Mažoji Smiltė jau žino, kaip jos gyvenimą pakeitė gerų žmonių pagalba. Jai, vos ketverių staiga susirgusiai sunkia cukrinio diabeto forma, kiekviena diena buvo tapusi skausminga kančia: 14 dūrių per parą į mažylės kūnelį tam, kad išgyventų. Ir taip kasdien, ištisus metus. Bet prieš savaitę jos gyvenimas pasikeitė: penkiametė gavo neįkainojamą dovaną – insulino pompą, kurią jai įteikė Rokiškio Rotary klubas.
Žinia trenkė kaip žaibas
Juodupės miestelyje gyvenanti Smiltės močiutė Dalia Stasiūnienė negalėjo sutramdyti ašarų pasakodama apie sūnaus Nerijaus šeimą ištikusią nelaimę ir gautą dovaną, gyvybiškai reikalingą mažajai anūkei.
Kiek daugiau nei prieš metus močiutei sūnus pasiguodė, kad Smiltė pradėjo labai dažnai gerti vandenį, tapo keistai mieguista, nerimą kėlė ir kiti mažylės elgesio požymiai. „Patariau kuo skubiau vežti pas gydytoją. Pagal tai, ką vaikai papasakojo, buvo labai panašu į cukrinį diabetą. Bandžiau nuvyti blogas mintis, bet medikai patvirtino mano spėjimą. Ta žinia trenkė kaip žaibas, verkėme visi, atrodė, žemė išslydo iš po kojų. Smiltę buvo ištikusi krizė, ją su mama paguldė į ligoninę, iš pradžių į reanimaciją. Po kelių dienų marčią Dalią išvežė gimdyti, prie anūkėlės išvažiavo budėti tėtis”, – apie užklupusią bėdą pasakojo mažosios ligonės močiutė.
Ji iki šiol negali ramiai kalbėti apie tai, ką mažylei tekdavo iškęsti: kiek kartų Smiltė valgė, tiek dūrių į pirštuką jai teko. „Kasdien – 14. Sunku net suvokti, ką vaikas iškentė. Toks siaubas, kad nemoku papasakoti. Suaugusiam ir tai sunku, o vaikui, ir dar tokiam mažam…”
Gydytojai šeimai pasakė, jog cukraus kiekio kraujyje kontrolę palengvintų vienintelis dalykas – insulino pompa, bet ją reikia įsigyti patiems. „Tik tada ir sužinojau, kad Ligonių kasa insulino pompos nekompensuoja. Labai skaudu buvo, kad taip pas mus yra”, – apmaudo neslėpė D. Stasiūnienė.
Liga pakeitė gyvenimą
Mažylė tėvų ir močiutės nuolat klausinėja, kodėl visi gali valgyti saldainius, kitus skanėstus, o ji – ne? Kodėl jai nuolat reikia kęsti adatų dūrius į pirštuką, pilvuką, kojytes? Smiltės liga pakeitė jaunos šeimos gyvenimą: namuose nebeliko saldainių ir kitokių saldumynų, daug angliavandenių turinčių produktų. „Ji manęs nuolat klausdavo: „Močiute, visi dabar valgys, o aš negaliu?” Taip širdį skauda, neturiu kur dėtis. Jai galima pasmaližiauti ypač retai. Smiltei tas vienas saldainis – kaip didžiausias stebuklas: jį kramsnoja po mažytį trupiniuką, kad galėtų kuo ilgiau gardžiuotis. Neįsivaizduojate, kaip man skaudu tokį vaizdą matyti”, – skaudžiai išgyveno močiutė.
Rotariečių dovana – neįkainojama
Matydama sūnaus šeimos, ypač mažosios Smiltės, kančias, D. Stasiūnienė ėmė kurti planus, kaip gyvybiškai būtiną prietaisą įsigyti. Sužinojusi, kiek kainuoja insulino pompa, buvo beveik praradusi viltį. „Apie tris tūkstančius eurų! Iš kur tokius pinigus paimti? Rašėme į televizijos laidą „Bėdų turgus”, bet nesulaukėme pagalbos. Ir kiti žmonės daug bėdų turi. Tada pasiguodžiau pažįstamam Algiui Čepuliui, buvusiam juodupiečiui. Žinojau, kad jis yra Rokiškio Rotary klubo, kuris padeda žmonėms, narys. Prašiau, jei galėtų, nors dalį sumos dovanoti. Jis pasikalbėjo su kolegomis, perdavė rotariečio mediko Viačeslavo Kotliarovo telefoną, su juo daug kartų bendravome. Labai nuoširdus žmogus, daug padėjo”, – apie insulino pompos paieškas pasakojo Smiltės močiutė.
Pagalbos organizavimo ratas buvo įsuktas, ir prieš savaitę mažylė rankytėse jau laikė insulino pompą. Jai pačiai leista išsirinkti prietaiso spalvą. Smiltė pageidavo violetinės.
Bėdos ištiktą šeimą labai nustebino rotariečių jautrumas ir dosnumas – jie nupirko ir padovanojo mažylei pompą. Ši išgelbėjo ją nuo nuolatinio skausmo.
„Net neįsivaizduojate, kaip esame dėkingi šiems žmonėms. Smiltė gal dar ne viską suvokia, bet puikiai žino, kad pasaulyje tikrai yra labai labai gerų žmonių, išgelbėjusių ją nuo nuolatinių adatos dūrių”, – šeimos vardu geradariams iš visos širdies dėkojo D. Stasiūnienė.
Aldona MINKEVIČIENĖ
