Savanorystė – tyras oro gurkšnis sustabarėjusioje visuomenėje

Tęsiame jaunimui skirtą projektą „Mums ne dzin“. Šįkart diskusija apie savanorystę kaip neįkainojamą vertybę ir žmones, kurie kilnių tikslų vedini, kuria stebuklus ir patys tobulėja. „Savanorystė – lyg tyras oro gurkšnis šioje sustabarėjusioje visuomenėje: sutikti žmonės kažką manyje palikdavo, ir tai vertė susimąstyti,  į gyvenimą žvelgti visiškai kitaip“, –  tai mintys vieno  aktyviausių rajono savanorių, siūliusių organizuoti labdaros koncertus.

Tik 11 procentų

2011-uosius Europos komisija paskelbė Savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metais. Tyrimai rodo, kad Lietuva – viena mažiausiai į savanorišką veiklą įsitraukusių Europos Sąjungos šalių. Nuolat tai daro tik 11 proc. mūsų šalies žmonių, tuo tarpu Europoje ir JAV savanoryste užsiima daugiau kaip 50 proc. gyventojų. Ar įmanoma šią statistiką pakeisti, ar gali Lietuva garsėti neatlygintinu darbu paremtu pilietiškumo ir bendruomeniškumo jausmu,  stipriausiu Europos Sąjungoje? 

Tuo tiki VšĮ „Savanorių centras“, veikiančio Vilniuje, projektų vadovė Jurgita Margau. Jos pastebėjimu, pastaruosius porą metų savanorių aktyvumas Lietuvoje auga, apie tūkstantis  nevyriausybinių organizacijų į savo veiklą įtraukia žmones, pasiryžusius be jokio atlygio padėti kitiems. „Savanorių centro“ specialistų pastebėjimu, Lietuvoje tarp populiariausių savanorystės sričių, ypač mėgstamų jaunimo, yra pagalba renginių ir įvairių akcijų metu, o aktyviausia savanorius į veiklą įtraukia Raudonojo Kryžiaus draugija bei Maltos ordino pagalbos tarnybos.  Gausų būtį savanorių vienijančiame „Savanorių centre“ nepavyko rasti iš mūsų rajono kilusių savanorių. „Rokiškėnai mūsų dar neatrado, todėl kviečiu juos prisijungti“, – pridūrė projektų vadovė…

Savanorių kalvė
Jaunimo savanorių kalve mūsų rajone galima pavadinti Raudonojo Kryžiaus draugijos Rokiškio skyrių. Jo sekretorė Regina Sketerskienė sakė tikinti savanorystės populiarėjimu Lietuvoje. Prieš dešimt metų pirmoji grupė paauglių, suburta lyderės Žanos Vaštakaitės, pasiūlė savanoriams kartu su jais skleisti sveikatos žinias, mokyti bendraamžius, kaip suteikti pirmąją pagalbą. Jaunimas pasiūlė tai daryti šiek tiek neįprastai: atsisakė nuobodžių paskaitų, teorinių užsiėmimų, jie ėmė organizuoti įvairias akcijas, žaidimus. Pamažu savanoriška veikla plėtėsi, įgavo naujų krypčių. Šviečiamąją veiklą papildė socialinė: pagalba tiems, kam jos labai reikia. Pirmųjų savanorių idėjos gana drąsios: svajojo į svečius pasikviesti Lietuvos prezidentą…
Vartydama dešimties metų savanoriškąją veiklą atspindinčias nuotraukas p. Regina vardija svarbiausias jaunimo inicijuotas paramos akcijas. Kasmet spalį “Alkio dieną” savanoriai siūlo už auką įsigyti rėmėjų jiems dovanotos duonos, batonų, miltų, makaronų bei kitokių produktų. Keletą metų tą dieną buvo galima pasistiprinti savanorių virta koše ar sušilti jų siūloma arbata. Visa tai – už auką. “Rėmėjų produkciją verčiame pinigais”, – akcijos esmę paaiškino p. Regina.
Kasmet gruodį vyksta akcija “Žvakių maršas”: savanoriai rengia eitynes su žvakėmis rankose. Tuo siekiama atkreipti visuomenės dėmesį į grėsmingai plintančias nepagydomas ligas. Prieš šv. Kalėdas jau tradicija tapo rengti labdaros koncertą “Išsipildymo akcija”. Jaunimas iš anksto skelbia, kam atiteks surinktos lėšos. Pinigai dažniausia atiduodami sunkios ligos kamuojamiems vaikams. Taip pat prieš šv. Kalėdas vyksta akcija “Šiluma – iš tavo rankų”. Jos metu renkamos lėšos senyvo amžiaus žmonėms, lankomi vieniši seneliai. “Bendravimas akis į akį su senu ligotu žmogumi, savanoriams turi didžiulę įtaką. Jiems ne gėda per pėsčiųjų perėją pervesti seną žmogų, nors anksčiau tokį pastebėję lėkdavo į šalį”, – prasitarė organizacijos lyderė. Savanorių organizuojamose stovyklose ilsisi ir pramogauja menkas pajamas gaunančių šeimų vaikai. “Norime jiems parodyti kitokias gyvenimo spalvas”, – sakė p. Regina. Ji prisipažino, kad šiose stovyklose ir ji pati pakeitė požiūrį į gyvenimą: sumenko materialinės vertybės, užleisdamos vietą dvasinėms.

