Rokiškio rajono bažnyčių medinės klebonijos statytos nesudėtingų liaudiškų formų, su stilinės architektūros dekoro elementais. Vienos klebonijos suremontuotos, jose gyvena kunigai, kitos apleistos, baigia sugriūti…
Medinių sakralinių pastatų
architektūra mažai tyrinėta
Bažnyčia turėjo didelę įtaką lietuvių tautos, jos kalbos bei kultūros išlikimui. Tai buvo kone vieninteliai kultūros centrai, prieinami visiems gyventojams. Bažnyčia – atvira visiems, o štai klebonija – kur kas uždaresnė. Šiame pastate klebonas tvarko parapijos reikalus, dažniausia jame ir gyvena. Kiekvienoje klebonijoje yra patalpa – laukiamasis ir kambarys, skirtas dvasininkų bendravimui su parapijiečiais.
Rajono parapijoms priklausančių klebonijų, taip pat kitų parapinių pastatų – “špitolių”, “vazaunių”, zakristijono, vargonininko ar tretininkų namų, ūkinių pastatų – istorija bei architektūra nėra išsamiai tyrinėta. Šiek tiek informacijos galima rasti įvairiuose leidiniuose.
Kriaunų, Lukštų, Aleksandravėlės ir Panemunėlio sakralinių pastatų architektūrą tyrinėjusi humanitarinių mokslų daktarė, Kauno technologijos universiteto Architektūros ir statybos instituto mokslininkė Marija Rupeikienė teigia, jog klebonijos statytos nesudėtingų liaudiškų formų, su stilinės architektūros dekoro elementais, o pastatų tūris būdingas nedidelių miestelių sakraliniams pastatams.
Obelių klebonija
su šių laikų „naujadarais“
Viena gražiausių rajone – medinė Obelių šv. Onos bažnyčios klebonija. “Versmės” leidyklos monografijoje “Obeliai. Kriaunos” rašoma, jog šis pastatas yra monumentalaus sudėtinio tūrio, su pusaukščiu (mezoninu) ir rūsiu, dengtas dvišlaičiais stogais. Cokolis akmens mūro, sienos rąstų, iki langų apkaltos horizontaliai ir vertikaliai. Viduje dominuoja pereinamos patalpos. Pagrindinis fasadas – su dviaukščiu įstiklintu prieangiu, virš kurio iškyla dvišlaitis mezoninas. Abipus prieangio – po tris nedidelius stačiakampius langus. Grubių proporcijų jų apvadai – jau šių laikų “naujadaras”. Priešais kleboniją pastatytas drožinėtas kryžius.
Sakralinių pastatų tyrinėtoja M.Rupeikienė pastebi, jog rekonstruojant kleboniją parasta dalis jos autentiškumo.
“Senojoje Obelių klebonijoje veikė rusų mokykla, biblioteka, maisto ir trikotažo parduotuvės, priklausiusios Rokiškio rajono vartotojų kooperatyvui. Sugrąžinus pastatą parapijai, jį naujam gyvenimui prikėlė šviesios atminties kunigas Virgilijus Garšva”, – tik tiek apie dabartinius namus sakė žinantis dabartinis Obelių parapijos klebonas Laimonas Nedveckas.
Pastatą puošęs kryžius supuvo
Aleksandravėlės šv. Pranciškaus Serafiškojo bažnyčios inventorinėse knygose yra užfiksuota, jog pirmoji klebonija prie bažnyčios buvo pastatyta 1899 m. O XX a. viduryje klebonas Ignas Šiaučiūnas mini dvi klebonijas: bebaigiančias sugriūti senąją, sumūrytą iš nedegtų plytų, ir naująją, medinę, šildomą krosnimis, dengtą malksnomis.
