Netrukus Seimas balsuos už Miškų įstatymą, o šalies miškininkų bendruomenė ūžia kaip bičių avilys. Sumaištį sukėlė privačių miškų savininkams atstovaujanti asociacija. Ką tik pliekusi Seimą už privatininkams žadamą kelių mokestį, dabar ji užsimojo kurti naują ir brangią valdžios struktūrą: departamentą ar kitokį darinį, svarba prilygstantį privačių miškų ūkio ministerijai.
Iš kur pinigai?
Seimas netrukus narplios Miškų įstatymą, kurio siūlomos pataisos sukėlė audringas diskusijas miškininkų bendruomenėje. Pirmu patarėjo smuiku čia griežė Lietuvos miško savininkų asociacija (LMSA) ir jos pirmininkas Algis Gaižutis, pastaraisiais mėnesiais nesitraukiantis nuo politikų.
Iš pradžių Seimą jis kalė prie sienos už siekį miško savininkams uždėti kelių mokestį, o dabar niršta, kad politikai neleidžia kurti privačių miškų veiklą kuruojančios naujos struktūros, išlaikomos iš biudžeto. Esą Žemės ūkio ministerija turi valstybės išlaikomus Žemės ūkio rūmus, o Ūkio ministerija – net 9 biudžetines ir 27 viešąsias įstaigas.
Privataus miškų ūkio veiklą koordinuoja dvi institucijos – Aplinkos ministerijos Miškų departamentas bei Valstybinės miškų tarnybos (VMT) Miškų kontrolės skyrius. Privačių miškų ūkio reikalais šalyje rūpinasi dešimtys specialistų: jie dirba Privačių miškų skyriuje, regionų ir rajonų aplinkos departamentuose ir agentūrose. Tačiau asociacijos vado įsitikinimu, užtikrinamas tik privataus miškų ūkio valstybinis reguliavimas, išteklių naudojimas ir atkūrimas, tačiau bendrieji ūkinio valdymo reikalai nesprendžiami.
Viename straipsnių, publikuotų LMSA tinklapyje, A. Gaižutis nurodo galimą privačių miškų valdymo struktūros modelį. Tai galėtų būti respublikinio lygio direkcija, valdyba, agentūra ar biuras. Keturiuose padaliniuose, suformuotuose pagal šalies regionus, taip pat ir teritoriniuose punktuose dirbtų privačių miškų girininkai, konsultantai. Pagal asociacijos vado prognozes, privačių miškų ūkiu rūpintųsi apie 60-70, o gal ir daugiau specialistų.
Tame pačiame straipsnyje autorius nurodo, jog privataus miškų ūkio organizacinių struktūrų „einamajai veiklai pakaktų panašaus finansavimo, koks šiuo metu panaudojamas tik vienai Generalinei miškų urėdijai išlaikyti (apie 3 mln. Lt.)”.
Pati asociacija prie savo struktūros išlaikymo greičiausia neprisidėtų, nes nario mokesčio per metus surenkama vos kelios dešimtys tūkstančių litų. Pavyzdžiui, 2012 m. miško savininkai sumokėjo 48 tūkst. Lt.
Kaitina urėdijų nervus
Asociacijos vadovas privačių miškų savininkų organizacinių struktūrų kūrimą siūlo finansuoti Miškų programos lėšomis.
Dėl tokio asociacijos akibrokšto pasišiaušė šalies urėdijos. Daugybę metų fondo lėšas – 5 proc. nuo parduodamos medienos pajamų – kaupė tik miškų urėdijos, privataus miško savininkai, kitos privačios miškus valdančios, mediena prekiaujančios įmonės į šios programos fondą neįnešė nė lito. Šios programos sukaupto fondo lėšomis tvarkyti miško keliai, vykdyti valstybinių ir privačių savininkų miškų priešgaisrinė apsaugos darbai, miško savininkų mokymai, stichinių nelaimių padarinių bei masinių ligų ir kenkėjų židinių likvidavimo bei kiti neišvengiami bendrieji miško darbai.
Komitetas nepritaria
Seimo Aplinkos apsaugos komitete ilgai taisytas Miškų įstatymas artėja prie tikslo – Seimas netrukus balsuos už pataisas. Viena jų privačius miško naudotojus – statų mišką bei medieną parduodančius miško savininkus ir įmones įpareigotų mokėti tokius pat mokesčius, kokius moka valstybinių miškų valdytojai. Siūloma, kad surinktos lėšos, kaip iki šiol, būtų naudojamos bendrosioms valstybinių ir privačių miškų reikmėms.
Taisydamas Miškų įstatymą komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas pažymėjo, kad šalies miškų urėdijos buvo įpareigotos ne tik finansuoti privačių organizacijų kūrimą, bet ir vienos prižiūrėti bei taisyti miško kelius. Tam jos kasmet išleidžia 20 mln. Lt uždirbtų pinigų.
O keliais naudojasi ne tik urėdijos, bet ir privačių miškų savininkai bei medienos verslu užsiimančios įmonės, iš smulkių miško savininkų superkančios miškus ir medieną.
