Pasisėdėjimas su skulptoriumi Robertu Žaliuku jo sodyboje, nuo žmogaus akies pasislėpusioje tarp miško, – tarsi gera porcija gaivaus deserto karštą vasarą. Čia, ant menininko kasdienybės slenksčio, gimsta kūriniai, pilni paslapties, virpantys gyvastimi, būties trapumo nuojautos, priverčiantys atsidusti ir sutrikti…
Medžio gabalui įpūsti gyvybę reikia talento
Susėdame prie kavos stalelio ir kurį laiką kalbame neprisiliesdami prie kūrybos. Robertas sako, kad ši vasara prasta grybams, kad smėlingo dirvožemio ežiose išdegė augalai, o šiltnamyje pomidorai dera menkiau nei pernai. Kol plikosi kava – įprastas ritualas pokalbio apie meną pradžiai – apstu erdvės žvilgsniui po menininko kambarius. Akis užkliūva už daugybės medžio pano, sudėliotų iš smulkių, įvairių formų, natūralių atspalvių ir lyg aksomas nuglūdintų detalių, kurias į vienumą jungia centrinis akcentas: paukštis, moteris, akis, smuikas ar augalas… „Šitas darbas – maestro Vytautui Kernagiui, geram pažįstamam ir puikiam žmogui“, – drožėjas pakomentuoja sieną puošiantį kūrinį – plokštumoje pusiau iškilusį smėlio užpustytą smuiką… Akimirkai susimąstęs pusbalsiu dar priduria: „Skaptuoti medį didelio talento nereikia, kas kita – įpūsti kūriniui gyvybės, kad jis prakalbėtų, pasiektų širdį…“
Žodžiui taupus Robertas netikėtai „užsiveda“ apie naują darbų kryptį, kuri jį užvaldė prieš metus. Tik bėda – jis dar nežino, kaip savo naujuosius darbus pavadinti. „Turiu meno enciklopediją, gal ten rasiu šitos meno krypties pavadinimą. Gal tai taikomoji dailė?“ – svarsto autorius, siūlydamas įsigilinti į juodai rėmintų koliažų medžiagos, spalvų ir formų dermę.
Laisvas kurti
Tačiau iš keramikos Robertą man vėl tenka sugrąžinti į medžio pasaulį, kuriame drožėjo talentas užgimė ir užaugo.
„Esu bjaurus ir labai reiklus. Iš kitų reikalauju tiek pat, kiek ir iš savęs. Iš akių atpažįstu žmogų, kuriam mano darbai visiškai neįdomūs, nesuprantami. Bet aš ir nesistengiu niekam įtikti. Jeigu kūrėjas mene nėra laisvas, nėra ir meno“, – lyg kirviu nukerta Robertas. Ir, lyg užtvirtindamas savo kūrybos kredo, priduria: jis seniai neieško, netrokšta garbės pakylų ar viešų pripažinimų. Todėl jo kūrinių viešose vietose – nedaug, didžioji jų dalis „gyvena“ privačiose kolekcijose ir erdvėse. Nesivaržo Robertas su kitais medžio drožėjais pleneruose, nesuka sau galvos dėl kūrinių „prakišimo“ į muziejus ar kitas žmonių gausiai lankomas sales.
Betgi vien menu sotus nebūsi, reikia ir duonai… „Aš kuriu sau. Dabar esu visiškai laisvas kūryboje, nes jau metai kaip tapau valstybės apmokamu studentu (pensininku – aut. past.). Ar pakanka užsakovų? O ar man jų labai reikia? Juk negaliu eiti prieš save, jei užsakovo pageidavimas neatitinka mano suvokimo ir estetikos“, – apie meno ir pinigo santykį atvirauja menininkas. Robertas nesikuklina: jis tarp meną suprantančių žmonių tebėra paklausus ir prašančiųjų jo rankų darbų – pakanka.
Kaip ir siūlymų surengti personalines parodas. Viena paskutiniųjų šiųmetę žiemą buvo Panevėžyje, Gabrielės Petkevičaitės–Bitės bibliotekoje. Didelėse erdvėse jo kūriniai įgavo netikėtos dinamikos ir monumentalumo, atsiskleidė kūrėjo minties gilumas ir menininko bandymas sutramdyti ekspresiją, pojūčius.
„Nežinau, ką galvojo žiūrovai, stebėdami mano parodą, bet pats nustebau pamatęs, ką esu sukūręs. Atrodė, lyg parodoje dalyvauja trys skirtingi autoriai. Kai darbai būna mano namuose, jie tarsi sumažėja, akis prie jų įpranta kaip ir prie kitų buities daiktų“, – apie savo „kūdikius“ su didele meile kalba menininkas.
Toli nuo tradicinio šaukšto, arti Japonijos…
Prieš 23 metus Robertui, vienam iš nedaugelio medžio drožėjų, pavyko atskleisti prieš 200 metų Japonijoje naudotą drožybos būdą „Ukibori“. Šiuo metodu Robertas tebesinaudoja iki šiol. „Išplaukiantis medis, arba nebaigtas blukinti…“ – sako menininkas, prisiekęs niekam šios medžio apdirbimo paslapties neatskleisti. Nors prašančiųjų tapti jo mokiniais buvo daug, vienas drožėjas kone kasdien pas jį važiavo, bet menininko pamokų taip ir negavo.
„Tai labai subtilus darbas, reikalaujantis didelio susikaupimo, žinių ir patirties“, – drožėjas aptakiai pasakoja apie japonų seną išmintį prakalbinti medį. Šią rytietišką technologiją jis aptiko atsitiktinai. Su pažįstamu užsukęs į Rokiškio knygyną įsigijo komplektą atvirukų. Viename jų buvo miniatiūrinė kriaušė iš medžio, graužiama širšės. Pažįstamas užsigeidė tokios ir prašė, kad Robertas identišką išdrožtų… „Liepiau pusvalandžiui mane palikti vieną su tuo atviruku. Pasakiau, kad greitai tokio daikto nepadarysiu, bet galbūt suprasiu, kokia technologija jis sukurtas. Ir man pavyko…“ – šypteli „Ukibori“ stiliaus žinovas.
