„Kalėdas susikurkime viduje, o ne išorėje: koncentruokimės ne į blizgučius, ne į nukrautus stalus, ne į nupirktų dovanų kiekį ar didį, o į šventės esmę – kuklumą, tradicijas, atvirą pašnekesį su vaikais bei artimaisiais“, – pataria psichologė Irena Zabulienė.
Pasak psichologės, nors didžiosios metų šventės daugumai asocijuojasi su džiaugsmu ir poilsiu, bet realiai žmogui jos yra didelis stresas. „Ypač sunkiai šventinį periodą išgyvena vieniši, ligoti žmonės. Normalu, kad artėjant metų virsmui, permąstomi nuveikti darbai, kurpiami planai ateinantiesiems. „Išeiti“ iš šventinio laikotarpio ir jo nuotaikos psichologijoje taikoma tokia pati metodika, kaip ir norint įveikti stresą. Universalaus, visiems tinkančio būdo nėra, kiekvienas turi atsirinkti tą, kuris jam tinka“, – teigė I. Zabulienė. Pasak jos, vieniems švenčių maratoną geriausia būtų užbaigti skiriant dieną sau, kitiems padės gamtos terapija, aktyvus sportas, knygos paėmimas į rankas, pusvalandis karštoje vonioje, vaikams – žaidimas ar pasivaikščiojimas su tėvais miške bei kita širdžiai miela veikla.
„Visų mūsų pagrindinė bėda – vartotojiškumas. Jei ruošiame vaišes – tai tokias, kad užtektų 3–4 dienoms, jei perkame dovanas vaikams – tai būtinai po vieną nuo kiekvieno: senelio, močiutės, krištamotės, dėdės ir t. t. Kokį rezultatą gauname? Mūsų ateitis – vaikai – tiesiogine žodžio prasme užkraunami dovanomis, gyvena pertekliuje, nemoka vertinti ir saugoti. Galiausiai dėl to ima formuotis neigiamos asmenybės savybės, kurios vėliau priskiriamos vadinamajai Z kartai“, – pastebi psichologė.
Pasak pašnekovės, tam, kad koncentracija į vartotojiškumą ateityje nepadarytų meškos paslaugos, šventiniu laikotarpiu visiems reikėtų orientuotis ne į blizgutį, o į žmogaus vidų. „Anksčiau šv. Kalėdų laukimas buvo kitokio skonio: prieš mėnesį niekas nežiaumodavo kūčiukų, nesigrožėdavo dar lapkritį papuošta eglute, o pasninkaudavo, laukdavo… Kalėdos – meilės, dalinimosi, paprastumo ir nuoširdaus dėmesio rodymo laikas, todėl vartotojiškai visuomenei vertėtų orientuotis į jų turinį: skirti kokybiško laiko šeimai ir vaikams, bendrauti, dalintis. Dažnai su anūkais einu pasivaikščioti prie Rokiškio ežero ir kiekvieną kartą, pamačiusi tuščius parkus, žaidimų aikšteles, bedvasius sniego kalnelius pagalvoju, kur dingo žmonės? Kaip laiką drauge leidžia šeimos? Paskui susizgrimbu, jog kvailas klausimas, nes realybė tokia: kokybiško su šeima praleidžiamo laiko – nėra arba jis dažniausiai suvokiamas, kaip bendras spoksojimas į televizoriaus ekraną ar kompiuterio monitorių…“ – pastebėjo psichologė.
Agnė Mackuvienė
