Brangieji,
gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis. Esame tik žmonės, todėl net nuostabiausiomis svajonėmis negalime sukurti ko nors puikesnio už gamtą. Miškininko šventės proga linkiu šią tiesą įsidėti giliai į širdį visiems: kolegoms, miškų savininkams, mišką tausojantiems bei jį mylintiems. Ir tiems, kurie iš miško mato vien naudą. Kiekvieno mūsų santykis su mišku – tarsi sielos veidrodis. Tebūnie šis atspindys skaidrus, be šukių ir dėmių.
Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas
Ateities miškai – šių dienų miškininkų rūpestis: nauji medynai veisiami taip, kad ir po dešimtmečių ar šimtmečių būtų išsaugota genetinė miškų įvairovė. Šiandien miškininkai mini savo profesinę šventę. Jos išvakarėse kalbėjomės su Rokiškio miškų urėdu Rimantu Kapušinsku apie miškų tausojimą, jaunų žmonių požiūrį į gamtą ir miškininko profesijos patrauklumą.
– Mūsų šalies gamta turtinga natūralių augalų rūšių ir sukurtų naujų veislių. Vien laukinių, natūraliai augančių, rūšių priskaičiuojama beveik 1800, didelė jų dalis – miškuose. Kokie turtai glūdi mūsų miškuose ir kuo išskirtiniai yra rajono medynai?
– Rajono girios ir miškai – neišmatuojamas gamtos lobynas. Nors medynų sudėtis panaši kaip ir kitų šalies regionų, tačiau mes turime tikrą perlą – Dusetų girią su Vasynos rezervatu, užimančiu 200 ha. Dėl bioįvairovės ir labai retų augalų ši teritorija neoficialiai pakrikštyta visos Lietuvos karūna.
– Gal turime ir ypač retų, istorijos paminklais vadinamų medžių?
– Labai retų rūšių medžių mūsų rajone nėra, tačiau didžiuotis tikrai turime kuo. Urėdija saugo 123 kertines miško buveines, užimančias 355 ha ir išsibarsčiusias beveik visuose rajono miškuose. Tarp jų yra tikrų deimančiukų: pavieniai medžiai milžinai Dusetų girioje, daugiau nei 170 metų eglynas Gylių miške Vyžuonos girininkijoje ir daug kitų reikšmingų objektų. Saugome 14 proc. valstybinių rajono miškų, apie 10 proc. – valstybinio lygmens. Tarp saugotinų – genetiniai pušies, eglės ir liepos draustiniai. Juose auga gražūs, tiesūs, aukšti, mažašakiai medžiai. Ypač galime didžiuotis liepos genetiniu draustiniu: panašų į mūsų teturi Jurbarko ir Ukmergės miškų urėdijos.
– Urėdija valdo patį brangiausią žemės turtą – miškus. Jų plotų neįmanoma aprėpti akimis. Papasakokite trumpai, kas sudaro rajono žaliąjį rūbą?
– Rokiškio miškų urėdijos veiklos teritorijoje inventorizuota beveik 54 tūkst. 60 ha miško. Valstybinės reikšmės miškai užima beveik 22 tūkst. ha. Jie paskirstyti septynioms girininkijoms. Vidutinis girininkijos plotas – 3,1 tūkst. ha. Didžiausia girininkija – Pandėlio: ji užima 3,9 tūkst. ha miškų. Kiti urėdijos žemės plotai sudaro 95 ha. Rajono privatūs ir nuosavybės teisėms atkurti skirti miškai užima 31 tūkst. 700 ha, kitų valdytojų ir naudotojų (rajono savivaldybės ir geležinkelių) medynų – 240 ha.
Pagal ūkininkavimo tikslus ir pagrindinę funkcinę paskirtį rajono miškai suskirstyti į keturias grupes: rezervatiniai (79 ha), ekosistemų apsaugos ir rekreaciniai (1970 ha), apsauginiai (863 ha) ir ūkiniai (18707 ha). Bendras medynų tūris yra per 4 mln. kub. m. Rajono miškuose daugiausia eglynų (36 proc.) ir pušynų (32 proc.). Tarp minkštųjų lapuočių vyrauja beržynai (20 proc.). Šie skaičiai kasmet šiek tiek keičiasi.
– Matantieji iškirstus vis naujus miškų plotus svarsto, ar Lietuva neliks kaip Antano Baranausko apraudotas Anykščių šilelis?
– Kalnais kelmuotais ir nuplikusiomis pakalnėmis tikrai neliks nei mūsų rajonas, nei šalis: medynų plotai didėja, nes urėdijos atsodina visas kirtavietes, kasmet įveisia naujų miškų žemdirbystei netinkančiuose plotuose. Neseniai gavome Vyriausybės leidimą įveisti naują 36 ha mišką. Miškas, kaip ir žmogus, – neamžinas: 80-100 metų skaičiuojantys medynai jau būna subrendę ir juos reikia laiku panaudoti.
– Miškininkai – girių šeimininkai, tačiau be visuomenės pagalbos tausoti žaliąjį žemės rūbą turbūt būtų neįmanoma?
