Rokiškis tuoj įžengs į 516-uosius gyvavimo metus. Mėgstu savo miesto gimtadienio šventinį šurmulį, besišypsančius žmones, susirenkančius pasidžiaugti per metus nuveiktais darbais, pabendrauti, pašėlioti.
Kiekvieno sąlytis su miestu savas, išskirtinis, išjaustas, išgyventas…
Vieni ieškome sąlyčio su mus supančia aplinka, kiti apie tai nė nesusimąstome. Turime epitetus miestui apibūdinti, metaforas – vaizdingai pakylėti arba skausmingai nugramzdinti. Neapsieiname ir be simbolių – vietų, suteikiančių miesto paveikslui išskirtinumą – puikiojo dvaro, raudonplytės bažnyčios, sūrių gamybos įmonės, psichiatrijos ligoninės…
Galime miestu gėrėtis, didžiuotis arba jį keiksnoti. Pasirinkimo laisvė. Ją aš ir renkuosi…
Metai nuo vieno gimtadienio iki kito sukrečiančių įvykių lyg ir nepažėrė. Pagaliau turime naujus miesto vartus – autobusų stotį, puikų verslo ir valdžios bendros veiklos pavyzdį. Papildomai gavome sutvarkytą Panevėžio gatvės dalį. Iš karto nervino susiaurėjusi važiuojamoji gatvės dalis, kalneliai, kol atėjo suvokimas, kad taip visiems bus saugiau.
Daugiau nei prieš du dešimtmečius su lengva pašaipėle žvelgiau į tuometinio miesto architekto Algimanto Degučio suprojektuotą Nepriklausomybės aikštę ir jo siūlymą kirsti medžius, išgrįsti grindinį. Projektai virto realybe, o aikštė – miesto reprezentacine vieta. Jaunoji karta jos kitokios nebeįsivaizduoja. Beprotiškiausios idėjos kartais tampa realybe… Reikia tik nebijoti svajoti.
Miesto gimtadienio renginiai vyks baigiamoje rekonstruoti aikštėje prie savivaldybės pastato, miestiečių draugiškai vadinamo „pentagonu“. Pravardę jau įgijo ir pati aikštė – „kolumbariumas“: betono sienelės tinkamos urnoms įrengti. Prašėme vaikų – mažiausių miesto gyventojų – nupiešti miesto simbolį, jį norėjome įkurdinti šioje aikštėje prie rekonstruoto fontano. Bet, pamačius giliąją iškasą ir trykštančias vos kelias vandens čiurkšles, apima neviltis – atrodo, bus užmušta graži idėja. Pagaliau padėtas taškas dar vienos miesto aikštės ginčų istorijoje: sovietų didvyriui Jakovui Smuškevičiui paminklo nebėra…
Kiek gi to Rokiškio? Nedidelė teritorija nuo dvaro iki miškų urėdijos, nuo geležinkelio stoties iki psichiatrijos ligoninės. Kiek gi mūsų, miestiečių, tame mieste belikę… Džiugu sutikti po studijų ar darbo užsienyje į Rokiškį grįžusius jaunus specialistus, pasiryžusius čia kurti šeimas. Žiebiasi kibirkštėlė, kad netapsime užutekiu pagyvenusių žmonių saulėlydžiui. Atmintin įstrigo vietos politiko rinkimų kampanijos atradimas: belsdamasis į būsimų rinkėjų namų duris, jis vylėsi, kad jas pravers jaunas žmogus, tačiau tarpduryje dažniausiai išvysdavo močiutes arba senelius.
Kiek daug ovacijų dėl daugiabučių renovacijos. Atnaujinti senuosius namus – būtinybė, nors garbaus amžiaus miesto gyventojai vienu atodūsiu išdrožia: „Keturiasdešimt metų gyvenome ir nesušalome, iškęsime ir likusius.“ Tai jų nuomonė, persmelkta baimės: „Kam vaikams reikalingas butas ir dviejų dešimtmečių paskola?“ Išgražėjo Taikos gatvės daugiabučiai. Jų savininkai ištraukė laimingąjį loterijos bilietą – senų daugiabučių remonto išlaidų liūto dalį apmokėjo Europos Sąjunga, žmonėms belieka džiaugtis šiltesniais būstais. O štai kitiems miestiečiams reikės apsispręsti – nieko nekeisti ar veržtis diržus ir ryžtis pokyčiams. Pradiniai skaičiavimai nėra optimistiški: inkilėlio remontas naudingiausias bankams ir statybos organizacijoms, o gyventojams – sunki našta, visuomenei gresianti net socialiniu sprogimu.
Džiaugiuosi galimybe suktis miesto įvykių sūkuryje, pokyčius stebėti iš arti. Gyvas bendravimas su žmonėmis leidžia pajusti, ar jų darbai tikrai nuoširdūs. Kartais taip sunku braidyti po jausmų ir žodžių brūzgynus. Tebegyvename visuomenėje su sudėtingomis taisyklėmis, hierarchija ir lipimo per galvas principu, o gyvenimo kokybę matuojame pareigomis ir pinigais.
Prisipažinsiu, man dar sunku patikėti, kad yra žmonių, kuriems gerai padarytas darbas teikia malonumą, o ne naudą. Gal dar per mažai sutikau nesavanaudžių žmonių? Gal per mažai pati miestui daviau ir malonaus atsako nepajutau? Šiandien itin simboliškai skamba Rokiškį išgarsinusio dievdirbio Liongino Šepkos žodžiai: „Galvojau, kad dirbu sau, dėl savo ramumo, bet pasirodė, kad dėl žmonių.“
Galiu save paguosti tik tuo, jog neįmanoma visko suprasti iki galo. Ieškojimas… Tegul jis tampa nauju mano miesto žmonių gyvenimo kokybės matu.
Miestiečių laiką pradėjo skaičiuoti rekonstruotas Šv. Mato bažnyčios varpas. Gal jo dūžiai pabudins mus visus, sutelks bendrai veiklai, darbams, ieškojimams. Bandykime ieškoti visi kartu…
Dalia Zibolienė
