Kraštietis vyskupas Juozas Tunaitis tikinčiųjų širdyse išliko dvasininku, savo gyvenimą paaukojusiu visiems, kuriuos jam siuntė Viešpats, varguolių tėvu, padėjusiu tūkstančiams žmonių. Jis būrė bendramokslius – gimnazistus, meldėsi už visų parapijiečių sėkmę, prašė jiems Aukščiausiojo palaimos.
Artimųjų netektys grūdino
Vyskupo J. Tunaičio tėviškė – Davainiškio (Kamajų sen.) kaimas, netoli Salų dvaro. Prieš daugelį metų melioratoriai iškėlė davainiškiečius iš savųjų sodybų, tad Davainiškio nelikę nė ženklo.
Juozo ir Marijos Tunaičių pirmagimis buvo pakrikštytas tėvo vardu. Šeimą persekiojo nelaimės: mirus motinai, vyriausiajam Juozui buvo šešeri. Jis su penkiamečiu broliu Petru prižiūrėjo pusantrų metukų seserį Anelę. Gyvenimas po truputį gydė žaizdas: tėvas vedė antrą kartą – Veroniką Tūskaitę. Šeimoje gimė dar du sūnūs – Bronius ir Antanas. „Tą moterį atsimename kaip tikrą mamą. Niekuo ji mūsų neskyrė, nevadinome jos pamote. Ji buvo kaip tikra ir labai miela mama“, – prisiminimuose rašė J. Tunaitis. Tėvelis jo prašydavo pasirūpinti sesute Anele: buvo sukalęs ratukus jai vežioti. „Kartais išvažiavę į laukus dūkdavome, o grįžę rasdavome sesutę išvirtusią iš ratukų“, – dar vienas vyskupo vaikystės atsiminimų epizodas.
Tunaičių šeimos nelaimės nesibaigė: ūgtelėjęs amžinybėn iškeliavo Bronius, po jo pasaulį apleido motina. Po kiek laiko tėvas vedė trečią kartą. Šeimai naujoji motina buvo pažįstama: ja tapo antrosios žmonos sesuo Konstancija. Gimė sūnus Albinas. Dvasininkas yra sakęs, jog niekados nėra priekaištavęs Aukščiausiajam už brangių žmonių atėmimą, o netektys jį grūdino, neleido išlepti. Šeimos galva dažnai vyriausiąjį sūnų vedėsi kartu dirbti, todėl jis anksti išmoko visus ūkio darbus.
Jaunuolis atsižvelgė
į mokytojų nuomonę
Vienintelė iš šeimos belikusi Anelė Tunaitytė-Bimbienė beveik tris dešimtmečius gyvena netoli gimtinės – Kalviuose. Moteris prisiminė, jog dar vaikystėje brolis Juozas buvęs labai pamaldus. Meilę Dievui jam įskiepijo tikroji motina, o jis visus jaunesnius brolius ir seserį mokė poterių, ragino kuo dažniau nueiti į Dievo šventovę – bažnyčią. Pats spėdavo rytais nulėkti į bažnyčią, o po pamaldų skubėdavo į pamokas. „Mama buvo labai pamaldi, mylėjo vargšus. Ir aš su mama bažnyčion nukeliaudavau. Man tai labai patiko. Nuo vaikystės manyje radosi troškimas būti dvasininku“, – prisiminimuose rašė dvasininkas.
Vyriausiąjį Juozą šeima išleido mokytis į gimnaziją, o sesuo baigė Salų pradinę, keletą metų žemės ūkio paslapčių sėmėsi Salų žemės ūkio technikume. „Pinigų labai trūko. Technikume gavusi stipendiją, dalį jos atiduodavau broliui. Sunkūs laikai buvo, reikėjo dalintis“, – prisiminė sesuo.