Išskirtinis
Savanorių judėjimas, p. Sketerskienės žodžiais, išskirtinis. Vaikai, mokyklose paraginti lankyti kokį nors būrelį, noriai ateina į užsiėmimus, o savanorių tokiu būdu nesurasi. Jie patys buriasi, vienas kitą susiranda. Būtina tik viena sąlyga – aktyvus, uždegantis lyderis. Jis buria savo komandą. Žana Vaštakaitė, Aringas Vagonis, Alina Ruželytė, Ieva Tuskaitė, Lina Janulytė, Tomas Čižokas, Justas Janulis – vieni aktyviausių rajono Raudonojo Kryžiaus savanorių. Paminėjusi juos p. Regina sakė, jog per kelerius veiklos metus jie labai pasikeičia: pradžioje būna nedrąsūs, bijantys ištarti žodį, bet išklausę specialių mokymų kursą, įgiję patirties stovyklose stebina sumanymais, idėjomis. “Kartais man atrodo, kad vos spėju su jais”, – neslėpė p. Regina. Ne visi, panorę dalyvauti, pritampa. Išeinančiųjų nesistengiama atkalbėti…
Raudonojo Kryžiaus rajono lyderei apmaudu, kad jaunimas Rokiškyje ilgai neužsibūna. Baigę mokyklas, jie išvyksta gyventi kitur, “paskęsta” didmiesčiuose. “Ar gali jie padėti kitiems, kai patys bando įsitvirtinti naujoje vietoje?” – svarstė p. Regina.
Šiuo metu Raudonojo Kryžiaus savanorių veikla šiek tiek prigesusi. Vyresniuosius pakeitė naujokai. Beje, jų veikla skiriasi nuo pirmtakų. Ankstesni buvo aktyvesni rinkti lėšas, o dabartinis Jaunųjų savanorių vadovas J.Janulis ėmėsi projektų rašymo. “Gal pasiteisins toks veiklos stilius? Siaučiant krizei jaunimas beldžiasi į verslininkų duris. Jos yra atveriamas, tačiau kasmet vis sunkiau, todėl reikia ieškoti alternatyvių šaltinių”, – svarstė p. Regina. Anot jos, savanorystės judėjimą stabdo netobuli įstatymai. Lietuvoje šiuo metu labai populiarūs mokomieji gelbėjimo būriai. Savanoriai juose mokomi, kaip organizuoti pagalbą kilus ekstremaliai situacijai. Mokymai vyksta darbo metu, todėl savanoris tampa priklausomas nuo darbdavio geranoriškumo. “Trūksta įstatymų, kurie suteiktų daugiau laisvės savanoriams”, – mano p. Sketerskienė.

Skamba išdidžiai, bet..
Anot Rokiškio jaunimo centro vadovės Nijolės Gužienės , žodis – savanorystė – skamba išdidžiai ir asocijuojasi su kilniais darbais, pagalba. Tačiau gyvenime susiduriama su problema. Teisiškai savanoriai nėra atsakingi už jiems patikėtą veiklą. “Kas prisiims kaltę, jei žygyje, kuriam vadovauja savanoris, atsitiks nelaimė?” – klausė Jaunimo centro vadovė. Anot jos, šiuo metu centras savanorystės idėjų nepropaguoja, nors, gerai pamąsčius, veiklos sričių būtų galima rasti. Paminėjo ir pavyzdį: Panevėžio kolegijos Rokiškio filialo užsienio kalbų studentams centras patikėtų dokumentų vertimą.
Savanorystė populiari Kriaunose. Jaunieji maltiečiai, vadovaujami Valerijos Truskauskienės, lanko vienišus senelius, tvarko bažnyčios, kapinių aplinką, seniūnijos žmonėms dalija iš Vokietijos maltiečių atvežtą labdarą. Kriauniečiai dalyvavo Maltos ordino pagalbos tarnybos akcijoje “Geriausia labdaros idėja” ir rodė pačių režisuotą spektaklį. Už surinktas aukas pirko dovanas vienišiems seneliams.

