžio gabalo, o viršuje – dvi ąsos, per kurias veriama kartis. Taip kraičio nešėjai nuotakos kraitį, sukrautą į kraitkubilį, gabendavo į jaunikio namus. Kitas kraičkubilis naujesnis, gamintas iš medinių šulelių.
Kraičio dėžės buvo dviejų rūšių: kurių gaubtas antvožas, vadinamos „kuparais”, o dėžės lygiu dangčiu – skryniomis. Kraitdėžių pagrindinės spalvos – tamsiai ruda, raudona, žalia, piešiniai išcentriniai, augalai nuo centrinės ašies plečiasi į šalis. Rečiau skrynios puoštos stilizuotais paukščiukų piešiniais, o kartais būdavo nutapomas gaidys – šeimos simbolis. Ant jos vaizduotas kosminio gyvybės medžio modelis, dažnai – lelijos, kaip Švč. Marijos ir jaunosios skaistumo simbolis. Vieni meistrai jaunikį vaizdavo kaip strazdą giesmininką, kiti – sakalėlį ar balandėlį.
Muziejuje saugomi „kuparai” ir skrynios ištapyti spalvingomis gėlėmis, paukščiais, geometriniais ornamentais. O šių eksponatų muziejaus kolekcijoje – per pusšimtį. Skrynios ir „kuparai” sutvirtinti metaliniais apkaustais, nudažyti, papuošti. „Ką tapė liaudies amatininkai ant skrynių ir „kuparų”? Įvairias gėles, vazonus, paukščius. Žiūrint į skrynias, nereikėtų ieškoti tikslių ir realių gėlių atvaizdų. Tai – meistrų kūryba, išmonė ir fantazija”, – sakė muziejininkė. Dažnai atsikartojantis motyvas – gėlės viršūnėje tupintys paukščiai – gaidžiai, gandrai. Pastarieji lietuvių buvo labai mylimi, globojami, jie sodyboje – laimės ir gerovės simbolis.
Tarp vertingų eksponatų – nedidelis „kuparėlis”, apkaustytas metalu, su užraktais. Nors nėra labai išvaizdus, tačiau įdomus, nes jo dugne įtaisyti rateliai. Šiam „kuparėliui”, dabartinio lagamino pirmtakui, turėtų būti apie 100 metų. Vienas paslaptingiausių eksponatų – nedidelis „kuparėlis”, kurį puošia ne tik gėlės, bet ir labai retai sutinkamas žmogaus atvaizdas. Labai prašmatnaus „kuparėlio” centre nutapyta moteris, pasipuošusi puošnia raudona suknele, su skrybėlaite, rankose laiko gėlių puokštę. „Kas ta ponia, kodėl ji nutapyta ant „kuparėlio”, žinių neturime, belieka spėlioti”, – pasakojo M. Mieliauskienė.
Kad Kūčių naktį šaukštas neapvirstų
Ypatingą ritualinę reikšmę seniau turėjo mums įprasti kasdieniai baldai. Vienas jų – stalas.
Pagrindinis stalas stovėjo dideliame kambaryje, kampe, dažniausiai pagamintas iš ąžuolo ar uosio. Pagal tradiciją tėvas sėdėjo stalo gale, prie jo – mama. Stalas buvo tarsi šventas namų altorius: vaikams drausta ant stalo sėdėti, prie jo išdykauti, drausta barškinti šaukštais, garsiai kalbėti ir juoktis. Nepagarba maistui, sakyta, galėjo šeimai užtraukti nederlių ar ligas. Aplink stalą būdavo apvedama ir nauja sodybos katė ar šuo, kad jie iš kiemo niekur neišeitų. Per vestuves jaunąją reikia apvesti aplink stalą, kad būtų gera šeimininkė. Iki šiol išlikęs „stalo vadavimas”, simbolizuojantis dosnumą ir giminių sutarimą.
Po krikšto priešais stalą ant rankų vaikelį turi laikyti bobutė, o svečiai – „surinkti bobai ant košės”, kad vaikas augtų sotus.
Pastaruoju metu labai sumenkusi stalo ritualinė šarvojimo reikšmė. Anksčiau žmogui numirus, artimieji ant stalo skubėdavo padėti duonos ir druskos tam, kad velionis, išeidamas iš namų, neišsineštų duonos ir druskos. Už mirusiojo vėlę aukojamos šv. Mišios bažnyčioje, maldos namuose ir „valgymas už stalų”, arba vadinama paskutinė vakarienė sietina su mirusiojo gerove.
Mūsų krašte išlikusi graži Kūčių nakties tradicija: po vakarienės nuo stalo maistas nenurenkamas, o po staltiese turi būti šieno. Visa tai paliekama vėlėms, kurios būtinai ateina į svečius naktį. Tas paprotys išliko iki šių dienų. Tačiau jau primirštas paprotys ryte skubėti pasižiūrėti, ar ant stalo nė vienas paliktų šaukštų neapvirto. Tikėta, kad po vėlių apsilankymo apvirtę šaukštai namams pranašauja netektį.
Aldona Minkevičienė