Puikiais pažymiais gimnaziją baigęs J. Tunaitis prasitarė stosiąs į kunigų seminariją, tačiau pedagogams tai kėlė baimę, o mokyklai galėjo užtraukti nešlovę. Jaunuolis atsižvelgė į mokytojų prašymus ir pasirinko jam patinkančių tiksliųjų mokslų studijas, tačiau po metų perstojo į Kauno kunigų seminariją. Kaip vėliau prisiminimuose rašė dvasininkas, seminarija buvo „vegetuojanti laisva įstaiga. Glaudėmės visi suspausti viename namuke, buvo sunkios darbo sąlygos, laikė nelegalais. Dažnai naktimis saugumas rengė patikrinimus. Saugumiečiai išsivesdavo auklėtinius – kas grįždavo, kas negrįždavo“. Antraisiais mokslo metais studentą pakirto džiova, ilgai gydėsi ligoninėse, sanatorijose. Nors sveikata šlubavo, jam pavyko baigti seminariją.
Įšventintas Salų bažnyčioje
Sesuo A. Tunaitytė-Bimbienė prisiminė didžiulį šeimos džiaugsmą, kai vyskupas Kazimieras Paltarokas sausakimšoje Salų Šv. Kryžiaus bažnyčioje įšventino J. Tunaitį kunigu. Ant savo kunigystės šventimų paveikslėlio J. Tunaitis ranka užrašė: „Dieviškoji Jėzaus Širdie, leiski būti kunigu pagal Tavo amžinuosius troškimus. Nekalčiausioji Mergele, tepražysta mūsų kunigystė Tavo nekaltumo spinduliuose šventumo grožiu Aukščiausiojo garbei ir žemės vaikų laimei.“
Po studijų siekiant sustiprinti sveikatą, J. Tunaitį paskyrė dirbti į Palūšės (Ignalinos r.) Šv. Juozapo parapiją.
Nuo 1968 m. kunigas dirbo Šv. Mikalojaus bažnyčioje Vilniuje. 1975 m. pasirašė Vilniaus vyskupijos kunigų pareiškimą dėl vyskupo J. Steponavičiaus grąžinimo iš tremties. Po penkerių metų surengė jo iškilmingą sutikimą.
Dvasininkas J. Tunaitis kartais apsilankydavo gimtajame krašte, susitikdavo su parapijiečiais, bendramoksliais – 1949-ųjų Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos laidos abiturientais.
1991 m. per Žolinę Rokiškio Kalneliškių kapinėse jis pašventino koplyčios pamatus ir kertinį akmenį. Vyskupas pateko į pirmąjį mūsų rajonui nusipelnusių žmonių ketvertuką, kuriems 1999 m. Rokiškio 500-ojo jubiliejaus proga suteikti Krašto garbės piliečių vardai.
Dvasininkas, savo gyvenimą paskyręs krikščionybei ir tikintiesiems, buvo labai rūpestingas nuodėmklausys, tačiau dėl didelio užimtumo vis rečiau atvykdavo pas seserį į Kalvius ar pas brolį Antaną į Aleksandravėlę. Vyskupui mirus, jo sesuo A. Tunaitytė-Bimbienė kartu su sūnaus šeima dalyvavo laidotuvėse. Vienuolės pasiūlė prisiminimui pasiimti dvasininko daiktų. Šį rudenį šeima nutarė juos padovanoti Rokiškio krašto muziejui. „Gimtosios sodybos jau nebelikę, Davainiškyje muziejaus vyskupo atminimui įrengti nesiruošiame, todėl Krašto muziejus turbūt bus geriausia vieta ganytojo daiktams saugoti“, – svarstė A. Tunaitytė-Bimbienė.
Paskutinį kartą dvasininkas Rokiškyje lankėsi 2012-ųjų gegužę, dalyvavo bendraklasės Aldonos Varškevičiūtės-Vitkūnienės siuvinėtų paveikslų parodos Rokiškio krašto muziejuje atidaryme. Tądien dvare vyko parko talka. Vyskupas pirmiausia pabendravo su talkininkais, po to nuskubėjo į parodą, neskubėdamas ją apžiūrėjo. Anot parodoje dalyvavusios rokiškietės Joanos Vaikutytės-Ragelienės, dvasininkas buvo labai kuklus, ramus, inteligentiškas žmogus. Jis niekados nesiverždavo į pirmąsias gretas. Jo gyvenimo būdo ir elgesio nepakeitė net aukštos pareigos. Bendraklasiai juo pasitikėjo, jį gerbė, mylėjo, todėl visus sukrėtė netikėta J. Tunaičio mirtis. „Kaip avilyje bitės glaudžiasi prie motinėlės, taip mūsų klasė būrėsi aplink vyskupą. Ši tvirta asmenybė mus subūrė, tačiau ir išsklaidė: po jo mirties prasidėjo griūtis – bendraklasių mirčių virtinė. Gal jau atėjo tas amžius, kai turime iškeliauti pas Aukščiausiąjį?“ – svarstė J. Vaikutytė-Ragelienė.
