“Gimtasis Rokiškis” įgyvendino 2010-ųjų projektą “Rokiškio miškai šaukiasi pagalbos”, kuriuo skatino saugoti miškus, jų neteršti, nešiukšlinti.
“Gimtasis Rokiškis” lankėsi visose seniūnijose, išbraidžiojo Rokiškio miškų urėdijos girias, kalbino girininkus, seniūnijų vadovus, gyventojus. Kaip išsaugoti tai, ką turime vertingiausio? Kaip įskiepyti meilę girioms ir nepakantumą jų teršėjams? Pokalbiui apie tai kvietėme žymius mūsų krašto žmones – rašytoją Vandą Juknaitę, profesorių Leonardą Kairiūkštį, į žurnalistų klausimus atsakė generalinės miškų urėdijos urėdas Benjaminas Sakalauskas, UAB “Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro” direktorius Artūras Grucė… Skaitytojams buvo pateikti 24 teminiai rašiniai. “Mišką terštume mažiau, jei daugiau apie jį žinotume”, – teigė ir mūsų kalbintas rajono savivaldybės Architektūros ir paveldosaugos skyriaus vyriausiasis specialistas Darutis KRIVAS.
– Kaip vertinate panašius projektus?
– Tokie projektai labai naudingi. Visuomenę būtina informuoti bei šviesti. Priešingu atveju visa gamta taps šiukšlynu, o mes dar labiau grimsime į civilizacijos pasekmių liūną. Nemažai problemų kuria besaikis prekių poreikis, šiukšlėms tvarkyti išleidžiame milijonus. Atrodytų, gyvename gražiai, tačiau atliekų gaminame per daug. Tai – lazda dviem galais, kurių vienas storesnis. Kiekvienas žmogus turėtų išmokti tvarkytis taip, kad nebūtų neigiamo poveikio nei jam, nei jo aplinkos žmonėms. Problemos neišspręsime, jeigu savo kiemo šiukšles sušluosime kitan. Kažkam tai kainuos pinigus.
– Kas gali padaryti didžiausią įtaką siekiant apsaugoti gamtą?
– Reikia vaikus mokyti ją mylėti, taip pat būtina plėtoti ekologinį visuomenės švietimą. Straipsniai gamtosaugos tema irgi reikalingi. Pernai septyniose rajono mokyklose mokiniams organizavau paskaitas apie atliekų tvarkymą. Jos buvo rengiamos Aplinkos apsaugos specialiosios programos lėšomis. Manau, tokia informacija duoda naudą. Svarbu visiems kartu mąstyti ir ieškoti sprendimų, o ne laukti, ką padarys kiti. Reikia pradėti nuo savęs: įvertinti, kaip teisingai tvarkyti atliekas.
– Ar sudarytos sąlygos tinkamai rūšiuoti atliekas?
– Taip. Tačiau kiek žmonių jas rūšiuoja? Tikėkimės, kad naujoji karta bus kitokia. Tas lygis, kokiu vakariečiai didžiuojasi dabar, buvo pasiektas per 50-60 metų. O lietuviškasis Atliekų rūšiavimo įstatymas pasirodė prieš 12 metų. Vakarus turėsime pasivyti per labai trumpą laiką…
Noriu priminti ir apie individualų bioskaidžių (suyrančių) atliekų kompostavimą. Kiekvieno individualaus namo sklype galėtų atsirasti vietos kompostavimo dėžei. Tokiu būdu minėtos atliekos nepatektų į bendrą konteinerį. Jeigu visi gyventojai tuo pasirūpintų, atliekų tvarkymui nereikėtų išleisti milijonų. Yra apskaičiuota: pusė konteinerio turinio sudaro biologiškai skaidžios atliekos. Jas būtų galima kompostuoti, kompostą panaudoti savoms reikmėms, o ne vežti į sąvartyną ir leisti biudžeto pinigus.
– Prieš keletą metų uždarius seniūnijų šiukšlynus pagausėjo teršiančiųjų miškus. Kokia Jūsų nuomonė apie tai?
– Teršiančiųjų visuomet buvo ir, kaip jau minėjau, dar ilgai bus. Jeigu šiukšlynai būtų įrengti pagal aplinkosauginius ir sveikatos apsaugą atitinkančius reikalavimus, jie nebūtų uždaryti. Seniūnijų sąvartynai nebuvo eksploatuojami, tiesiog du kartus per metus sustumdomos šiukšlės. Čia patekdavo kenksmingos medžiagos. Tokios teritorijos kėlė pavojų užteršti gruntinius vandenis ir pakenkti žmonių sveikatai. Mano nuomone, geriau įrengti vieną, bet saugų sąvartyną. Tiesa, buvo manyta, kad Panevėžio apskrityje jų bus du, tačiau toks sprendimas buvo neekonomiškas, tai brangiai kainuotų.
– Jums teko lankytis užsienio šalyse ir susipažinti su vakarietišku gamtosaugos problemų sprendimu. Kokios patirties galėtume pasisemti?
– Vėlgi akcentuočiau žmogaus švietimą, jo sąmoningumo skatinimą. Daugelio užsienio šalių gyventojai nemeta atliekų į joms neskirtą konteinerį. Deja, pas mus kitaip. Lietuvoje, Rokiškyje taip pat, reikia perrūšiuoti antrinių žaliavų konteinerius, nes į juos patenka šiukšlių, kurios čia neturėtų patekti. Guostis galima nebent žinia, jog užsieniečiai turėjo daugiau laiko ekologiniam sąmoningumui formuoti.
