Vos keli laiko trupiniai – iki saulėgrįžos. Kalėdomis pasibaigs niūriausias metų laikas, kai gamta apmirusi tamsoje, kai beveik pranyksta dienos – nakties ribos. Ir viskas pamažėl ims grįžti į savo pradžią: po trumpiausių dienų vėl lauksime gyvybės ir šviesos.
Esame įpratę vieni kitiems linkėti baltų Kalėdų: su speigo nutapytais tobulais ažūrais ant langų, sniego vėpūtiniais, tyliai krentančių snaigių tyrumu. Bet šiemet, kaip ir pernai, per Kalėdas gali nebūti nei snaigių, nei pusnynų. Tik pilką dangų, prakiurusį lietumi ir šlapdriba, sinoptikai žada. O kojoms – prilytas ir purvinas gatves.
Kaip visa tai panašu į žmogaus gyvenimą, jeigu jame matysime tik du atspalvius – baltą ir pilką. Jeigu regėsime tik veidą, o nepažvelgsime į širdį, kurią, sakoma, mato tik Dievas.
Kalėdų rytui sniego baltumos trokštantieji giliai atsidus: „Prieš Dievą nepapūsi.“ Bet baltas Kalėdas galime savo širdyse susikurti patys: būdami geresni, dovanodami šilumą, paremdami skurstantį. Kiek labdaros akcijų vyksta prieš šventes, sunku net suskaičiuoti. Prašoma aukoti paliegusiems, badaujantiems, vienišiems. Žmonės aukoja gausiai, o surinkti milijonai, kaip žadama, pasieks vaikų ligonines, badaujančiųjų namus. Atjauta likimo nuskriaustiems paprastų žmonių širdyse labai didelė.
O kas darosi aukščiausioje šalies valdžioje, privalančioje rūpintis bedaliais?! Per jos keistus viražus mažų pajamų žmonės paskutinėmis šių metų dienomis nesulauks maisto paramos, finansuojamos ES. Paaiškėjo, kad skandalą išprovokavusi produktų dalybų kliūtis – neskaidriu konkursu bėdžiams parinkti miltai: jie – per brangūs, nes didelio baltymingumo. Valgio stokojantiems nerūpi, kiek nemokamai dalijamuose miltuose tų baltymų… O kompanijai, iš kurios miltai būtų perkami, – neabejotinai didelė nauda. Tad alkaniesiems miltų, košių teks palaukti, gal net iki Velykų… Bado nebus, juk duos nemokamai kopūstų, morkų, o sausyje – ir aliejaus, kruopų. Laimingieji gal gaus ir kitų produktų, kuriuos paprasti žmonės suaukojo…
Kaulas, turčiaus numestas alkanam šuniui, nėra gailestingumas. Neseniai paskelbta, kad vienas turtingiausių ES parlamentarų į valstybės biudžetą mokesčių per metus sumokėjo ne daugiau nei kuklią algą gaunantis pedagogas. Keista ta mokesčių įstatymų dėlionė mūsų valstybėje! Duonos stokojančius galėtų paguosti kanadiečio rašytojo ir keliautojo Robino Sharma mintis, jog „turtingiausias žmogus pasaulyje yra ne tas, kuris daugiausia turi, bet tas, kuriam mažiausiai reikia“.
Prieš Kalėdas prabilta apie dar vieną naktinę mokesčių reformą, kuri gali nuskurdinti ir tuos, kurie kabarojasi be pašalpų. Už 5 milijonus mokslininkai parengė mokesčių reformos studiją. Jeigu ją įgyvendins, gyventojus užgrius nauji mokesčiai. Rinkimams besiruošianti valdžia dievagojasi, kad naktinės reformos nebus, kad ta studija, kainavusi milijonus, tėra rekomendacinė ir keliaus į šiukšlyną…
Mūsų gyvenimas – realybė be trintuko. Bet pasaulyje nėra beveik nieko, kas būtų nepataisoma. Sakoma, jog net stovėdamas laikrodis dukart per parą rodo teisingą laiką. Skurdžiaus alkis, palyginti su gruodžio mėnesio tragiškiausiais įvykiais, tik menkas šapelis skaudžių tragedijų fone. Tolimojo Pakistano šeimos, per talibų surengtas žudynes mokykloje netekusios 139 vaikų, išniekintos ir užmuštos Klaipėdos universiteto studentės tėvai atiduotų viską, kad galėtų susigrąžinti gyvus vaikus.
Rytoj – šventas Kūčių vakaras. Kūdikėlio gimimo laukdami kiekvienas savo gyvenimui galime suteikti naują prasmę. Jei ištarsime „aš tau atleidžiu“, „aš tave myliu“ – širdyje bus pačios gražiausios Kalėdos.
Aš palinkėsiu Jums baltų Kalėdų
Ir ant blakstienų pakabinsiu baltą lietų…
Rieškučias šilumos
Ir kad mylėtų…
Aldona Minkevičienė