Jeigu Seimas balsuos už siūlymą kelių mokesčiu apmokestinti ir privačių miškų savininkus, šios įmokos papildys Miškų programos fondą, iš kurio finansuojami bendrieji miško kelių priežiūros, priešgaisrinės saugos ir kiti darbai.
Tačiau komitetas nepritarė įtraukti LMSA pageidauto punkto, leidžiančio fondo lėšomis kurti ir finansuoti naują privačių miškų ūkį valdančią struktūrą. A. Salamakino nuomone, „savo verslo struktūras reikia kurti iš savo, o ne iš kitų verslo struktūrų pinigų”.
Tokia komiteto pozicija papiktino LMSA pirmininką A. Gaižutį. Anot jo, valstybinių įmonių surinktos lėšos „yra ne kurių nors valdiškų įstaigų (ar įmonių) nuosavas fondas, o valstybės biudžeto lėšos, numatytos visų nuosavybės formų miškų ūkio bendrosioms reikmėms finansuoti”.
Privačių miškų savininkams ir naudotojams, LMSA vadovo teigimu, prisidėti prie šio fondo nereikia, nes jie į biudžetą moka 15 proc. gyventojų pajamų ir pelno mokestį.
Spręs Seimas
Jeigu Seimas balsuos už siūlymą kelių mokesčiu apmokestinti ir privačių miškų savininkus, šios įmokos papildys Miškų programos fondą, iš kurio finansuojami bendrieji miško kelių priežiūros, priešgaisrinės saugos ir kiti darbai.
Ar įstatymų leidėjas iš valstybės pinigų ryšis kurti dar vieną biurokratinę organizaciją, kurios pageidauja LMSA, paaiškės netrukus. Urėdijų miškininkams, politikams ir daugybei miškų naudotojų asociacijos norai įkurti biudžetui brangiai kainuosiančią instituciją primena pasaką apie žvejo žmoną, kuriai cariene būti nepatiko – ji norėjo tapti jūrų karaliene.
Kur slypi šaknys?
Rokiškio miškų urėdas Rimantas Kapušinskas sakė nė nežinąs, kaip vertinti LMSA užmačias iš Miškų fondo, kuriame lėšas daugybę metų kaupia tik urėdijos, kurti privačių miškų savininkams atstovausiančią įstaigą. „Kas žino, kiek giliai slypi šių planų šaknys? Tokia intensyvi asociacijos vadovo veikla dėl naujos struktūros stebina. Pagal tai, kaip viešoje erdvėje skelbia asociacijos vadovas, galiu tik įtarti, kad viso to siekiama dėl gerai apmokamų naujų postų ir galimos įtakos. Man susidaro tik toks įspūdis”, – svarstė R. Kapušinskas. Anot jo, urėdijos darbuotojai nėra girdėję skundų, kad rajono privačių miškų savininkams stigtų informacijos ar konsultacijų.
Asociacijos nepasigenda
Miško verslu užsiimančios kooperatinės bendrovės „Miško draugas” vadovas Algirdas Rudnickas sako, jog tikroji asociacija, kokios yra išsivysčiusiose Vakarų valstybėse, negali būti išlaikoma iš biudžeto ir negali užsiimti komercija. Jis pritartų asociacijai, bet tik veikiančiai pagal demokratijos principus: jos nariai turėtų vienodą sprendimų galią, nebūtų tik statistai, o asociacijos išrinkto vadovo darbo poste terminas būtų apribotas kadencijomis.
„Kiek žinau, tokios visuomeninės miškininkus jungiančios struktūros šalyje nėra. Matyt, mes dar nesame pribrendę tokiai asociacijai”, – dėstė verslininkas. Jo bendrovė LMSA nare nebuvo ir ja tapti neketina. Kokios naudos galima tikėtis iš dabar veikiančių asociacijų? A. Rudnickas svarstė, kad jų nariais kai kurie miškų savininkai ar naudotojai tapo dėl galimybės dalyvauti europiniuose projektuose, nes narystė asociacijoje buvo vertinama kaip vienas privalumų.
Pasak verslininko, smulkių sklypų savininkams, kokių mūsų rajone daugiausia, vertėtų burtis į kooperatyvus. Žinoma, jeigu kooperatyvai neatkartotų prieš dešimtmetį šalyje veikusių „šilų” vardo kooperatyvų „praktikos”. Visuose rajonuose įsisteigusių „šilų”, tarp jų – ir bankrutavusio „Rokiškio šilo”, nesąžininga veikla dešimtis rajono miškų šeimininkų skaudžiai apgavo ir nuvylė.
„Rajone yra du privačių miškų specialistai, teikiantys visą reikalingą informaciją apie miškotvarką, kirtimus, organizuoja mokymus ir seminarus. O jeigu reikia komercinės informacijos (kam už kiek parduoti mišką ar medieną), tokią informaciją teikia kiekviena miško verslo įmonė, tarp jų – ir „Miško draugas”. Todėl nemanau, kad reikėtų privačių miškų departamento ar ministerijos. Nebent tokių struktūrų kažkam reikia asmeniniams tikslams”, – dėstė A. Rudnickas.