– Dėkojame žmonėms, pranešantiems mums apie neteisėtus miško kirtimus, šiukšlintojus. Tokių pranešimų skaičiuojame dešimtimis. Pastaruoju metu neteisėtų kirtimų mažėja, tačiau medienos vagysčių vis dar pasitaiko. Yra ir kitokių gamtos barbarų, miške ieškančių tik naudos. Nė nežinau, kaip vadinti šiuos dvikojus ir kaip juos auklėti. Sakoma: kaip žmogus elgiasi namie, taip – ir gamtoje…
– Urėdija daug metų bendradarbiauja su rajono įstaigomis, mokyklomis, kviečia visuomenę į miško sodinimo talkas, paukščių sutikimo akcijas. Mokiniams rengiami susitikimai eiguvose ir girininkijose. Kokią patirtį gyvosios gamtos pamokos duoda miškininkų talkininkams?
– Mylėti ir tausoti mišką galima išmokyti tik geru pavyzdžiu. Todėl stengiamės įtraukti į urėdijos veiklą bei su ja supažindinti kuo daugiau ir įvairesnio amžiaus, profesijų žmonių. Viliamės, jog suaugęs ar vaikas, pasodinęs medį, iškuopęs miško pakelę, ateityje nelaužys medelių, nešiukšlins girių. Nesu nusiteikęs prieš populiarinamas visuotines gamtos švarinimo akcijas, tačiau tokios vienkartinės talkos -trumpalaikė nauda. Todėl per gyvąsias gamtos pamokas miškininkai stengiasi vaikams įskiepyti tai, jog gamtai žmonių pagalbos nereikėtų, jei žmonės jai nekenktų.
– Kodėl tik dalis rajono mokyklų turi jaunųjų miškininkų būrelius? Gal tai priklauso nuo konkrečios vietovės eigulio, girininko iniciatyvų?
– Urėdija bendradarbiauja su visomis rajono mokyklomis: susitinka su mokiniais, pasakoja jiems apie miškų sodinimą bei jų priežiūrą, medynų įvairovę, medienos verslą, miško gyventojus – augalus, žvėris, paukščius bei kitus gyvius. Nemažai mokyklų turi gamtininkų būrelius, jų veikla beveik identiška jaunųjų miško bičiulių darbui. Žinoma, aktyvus, trokštantis bendrauti su vaikais eigulys ar girininkas – mažųjų gamtos bičiulių autoritetas.
– Kai kurie miškininkai sako, esą jų darbe romantikos maža: žiemą reikia bristi per pusnynus, pavasarį ir rudenį sudėtinga išgabenti medieną, būtina atsodinti iškirstus plotus, saugoti jaunuolynus nuo piktžolių, žvėrių ir ligų. Tad kaip mokiniams įdiegti, jog miškininko profesija ne tik svarbi, atsakinga, bet ir patraukli?
– Purvynas, pusnynai – irgi romantika! Kiekvienam savo: nuotykių ieškotojai lenda į urvus, neria į gelmes, o mes, miškininkai, – į sniegą. Miškininko darbas sunkus, romantikos jame ne tiek ir daug. Visuomenės įsitikinimas, esą eigulys ar girininkas vaikšto po mišką, stebi į dangų kylančias medžių viršūnes ir svajoja, – tėra mitas. Iš tikrųjų miškininkas – žmogus, įsispyręs į guminius batus, žiemą vasarą klampojantis net ir ten, kur kitas žmogus nė kojos nekeltų. Taigi miškininku tampa tik tas, kuris nebijo tokios “romantikos”…
– Sakoma, jog obuolys nuo obels netoli rieda. Kiek urėdija išugdė miškininkų šeimų dinastijų?
– Dinastijų turime ne vieną: tai Mickių, Matuzonių, Skvarnavičių, Baranovskių, Rinkevičių, Barisų šeimos. Dominuoja vyriška miškininkų linija: tėvų pėdomis pasekė sūnūs. Mano abudu sūnūs miškininko profesijos nepasirinko, taigi Kapušinskų dinastijos nebus…
– Urėdija daug metų puoselėja gražią tradiciją – Miškininko dienos proga pasveikina kolegas veteranus, kasmet darbuotojai vyksta į pažintinę ekskursiją po Lietuvą. Ką suplanavote šiųmetei Miškininko dienai?
– Dalis kolektyvo šiandien keliaus į Ukmergę: čia vyks Miškininko dienos šventė. Kiti darbuotojai su šeimomis lankysis Rumšiškėse (Kaišiadorių r.). Senjorams, taip pat ir kolegoms, negalėsiantiems būti kartu, siunčiame šilčiausius sveikinimus ir linkėjimus.
– Šventės ateina ir praeina, o problemos lieka. Dėl ko šiandien labiausiai skauda miškininkų širdis?