Prisiminimus „Dievo piemenėlis“ apie vyskupą J. Tunaitį parašė jo bendraklasis Algimantas Bučius. Pateikiame dalį šios publikacijos.
Kraštietis ir gimnazijos klasės draugas
Vyskupą J. Tunaitį galėjau laikyti artimu kraštiečiu. Jo gimtąjį Davainiškio kaimą nuo mano tėviškės, Krylių, skyrė tik Dviragio ežeras. <...> Atstumas tarp šių kaimų – apie 5 km. Tačiau mudu su Juozu vienas kitą pamatėme tik 1942 m., įstoję į J. Tumo-Vaižganto gimnazijos antrąją klasę. Jam tada buvo keturiolika, man – tik vienuolika. Juozas – vidutinio ūgio, lieknas, dėvėjo tamsiai pilką naminio milo eilutę su stačia švarko apykakle. Tamsūs plaukai kairėj perskirti sklastymu ir sušukuoti žemyn, o dešinėj – aukštyn. Akys tamsiai mėlynos, smigios. Lūpos sučiauptos, bet kalbant jose atsirasdavo lengva šypsena. Jis pirmas užmezgė pažintį. Priėjo, padavė ranką, prisistatė, kas esąs, ir pasakė atmenąs mano tėvą matininką, kuris, skirstant jo gimtąjį kaimą į vienkiemius, gyvenęs jo tėvų sodyboje. Du kartus matęs ir mano mamą, Krylių pradžios mokyklos mokytoją, Salose per mokyklų susitikimą. <...>
Juozas mokėsi gerai, su kiekviena klase jo pažymiai vis gerėjo, ir gimnaziją baigė aukso medaliu. Negalėčiau išskirti dalykų, kuriuos jis mokėjo geriausiai ir kuriais labiausiai domėjosi. Buvo darbštus, pareigingas, visų dalykų namų darbus ruošė kruopščiai. Drįstu teigti, kad gerus rezultatus pasiekdavo ne tiek gabumais, kiek atkakliu darbu. Tai akivaizdžiai patvirtina jo siekis išmokti muzikos. Juozo muzikinė klausa nebuvo tobula. Į chorą muzikos mokytojas Vytautas Četkauskas priėmė dvejodamas, paties Juozo prašomas. Tačiau po metų jis tapo geru choristu. Rašė labai smulkiomis raidėmis stačiu šriftu, taupydamas sąsiuvinius. Mano parašytus du su puse puslapio buvo galima sutalpinti į jo vieną. <...>
Mergaičių vengdavo. Į šokių vakarėlius nevaikščiojo. Eidamas į gimnaziją iš namų ar grįždamas namo, pamatęs priekyje einančią mergaitę, atsilikdavo nuo jos, o jei ji tyčia dar sulėtindavo žingsnius, ją skubiai aplenkdavo, pasakydamas „labas“. Tačiau priešpaskutinėje ir paskutinėje klasėse, jam būnant seniūnu, nori nenori teko bendrauti su Mergaičių gimnazijos atstovėmis. Klasės draugams atsirado proga paerzinti Juozą, kad jis išsirinko sau simpatiją – pačią gražiausią mokinę Danutę Vincerzevičiūtę, vienos klasės seniūnę. Tačiau Juozas į draugų replikas neparausdamas atsakydavo savo netradiciniu posakiu: „Liaukitės, žmogėnai.“ Su mokytojais būdavo mandagus ir taktiškas, tačiau principingas. <...>
Juozas – kurso draugas
1949 m. rugsėjį Juozas pradėjo Vilniaus universitete studijuoti astronomiją. Dar prieš mokslo metų pradžią reikėjo gauti mandatų komisijos pritarimą dėl tinkamumo pažangumo ir politinio patikimumo aspektais. <...> Juozas, kaip aukso medalininkas, kilęs iš valstiečių, kurie neveikė prieš tarybų valdžią, buvo tinkamas kandidatas. Vienintelis minusas buvo Juozo teigiamas atsakymas į tradicinį komisijos klausimą (užduodamą kiekvienam kandidatui): „Ar tiki Dievą?“