Lietuvoje rūšiuojamas tik stiklas, plastikas ir popierius, o Švedijoje – bent 7 ar 8 rūšių atliekos. Vertingas pavyzdys – Norvegija: čia įvairiomis kalbomis leidžiamos vaikams knygelės, formuojančios mažųjų norvegų ekologijos žinias. Rokiškyje pavojingas atliekas galima priduoti vieninteliam pavojingų atliekų surinkimo punktui, esančiam K.Donelaičio g. 16, o Švedijoje tokie punktai įrengti beveik kiekvienoje degalinėje.
– Kokios, Jūsų nuomone, svarbiausios mūsų rajono ekologinės, gamtosaugos problemos?
– Vis daugiau rūpesčių kelia naftotiekis: Juodupės seniūnijoje įvyko antra ekologinė avarija. Kažin ar ateityje jų nedaugės? Vamzdynai skaičiuoja 40-metį, todėl nėra garantijos, jog jie vėl netrūks. Tokios nelaimės kenkia gamtai. Naftos produktai, nors ir organinės kilmės, labai kenksmingi, jiems sutvarkyti reikia daug laiko. Dar nebaigti likviduoti 2009-ųjų pavasario avarijos padariniai. Tiesa, situacija, susidariusi po praėjusiųjų metų gruodžio avarijos, geresnė, mat vamzdis trūko žiemą. Tarša nepasklido didelėje teritorijoje, ji lokalizuota vienoje vietoje.
Skaudi problema – naudotų padangų krūvos, aptinkamos įvairiose rajono vietose, taip pat ir miškuose. Jas sutvarkyti skiriami biudžeto pinigai. Vienas žmogus padangų atsikrato, o rūpestis užkraunamas visiems.
Be abejo, skaudžia problema išlieka atliekų tvarkymas: dėl šios paslaugos dalis gyventojų nėra sudarę sutarčių.
– Baušiškių (Kamajų sen.) pesticidai išvežti, tačiau liko užteršti Kamajų seniūnijos pastato pamatai. Kada ir kokiomis lėšomis jie bus tvarkomi?
– Neaišku, ar jie tikrai užteršti. Pirmiausia reikia ištirti konstrukcijas. Rokiškyje viešėjęs Seimo aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas siūlė pamatus sumalti ir skaldą panaudoti kelių statybai.
– Vienas pavojingiausių Lietuvoje ekologinės taršos objektų – Rokiškio bitumo bazė. Buvo skirta lėšų objektui sutvarkyti, tačiau darbai neatlikti. Kodėl?
– 2007 m. buvo pradėtas vykdyti projektas “Pavojingų atliekų tvarkymas Lietuvoje: pavojingų atliekų surinkimas iš bankrutavusių įmonių ir sutvarkymas”. Aplinkos apsaugos ministerijos skelbtą konkursą laimėjo UAB “Ūrus ir Ko”. Bendrovė ir atliko darbus. Pernai pavojingų atliekų išvežimo darbai nevyko: Aplinkos apsaugos ministerija pristigo lėšų. Kol kas nežinoma, kaip bus šiemet.
– Grįžkim į miškus. Seime registruotas siūlymas privačius miškus skaidyti į nedidelius sklypelius ir juose statyti gyvenamuosius namus. Ar tai netaps dar viena girių taršos problema?
– Aš nepritarčiau siūlymams nei dėl statymo, nei dėl padidintų miško kirtimo kiekių. Miškas yra miškas, tai – ne miestas. Miškams ypač kenkia ir neteisingas privačių miškų savininkų ūkininkavimas. Pjauti reikia brandų, užaugusį mišką, po to jį būtina atsodinti. Jeigu šie darbai neatliekami, miškas užželia menkaverčiais medžiais ir krūmais.
– Yra nuomonių, jog mūsų rajone per daug saugomų teritorijų ir draustinių. Ką Jūs apie tai galvojate?
– Jų nėra per daug. Reikia išsaugoti tai, ką turime. Draustiniai ne kuriami bet kokioje vietoje, o tik vertingose teritorijose. Jeigu pastarosios nebūtų saugomos, jos taptų privačiais uždarais kvartalais.
– Galime didžiuotis ne vienu mūsų krašto retu augalu, gyvūnu. Ne kartą apie juos esame rašę. Kuriais Jūs didžiuojatės labiausia?
– 1997 m. Čedasų apylinkėse aptikta Žalioji kalnarūtė, 2000 m. įrašyta į Lietuvos Raudonąją knygą.
Mūsų krašto gyventojas – ir jūrinis erelis, stambiausias Lietuvos plėšrusis paukštis. Iš viso Rokiškio rajone rasti 8 natūralūs jūrinio erelio lizdai. Pernai 4 jų išbyrėjo, 2 užimti ir 2 neužimti. Lizduose išauginta po 2 jauniklius. Taip pat iškelti 4 dirbtiniai lizdai, tačiau pernai nė viename jų paukščiai neperėjo. Iš viso Lietuvoje gali būti apie 70 perinčių jūrinių erelių porų.
– Koks Jums gražiausias Rokiškio rajono ar Lietuvos miškas?
– Dusetų giria, kuri yra Sartų regioninio parko dalis.
– Ko palinkėtumėte miškų draugams ir nedraugams?
– Pirmiesiems linkiu nebūti abejingiems gamtai ir jos teršėjams. Antriesiems – skaityti “Gimtąjį Rokiškį”, suprasti aplinkai daromos žalos pasekmes ir elgtis teisingai.
Šiuo atveju tiktų pavyzdys: pernai V.Kudirkos gatvėje, prie gyvatvorės, buvo rastas gyvsidabris – laki, pavojinga medžiaga, kurią būtina nedelsiant surinkti ir utilizuoti. Kažkieno pažaidimas ar kerštas, kaip buvo įvardyta, savivaldybei kainavo daugiau nei 16 tūkst. litų.
Reda Milaknienė