– Problemų urėdijoms tikrai netrūksta: nėra stabilumo dėl Ūkio ministerijos norų vis naujai perskaičiuoti valstybinių miškų kapitalo grąžą, valdininkų kabinetuose kuriami nauji planai urėdijas apkrauti ekonomiškai nepagrįstomis finansinėmis prievolėmis. Tai politinės peripetijos, kuriomis, mano ir kolegų nuomone, siekiama vieno – pakeisti valstybinių miškų statusą. Kažkas yra pasakęs: “Gamta juokauti nemėgsta. Ji visada teisinga, visada rimta, visada griežta ir visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.” Tačiau šiandien – šventė, todėl miškininkų problemas norėtųsi palikti už durų.
– Dėkoju už pokalbį.
Ša! Ošia Rokiškio girios
Aldona MINKEVIČIENĖ
Taip pavadinta ką tik išleista knyga apie mūsų krašto miškus. Ji gausiai iliustruota nuotraukomis.
Šių gyvastimi alsuojančių, meninės kalbos elementais padabintų tekstų autorius – Rokiškio miškų urėdijos vyriausiasis miškininkas Julius Adamonis.
Įspūdingos ir knygos iliustracijos: gamtos akimirkas užfiksavusių fotografijų autorius Jonas Danauskas.
Leidinio 72-uose puslapiuose sutilpo tik dalis rajono miškų turtų. Juose galima rasti informacijos apie Plunksnočių raistų įžadus, baravykais garsėjantį Salagirį, Europos viduryje augantį Europos mišką, paslaptingą Dusetų girią, Vasynos gamtinį rezervatą, garsų faunos ir floros retenybėmis. Knygoje paminėtas ir Galinių galingas ąžuolynas, kurio palikuonys keliauja į šalies miškus. Ne vieno ąžuolo kamienas siekia per tris metrus, nemaža ir tokių, kuriems apglėbti reikia kelių žmonių rankų. Ant šimtmečius skaičiuojančių galiūnų – tikras dendrariumas: žievės plyšiuose styro mikroskopinės kerpės – itin retos, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytos žiovenės. O kur dar Roksalos-Suvainiškio-Taručių telmologinis draustinis su uralinių pelėdų bubenimu ir gražuoliais tetervinais, Kulių kaimas su Lietuvos tūkstantmečio mišku ir kitos gamtos vertybės?!
Pasivaikščiokime po miškus su šia knyga. Ji šykšti skaičių, nuorodų, kitokios statistikos, tačiau įstabi poetiniais žodžiais, netikėtais pastebėjimais ir giliu miško gyvenimo pajautimu.
Ši knyga lengvai atvers duris į kiekvieno skaitytojo širdį.
JŠurmuliuos Ukmergėje
Šiandien profesinę šventę minintys šalies miškininkai renkasi Ukmergėje.
Miškininko dienos minėjimas prasidės Ukmergės kultūros centre. Čia bus apdovanoti labiausiai pasižymėjusieji, prisiminti amžinybėn iškeliavę kolegos. Tarp apdovanotojų – ir mūsų rajono miškininkai.
Po oficialiosios dalies miesto aikštėje iki pavakario veiks miškų urėdijų, privačių miškų savininkų, medienos perdirbėjų, biokuro gamintojų, miškininkystės studijų bei mokslo paviljonai. Juose bus galima susipažinti su sodmenų auginimu, miškų atkūrimu, įveisimu ir želdinių apsauga, priešgaisrine miškų apsauga, rekreacija, miškininkystės raida.
Rokiškio miškų urėdijos kiemelio tema “Miškų atkūrimas, veisimas ir apsauga”. Visą savaitę rajono miškininkai planavo ir kūrė meninį kiemelio apipavidalinimą: jis bus išpuoštas kankorėžiais, įspūdingų formų medžių šakomis, išaugomis, lauko augalais. Čia gausu informacinės medžiagos: ji bus demonstruojama televizoriaus ekrane, lankytojams planuojama dovanoti lankstinukus, knygas apie Rokiškio miškus.
Renginio dalyviai ir žiūrovai turės galimybę stebėti miškininkų darbą iš arti – vyks ekskursijon į Ukmergės r. Bugenių mišką. Čia bus demonstruojama miškų ūkyje dirbanti technika bei įrenginiai. Rokiškio urėdija pristatys biokuro gaminimo įrangą – traktorių “Valmet” ir modernų medienos atliekų kapojimo įrenginį.
Išvyka į Europos medelynus
Ateinantį pirmadienį Rokiškio miškų urėdijos medelyno viršininkas Romualdas Petronaitis kartu su kitų šalies medelynų kolegomis išvyks į penkių dienų pažintinę-praktinę kelionę.
Miškininkai aplankys Olandijos, Belgijos medelynus bei į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įrašytą ir Lietuvai labai reikšmingą Vokietijos Kvedlinburgo miestą bei jo įspūdingą parką. Kvedlinburgo pilyje, buvusiame Šv. Servacijaus moterų vienuolyne, XI a. pr. buvo analai. Juose paminėta vyskupo Šv. Brunono misija mūsų šalyje. Tai – pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas rašytiniuose šaltiniuose.
GR inform.
Aldona MINKEVIČIENĖ