Garbaus amžiaus kaimo gyventojos Liucija Pučinskienė ir Elena Gurbininkienė prisiminė, jog senąją kleboniją sudarė tarsi du namai – akmeninis ir medinis, sujungti ilgu kampiniu koridoriumi. Tiksliai nėra žinoma akmeninės dalies nugriovimo priežastis: vieni žmonės prisiminė gaisrą, suniokojusį pastatą, o kiti tvirtino, jog jį tekę nugriauti dėl senumo.
Medinės klebonijos išorinės sienos buvo apkaltos lentomis, o vidinės – tinkuotos. Viduje būta penkių kambarių ir dviejų prieangių. Vienaaukščio pastato su pastoge ir rūsiu cokolis – akmens mūro, sienos suręstos iš sienojų ir apkaltos lentomis. Pastogę juosė smarkiai išsikišęs karnizas, o daugumą langų puošė lygūs lentų apvadai. Keletas langelių buvo pagyvinti dekoro elementais – kvadratais, skrituliais, rombais. Šiame pastate gyveno klebonas, o po nacionalizacijos jame įsikūrė ambulatorija. Ji veikė net iki 2010 m.
Šiuo metu pastatas yra tuščias, o daug metų jį puošęs medinis drožinėtas kryžius supuvo ir nugriuvo. Parapijiečiai nutarė jo neatstatyti.
Prie medinio namo –
plytinis priestatas
Lukštų šv. apaštalo evangelisto Jono bažnyčios klebonija pastatyta grafo Jono Pšezdzieckio ir kunigo Prano Vainausko rūpesčiu. Pastatas sudėtinio tūrio, vienaaukštis, su pastoge ir rūsiu. Sienos suręstos iš sienojų, horizontaliai apkaltos lentomis. Fasadų architektūra nesudėtinga, visi langai apjuosti lygiais lentų apvadais. Prie galinio fasado priglaustas naujas korpusas, sumūrytas iš baltų silikatinių plytų.
Monografijoje “Panemunėlis” mokslininkė M.Rupeikienė aprašo Panemunėlio šv. Juozapo globos senosios klebonijos vienaaukštį medinį pastatą su mezoninu, suręstą iš sienojų ir horizontaliai apkaltą lentelėmis. Manoma, jog jis pastatytas XX a. pirmojoje pusėje. Daug vėliau prie pastato rytų pusės pristatytas ištęsto plano silikatinių plytų korpusas. Fasadas – su plačiu vienašlaičiu mezoninu ir dvišlaičiu uždaru įstiklintu prieangiu. Pirmąjį aukštą ir mezoniną skaido tankiai išdėstyti stačiakampiai langai.
Panemunėlio kunigas Vladas Kremenskas gyvena jau naujojoje klebonijoje. Ji dviaukštė, suręsta iš rąstų ir horizontaliai apkalta lentomis. Pastatas nedidelio sudėtinio tūrio, dengtas dvišlaičiu skardos stogu. Mokslininkė M.Rupeikienė pastebi, jog jis gana neįprastų, ištęstų į viršų proporcijų, neišvaizdžios architektūros.
Ištuštėjusiuose pastatuose
kuriasi nauji savininkai
Lukštų ir Panemunėlio senųjų klebonijų likimas labai panašus: nacionalizavus pastatus, jose buvo įkurtos mokyklos, o kad sutilptų visi vaikai, pastatyti priestatai. Mažėjant mokinių, abi švietimo įstaigos buvo uždarytos. Panemunėlio senąją kleboniją įsigijo Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondas. Jo valdytojas Leonardas Šablinskas planuoja remontuoti pastatą ir jame įsteigti J.Katelės, kuris daug metų čia gyveno, muziejų, amatų bei kultūros centrą.
Panemunėlio krašto žmonės dūlėjančiam sakraliniam pastatui bando suteikti antrąjį kvėpavimą. 2011 m. balandį buvo minimos kunigo Jono Katelės 180-osios gimimo metinės ir Panemunėlio bažnyčios šimtmetis. Aikštelėje prie senosios klebonijos net tris dienas vaidinimus rodė XXIII Lietuvos klojimo teatrų krivūlės dalyviai.