Į etatus nesigilina
LMSA nariu esantis buvęs urėdijos miškininkas, miško savininkas Raimundas Nagelė sako, jog ši asociacija labai veikli ir nariams daug padeda. „Nepritariu kelių mokesčiui, kurį nori miškų savininkams uždėti Seimas ir prieš kurį asociacija aktyviai kovoja. Kasmet pats savo lėšomis tvarkau miško kelius, o jais važiuoja ne tik mano, bet ir urėdijos technika. Pusė rajono miškų yra privatūs, jų priežiūra ir ūkine veikla rūpinasi tik du specialistai. O valstybinių miškų ūkiu – urėdija girininkijos, eiguvos”, – dėstė R. Nagelė. Jis sakė nesigilinęs į asociacijos planus kurti biudžeto išlaikomą privačių miškų veiklą koordinuojančią struktūrą, todėl nenorėjo komentuoti, iš kokių šaltinių turėtų būti finansuojama jos veikla.
Naujai struktūrai nepritars
Seimo narys Vytautas Saulis sakė tikrai nepritarsiąs, kad keliolika procentų miško savininkų jungianti asociacija turėtų valstybės lėšomis išlaikomą instituciją su daugybe etatų. Politiko galva, privačių miškų savininkams nestinga nei informacijos, nei pagalbos ar konsultacijų. „Pažįstu daugybę žmonių, turinčių miško ir besiverčiančių medienos verslu. Nesu girdėjęs, kad jiems reikėtų kokios nors ministerijos ar departamento, kuris miškų reikalais rūpintųsi. Pats turiu 1 ha miško, man nereikia net asociacijos. Jeigu kas neaišku, gali pakonsultuoti privačių miškų specialistai ar urėdijos miškininkai”, – V. Saulis stebėjosi LMSA iniciatyva kurti naują instituciją.
„Nenoriu nei ministerijos, nei tapti generaliniu urėdu”
Vakar komentaro paprašytas Lietuvos miškų savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis „Gimtajam…” sakė, jog viešoje erdvėje skleidžiama daug netiesios apie asociacijos pastarojo laikotarpio veiklą. Pasak pirmininko, urėdijos pajuto grėsmę, kad ateityje gali mažėti etatų, todėl labai sujudo. Du dešimtmečius veikianti asociacija, jos vadovo tikinimu, tikrai nesiekia tapti Miškų ministerija, o jis pats – generaliniu urėdu. „Tai absoliutas „durnizmas”, – taip į viešus svarstymus reagavo A. Gaižutis.
Pasak jo, pusė šalies miškų – valstybinių, pusė – privačių, tačiau valstybinių miškų ūkinę veiklą koordinuoja ir rūpinasi didžiulis biurokratinis aparatas, o privačių miškų, kurių net reforma nebaigta, reikalams spręsti rajonuose – vos po pora specialistų. Šie dirba gerai, tačiau dėl didžiulio darbo krūvio vos spėja išduoti leidimus ir gali šiek tiek kontroliuoti bei bausti už pažeidimus. Todėl būtina galvoti ne tik apie privačių miškų ūkinės veiklos koordinavimo struktūrą, bet ir apie specialistų rengimą.
Asociacijos pagrindinis tikslas – pasiekti, kad Miškų įstatyme nebūtų punkto, miškų savininkus apkraunančio kelių mokesčiu. A. Gaižučio teigimu, urėdijos valstybinį turtą – miškus – valdo patikėjimo teise, todėl urėdijų mokamą indėlį į šalies biudžetą nepadoru lyginti su privataus miško savininkų įnašu.
Ar asociacijai pavyks pasiekti, kad Miškų įstatyme nebūtų kelių mokesčio privačių miškų savininkams? A. Gaižutis labai abejoja, nes „dabartinė Seimo dauguma dar prieš Kalėdas planavo šį mokestį priimti, bet balsų pristigo”. „Šio mokesčio įvedimo esmė man aiški. Urėdijos pasiekė, kad į biudžetą galėtų sumokėti keliais milijonais litų mažesnį indėlį, o valdantieji greitai rado, iš kur tokią sumą biudžetui surasti – iš privataus miško savininkų. Štai ir visa šio reikalo esmė”, – savo nuomonę dėstė A. Gaižutis, neramiai laukiantis Seimo verdikto dėl Miškų įstatymo pataisų.
Nariai ir pinigai
Aplinkos ministerijos duomenimis, šalyje yra apie 250 tūkst. miško savininkų, 2012 m. jie sumokėjo 13,9 mln. Lt mokesčių. Lietuvos privačių miškų savininkų asociacija jungia apie 2 proc. miško savininkų. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, LMSA narėmis yra 33 įmonės, 2012 m. jos sumokėjo 1 mln. 669 tūkst. 444 Lt pelno mokesčio.
Šalies urėdijos 2012 m. į šalies biudžetą sumokėjo per 220 mln. Lt mokesčių, arba 42 proc. savo pajamų.
Miškų instituto duomenimis, privatus miškų ūkis, kuris miškų kerta ne mažiau nei urėdijos, į biudžetą 2012 m. surinko apie 20 mln. Lt.
Aldona Minkevičienė