Į Juozo teigiamą atsakymą vienas komisijos narys, atstovaująs fakulteto partinei organizacijai, atkirtęs: „Tai ne kliūtis, čia dalyvaujantys docentai Chomskis ir Slavėnas tave jau pirmame kurse padarys ateistu.“ Tačiau jiems tai nepavyko nei pirmame kurse, nei per pirmąjį antrojo kurso semestrą. Dažnai per politvalandėles, vykusias, rodos, kas dvi savaites, jų vedėjas kreipdavosi į auditoriją: „Kas tiki Dievą? Atsistokite“. Atsistodavo tik vienas Juozas. Aš, nors tada tikėjau, atsistoti jau, kaip ir kiti, neišdrįsdavau, nors, stojęs prieš mandatų komisiją, tikėjimo neatsižadėjau. <...> Man įstojus į komjaunimą, draugystė su Juozu išliko. Jis buvo tolerantiškas žmogus.
1950-ųjų rudenį, prasidėjus naujiems mokslo metams, Juozo ir manęs, grįžus į fakultetą, laukė nemaloni staigmena: astronomijos specialybė naikinama (dėl mažo studentų skaičiaus), Juozui ir man siūloma pereiti į fizikos studijas, o paskutiniuose kursuose daugiau dėmesio skirti astrofizikai ir rašyti diplominį darbą iš šios srities. Staiga atsirado proga tęsti astronomijos studijas Leningrado universitete, bet tik vienam. Universitetas parinko mane (gal kad buvau komjaunuolis). Juozas prasitarė, kad jam kyla abejonių dėl fizikos studijų, todėl galvojąs keisti specialybę. Tačiau dar nėra apsisprendęs.
Jau atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metais Juozas papasakojo apie skubaus apsisprendimo tapti kunigu priežastį. Buvęs klasės draugas Algirdas Gasiūnas jau buvo įstojęs į kunigų seminariją. Dėl klierikų skaičiaus sumažinimo (sovietinės valdžios nurodymu) jam reikėjo palikti seminariją, tačiau vylėsi vėl į ją grįžti. Juozas jau beveik buvo apsisprendęs likti pasauliečiu. Tačiau 1950 m. rudenį jis gavo Algirdo laišką, kuriame šis išbarė Juozą už tai, kad atsisako pašaukimo, apie kurį abu draugai daug metų galvojo, ir primygtinai spaudė Juozą grįžti prie savo jaunystės siekio – tarnystės Dievui, tuo labiau kad seminarijoje vėl atsirado laisvų vietų. Laiko paduoti pareiškimui buvo likę vos kelios dienos. <...> Likimo ironija, kad A. Gasiūnas, atvedęs Juozą į seminariją, taip ir netapo kunigu, nors kelis kartus bandė. Liko pasaulietis, vedė. <...> Algirdas manė, kad, paskatinęs Juozą tapti kunigu, jis padarė kilnų darbą, už kurį jam atlygins Dievas, ir jei žinotų, dėkotų šimtai žmonių.
Turėjau ir neakivaizdinių kontaktų su Juozu. 1973 m. tuometinė valdžia leido išspausdinti Šventąjį Raštą. Jo buvo galima įsigyti tik per Bažnyčią. Mano mama norėjo jį padovanoti anūkei (mano dukrai Dianai). Mano patarta ji apsilankė pas Juozą, Šv. Mikalojaus bažnyčios vikarą-adjutorių, ir gavo gražiai išleistą Naująjį Testamentą ir Psalmyną (Juozas tam turėjo gauti Vilniaus vyskupijos valdytojo kan. Č. Krivaičio sutikimą). Mama džiaugėsi, kad Juozas ją maloniai priėmė, prisiminė gimnaziją, klausinėjo apie mane ir mano šeimą.