Pernai gegužę Panemunėlio bažnyčioje vyko 48-ojo “Poezijos pavasario” šventės renginiai. Eilės ir muzika skambėjo Dievo šventovėje – bažnyčioje, menančioje kunigų švietėjų J.Katelės, Juozo Tumo-Vaižganto, Maironio, visuomenės ir kultūros veikėjo Jono Basanavičiaus, vyskupo Kazimiero Paltaroko atminimą. Poezijos skaitymai vyko ir aikštelėje prieš kleboniją.
Klebonijos priestate įsikūręs medžio drožėjas Vidmantas Zakarka. Jo kūriniai puošia statinio aplinką.
Kadaise kunigas Vladas Janulis ištuštėjusiame Lukštų klebonijos pastate norėjo atidaryti senelių namus, tačiau sumanymų įgyvendinti nespėjo, nes buvo iškeltas į kitą parapiją. Vėliau visą senąją kleboniją su priestatu įsigijo klaipėdiškis. Čia jis ketina steigti šeimynius globos namus.
Parapijoms grąžino griuvenas
be langų, stogų ir durų
Su didžiule širdgėla nacionalizuoto turto grąžinimą tikintiesiems prisiminė Jūžintų šv. arkangelo Mykolo parapijos klebonas Leonas Linda. “Tikintiesiems atidavė tik griuvenas be langų, durų, stogų, primenančias landynes, o dėl geresnių pastatų reikėjo minti teismų slenksčius”, – sakė dvasininkas. Jis daug metų teismo keliu bandė susigrąžinti Jūžintų kleboniją, tačiau joje gyvenę žmonės nesutiko keltis į kitas jiems siūlomas patalpas.
Praradęs viltį dvasininkas už nacionalizuotą parapijos kleboniją paėmė piniginę kompensaciją – 15 tūkst. Lt. Lėšas išleido bažnyčios remontui. Namo gyventojai pastatą privatizavo ir iš karto jį pardavė. Buvusią kleboniją įsigijęs verslininkas puoselėjo mintis vystyti turizmą, tačiau kol kas tai tik planai. “Ne tik man, bet ir visiems parapijiečiams skauda širdį, kad miestelio centre esanti senoji klebonija stovi tuščia, apleista ir nenaudojama”, – sakė kunigas. Vienaaukštę medinę kleboniją su mezoninu ir balkonu 1933 m. pastatė kunigas Stanislovas Žulys. Nedideli namo langai buvo papuošti medžio drožiniais.
“Kunigo poreikiai labai nedideli: jam klebonijoje pakanka vieno kambarėlio su lova ir spinta. Tačiau per šventes, ypač atlaidus, į parapijas atvažiuoja daug dvasininkų. Visus juos reikia priimti, per pietus pasodinti prie stalo, todėl klebonijos buvo statomos didelės, tačiau nelabai puošnios, ištaikingos”, – sakė kunigas L.Linda. Be to, klebonijose dvasininkai priima interesantus, bendrauja su jais, kartais atlieka apeigas – krikštija vaikus, veda Pirmosios Komunijos ar Sutvirtinimo sakramentų užsiėmimus.
Jūžintų kunigas jau daug metų gyvena nedideliame parapijos name. Jo buitis skurdi: čia nėra jokių patogumų, o žiemą taip šalta, kad dvasininkui tenka mūvėti šiltus batus. Prieš keletą metų Jūžintuose svečiavosi Lenkijos kunigai. Jie stebėjosi kolegos jūžintiškio prisitaikymu gyventi name, kuriame nėra tualeto. “Tave reikia paskelbti šventuoju”, – kolegų žodžius pakartojo klebonas L.Linda.
Bus daugiau
Dalia ZIBOLIENĖ