Japoniškas pėdsakas jo kūryboje labai stiprus: jis dominuoja skulptūrose, koliažuose ir pano, monumentaliuose darbuose ir vos įžiūrimose detalėse, tarnauja įkūnijant žemiškus žmogaus jausmus, kūno plastiką ir sakralinį meną. Nuo penkiolikos metų parodose dalyvaujantis Robertas jau seniai nutolo nuo amatininkams būdingų dirbinių: šaukštų, dubenėlių, piestų, staliukų ar klumpių…
Kodėl pas tikrą žemaitį, gimusį ir augusį Rietave (Plungės r.), nebeliko tradicinės liaudies kūrybos elementų? Juk buityje žmonių mielai naudojamus gaminius būtų lengva drožti ir parduoti. Ir be didelių kūrybinių kančių užsidirbti gražaus pinigo! Menininkas atviras: jis prieš daug metų „išaugo tas kelnes“ ir nereikšmingiems drožiniams laiko nebetaško.
Pastangos kūrėjo namuose surasti nors vieną buičiai naudingą drožinį vos nenueina veltui. Apsidžiaugiau lyg vaikas koridoriuje radusi drabužių pakabą, kurios ornamente – du besikaunantys Zodiako ženklai: Ožiaragis – Robertas ir Jautis – jo žmona Romualda. Ir dar – stalinės lempos stovas – medinis, drožtas Roberto. Jis užsirūko ir tarsteli, kad namuose gali būti ir dar vienas kitas praktiškas daiktelis. Tik nežinia, koks ir kur…
Ypatingas santykis
Medžio drožėjas darbo imasi, kai mintyse regi visą būsimą kūrinį. Jo kūryboje nėra atsitiktinumų – galvoje susikurtas vaizdinys tampa kūnu tik visiškai išbaigtas. Sako, kad ant drobės dažus gali nuvalyti ar užtepti kita spalva. O medyje ir keramikoje klaidų ir netikėtumų negali būti. Kūrėjas nebando keisti detalių, eksperimentuoti, kai darbas jau įsibėgėjęs. Jeigu sumanymas nepavyksta, vadinasi, nebus ir sumanyto kūrinio…
Tyrinėjant Roberto drožinius apima dvejonės: ko jo prigimtyje daugiau – pagonybės ar krikščioniškos dvasios? Menininkas sako, jog jo santykis su tikėjimu labai asmeniškas ir subtilus. Bet iš kūrybos nesunku nuspėti, kad drožėjo sieloje pakanka vietos ir tradiciniam lietuvių tikėjimui, ir senajam baltiškajam… Šį, pagoniškąjį pradą, galima pajusti per medyje įkūnytas mitines būtybes, Dangų, Žemę, Ugnį įprasminančius simbolius. Tai ir pasaulio akis, ir Nojaus laivas, ir saulėgrąžos ant merginos, ir žmogaus gyvenimo ratas…
Parodą, surengtą Panevėžyje (sako, jog tai duoklė miestui, kuriame daug metų gyveno ir dirbo), jis pavadino pagonybei būdinga mistika – „Žaltvykslė“. Tai lyg žiūrėjimas per kūrybą į gyvenimą žalčio akimis: apstu paslapties, į nežinią traukiančių slaptingų žiburėlių, galinčių paklaidinti, pražudyti arba atrakinti duris į viliojančią būtį.
O kai Robertas drožia Nukryžiuotąjį Kristų, kiekvienas brūkštelėjimas per medį – lyg peiliu per širdį. Tarsi ji kraujuotų, būtų veriama erškėčio vainiko dyglių. Vieni įspūdingiausių jo kryžių su mediniu Nukryžiuotuoju – Juodupės bažnyčios altoriuje ir Onuškio kaimo aikštėje.
Įkvėpė senelio klumpės
Robertas Žaliukas – vienas ryškiausių originalios medžio drožybos menininkų Aukštaitijoje. Jis 1985 m. dalyvavo parodose Meksikoje ir Vietname, o 1987 m. – prestižinėje parodoje Maskvoje, kur buvo apdovanotas laureato medaliu. Tačiau šių ir vėliau pelnytų įvertinimų bei apdovanojimų menininkas nesureikšmina. Jo kūrybos skrynioje – medinė skulptūra, daugiaplaniai pano, koliažai iš pjauto marmuro ir metalo bei taikomosios dailės keramikos darbai, primenantys vitražus. O kas į galvą šaus po metų, menininkas nežino ir pats, bet visiškai tikras, jog naujų idėjų gims. Ir – ne viena. Menininkas sako, jog kiekvienam skirta savo dalia. Jam – gyventi ir kurti atokioje sodyboje Patilčiuose (Juodupės sen.), kur vaizdinius, idėjas pasufleruoja ir medžiagą kūrybai dovanoja dvasinga bei dosni aplinka.
Pirmosios drožėjo patirties Robertas įgijo paauglystėje, vėliau žinias plėtojo dirbdamas suvenyrų gamybos įmonėje. Čia jis išmoko ne tik medžio apdirbimo subtilybių, bet ir ypatingo kruopštumo net vos įžiūrimai detalei ar pjūviui. Bet pirmasis mokytojas, atvedęs į medžio paslapčių pasaulį, – jo senelis, Žemaitijoje žinomas klumpių drožėjas.
Aldona MINKEVIČIENĖ