1974 m. suėjo 25 metai, kai mes baigėme Rokiškio gimnaziją. Ta proga organizavome klasės draugų susitikimą Rokiškyje. <...> Juozas pasakojo, kad nemažai aukštų partinių ir sovietinių veikėjų prašo jo bažnytinių paslaugų: sutuokti ir krikštyti vaikus, anūkus, pašventinti mirusių artimųjų kapų duobes. Kai kurie kviečia ir paskutinio patepimo. Daug kas slapta švenčia Kalėdų ir Velykų šventes. Tai rodo, kad tikėjimo nuslopinti neįstengia jokie persekiojimai ir sankcijos. <...>
Rokiškyje klasės draugų būry Juozas šiltai bendravo su visais. Jautėsi mokytojų pagarba jam. Vaišėse negėrė nė stikliuko. Nors susitikimas truko dvi dienas, Juozas grįžo į Vilnių autobusu tą patį vakarą – šaukė pareigos.
Kunigas ir vyskupas
tarp klasės draugų
Sąjūdžio laikais Juozo ir klasės draugų ryšiai sustiprėjo. Nebebijojome bendrauti su kunigais, vaikščioti į bažnyčią. 1988 m. spalį Vilniuje švenčiant klasės draugo, iškilaus žemėtvarkininko Juozo Kancevičiaus šešiasdešimtmetį, dalyvavo visi klasės draugai vilniečiai (apie 12 žmonių). Tarp jų ir Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonas kun. J. Tunaitis. <...> Juozui tapus vyskupu, mūsų susitikimai nenutrūko, jų geografija net išsiplėtė. Prasidėjo išvykos pas klasės draugus, gyvenančius kituose miestuose: Rokiškyje, Panevėžyje, Jonavoje, Kaune, Krekenavoje, Rokiškio rajono Krylių ir Bajorų kaimuose ir t. t., nes Juozas kelionėms parūpindavo autobusiuką. Per vienus metus tokių išvykų būdavo dvi ar trys. Tačiau per dvidešimt metų susidaro įspūdingas skaičius.
Vyskupas dalyvaudavo ir Rokiškio gimnazijos bei mūsų laidos jubiliejinių datų minėjimuose. Visi renginiai prasidėdavo šv. Mišiomis Rokiškio bažnyčioje, kurias aukodavo pats Juozas. <...> Atvykę sveikinti su jubiliejumi klasės draugės Vandos Olinskaitės-Aleksiūnienės Krekenavoje, aplankėme Paberžėje tėvo Stanislovo kapą, kambarį, kuriame jis gyveno, jo įsteigtą bažnytinį muziejų. Būdami Rokiškyje, padėdavome gėlių ir pasimelsdavome prie mokytojų kapų. Viešėdami Kryliuose, buvom nuvykę į Salas, kur Juozas aukojo pirmąsias šv. Mišias, ir į Salų parapijos kapines (Urlių kaime), kur palaidoti vyskupo tėvai. Juozui buvo brangios visos parapijos, kuriose jis dirbo.
Be dovanos ir gėlių, kuriuos nuo visų klasės draugų gaudavo šventės „kaltininkas“, vyskupas dažnai įteikdavo jam ir savo asmeninę dovaną: paveikslą, knygą ar kitą suvenyrą (mano kambary kabo jo dovanotas bronzinis Maironio bareljefas), pabučiuodavo sveikinamuosius į skruostus (ir vyrus, ir moteris). Juozas prieš vaišes visuomet garsiai sukalbėdavo maldą, prašydamas palaiminti stalo dovanas ir tuos, kas jas ruošė. Vaišių pabaigoje vėl malda padėkodavo už pamaitinimą. Valgė viską, išskyrus grybų patiekalus. Mėgo paukštieną, žuvį, daržoves. Paragaudavo šiek tiek šampano, kartais truputį vyno. Degtinės ar kitų stiprių gėrimų niekad negėrė. Kalbėdavo – dažniausiai vaišių pabaigoje – neilgai, neskubėdamas, išryškindavo gerąsias solenizanto savybes, prisimindavo bendravimo su juo epizodus. Juozas dažniausiai būdavo linksmai nusiteikęs. Priešingai nei gimnazijoje, bendraudavo ne tik su vyrais, bet ir su moterimis. Būdavo mandagus ir taktiškas, pajuokaudavo. <...>
Tapo įprastu dalyku kasmet aplankyti Juozą per jo vardines šv. Juozapo dieną (kovo 19 d.) ir gimtadienį (spalio 25 d.). Mes, klasės draugai, ateidavome į Arkikatedrą vakare dalyvauti šv. Mišiose. Paskui apsilankydavome zakristijoje, ten vyskupą pasveikindavome, moterys įteikdavo gėlių, o man ir Bronei Masytei-Kučienei tekdavo „oratorių“ vaidmenys. Jei per daug Juozą girdavome, jis sakydavo, kad to nenusipelnė. <...> Juozas buvo ne tik klasės draugas, bet ir mūsų sielų ganytojas, dvasinis globėjas. Kai kurie mūsiškiai eidavo pas jį išpažinties. Jis tuokė ne vieno iš mūsų vaikus, krikštijo anūkus ir proanūkius, todėl jį pažinojo ir gerbė daugelis mūsų atžalų. Palaidojo daugelį klasės draugų ir jų artimųjų: melsdavosi šarvojimo vietoje, atsisveikindavo kalba prie kapo duobės. Jis, teikdamas šiuos patarnavimus, buvo lojalus ir tolerantiškas visiems. Pats Juozas man pasakojo, kad slapta pašventino sovietiniais metais mirusio klasės draugo P., Kretingoje dirbusio saugumiečiu, kapo duobę ir atokiau atsistojęs net buvo kapinėse per jo laidotuves. Savo poelgį Juozas grindė tuo, kad tik vienintelis Dievas gali būti teisėju.
***
Vyskupo Juozo Tunaičio svarbiausi gyvenimo faktai
- Gimė 1928 m. spalio 25 d. Davainiškyje (Kamajų sen.), pirmagimis valstiečių Juozo Tunaičio ir Marijos Jurgelionytės šeimoje.
- Mokėsi Salų pradžios mokykloje, vėliau Rokiškio gimnazijoje. 1949 m. ją baigė aukso medaliu.
- 1949-1950 m. Vilniaus universitete studijavo matematiką ir astronomiją.
- 1950 m. įstojo į Kauno kunigų seminariją, kurią baigęs 1954 m. rugsėjo 12 d. Salų bažnyčioje vyskupo Kazimiero Paltaroko įšventintas kunigu.
- Dvasininkas dirbo Palūšės (1954-1960), Dūkšto (1960-1961), Dubičių (1961-1968), Vilniaus Šv. Mikalojaus (1968-1980) parapijose.
- Nuo 1980 m. dvasininkas ėjo Vilniaus arkivyskupijos kurijos notaro, tribunolo teisėjo, oficiolo pareigas. Tais pačiais metais paskirtas Šventojo Tėvo rūmų kapelionu (monsinjoru).
- 1989 m. birželio 14 d. tapo Vilniaus arkivyskupijos kurijos kancleriu.
- 1991 m. gegužės 8 d. popiežius Jonas Paulius II J. Tunaitį nominavo tituliniu Sasuros vyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo augziliaru. Gegužės 19 d. konsekruotas vyskupu.
- 1992 m. kovo 4 d. Vilniaus arkivyskupas metropolitas Audrys Juozas Bačkis paskyrė vyskupą J. Tunaitį Vilniaus arkivyskupo generalvikaru. Šias pareigas ėjo iki 2010 m. kovo mėn.
- Nuo 2010 m. kovo 4 d. buvo vyskupas emeritas, bet ir toliau ėjo tribunolo oficiolo pareigas.
- Mirė 2012 m. birželio 1 d., palaidotas prie Vilniaus šv. Kryžiaus Atradimo (Kalvarijų) bažnyčios.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