Savanorystės pliusai ir minusai lyderių akimis

Tomas ČIŽOKAS

Savanorystė man – lyg tyras oro gurkšnis sustabarėjusioje visuomenėje. Savanoriaudamas pirmiausia tobulėjau aš pats, nes kiekvienas sutiktas žmogus kažką palikdavo. Savanorystė mane išugdė kaip žmogų, į gyvenimą žvelgiantį ne per rožinius akinius, subrandino stiprią asmenybę, turinčią savo nuomonę. Bendraudamas su likimo negandomis kovojančiais žmonėmis, ypač vaikais, sėmiausi iš jų stiprybės ir noro gyventi su šypsena. Sutikau šimtus žmonių: mačiau stiprias motinų širdis, ašaras senolių akyse ir šypsenas vaikų veiduose. Patikėkite, tai verčia susimąstyti ir į gyvenimą žvelgti kitu kampu.
Džiaugiuosi, kad mano siūlytas paramos koncertas “Išsipildymo akcija” gyvuoja ilgiau nei penkerius metus. Kokia sunki buvo akcijos pradžia! Mūsų krašte paramos koncertai buvo naujiena, todėl sumanymo niekas rimtai nevertino. Rokiškyje gatvėje sutikti žmonės manęs teiraujasi apie šią akciją. Būtų smagu pasakyti, jog jos nebus, nes neliko problemų ar ligų kamuojamų žmonių, bet taip, deja, nėra. Dėkoju tęsiantiems tradiciją.
Šiuo metu visą laiką “suryja” mokslai, magistrantūros studijos Mykolo Romerio universitete. Tačiau galvoje nešiojuosi naujų idėjų, kurias bandysiu įgyvendinti ateityje.

Ieva TUSKAITĖ

Raudonojo Kryžiaus savanore tapau netikėtai. Pusseserė pasiūlė važiuoti į vasaros stovyklą, kurioje sutikau daug jaunimo organizacijos “Patria” žmonių. Per dvi savaites iš jų daug sužinojau apie savanorystę. Ji mane “užkabino”, nusprendžiau ir aš tapti savanore. Sužinojau apie aktyvų Raudonojo Kryžiaus Rokiškio skyriaus jaunimą. Nuėjau, prisistačiau. Pradžioje buvo keista ir neįprasta: juk atėjau viena. Tikriausia mano entuziazmas lėmė, kad po kelių mėnesių tapau lydere.
Savanoriauti pasidarė dar įdomiau. Gimė naujos akcijos, tobulinome senąsias. Akcijai “Alkio diena” pasiūliau išvirti košę, mokyklose pertraukų metu mokiniams parodyti, kaip teikiama pirmoji pagalba. Visai nesunku buvo keltis anksti ryte, viduržiemį prie turgaus statyti palapines, rinkti aukas. Gamta mūsų nelepino: pūsdavo stiprus, žvarbus vėjas. Kartą jis iškrėtė išdaigą: aukštyn kojom apvertė palapinę. Pasitenkinimą jausdavau akcijos pabaigoje, kai būdavo skaičiuojamos aukos. Norėjosi

 surinkti kuo daugiau… Pamenu paskutinį renginį, akciją “Ir mes galime padėti”. Rinkome pinigus akių ligos kamuojamam berniukui. Jis turėjo svajonę: groti vargonais. Perduodami surinktas lėšas, džiaugėmės, kad galime prisidėti prie berniuko svajonės išsipildymo.

Aringas VAGONIS

Į Raudonąjį Kryžių pakvietė draugai. Atėjau, nes troškau veiklos, degiau noru daryti gera. Mažais žingsneliais judėjau į priekį – nuo nedrąsaus eilinio nario iki jaunimo grupės vadovo. Savanorystė man – tai mokykla, kurioje įgijau vadovavimo pradmenis. Stovyklos Lietuvoje ir užsienyje, įvairūs mokymai, akcijos, projektų rašymas – renginiai keitė vienas kitą. Vos spėdavome dalyvauti. Norėjome stiprinti Raudonąjį Kryžių, vaikščiojome po įstaigas, organizacijas, prašėme pervesti 2 proc. pajamų mokesčio. Tai buvo gana įdomi veikla: stebėjome aplinką, žmonių požiūrį į pagalbą skurstantiems, patekusiems į bėdą. O dvyliktoje klasėje mano susižavėjimas savanoryste blėso, nes kilo abejonių dėl veiklos skaidrumo. Gal todėl išvykęs į Kauną studijuoti savanoriškos veiklos nebeieškojau. Be to, visą laiką suryja studijos.

Justas JANULIS

Tęsiu šeimos tradicijas. Sesuo Lina ir mama Dalia daugelį metų savanoriauja Raudonajame Kryžiuje. Mane dar pradinuką pasiimdavo į įvairias akcijas. Savanorystė – tai mainai: kažką duodi, padedi, o gauni dvigubai. Sutikęs vadovauti, puoliau rašyti projektus. Kol kas sekasi: vienas jau sulaukė pritarimo. Norėčiau į savanorių veiklą įtraukti dar daugiau jaunų žmonių. Artimiausias darbas: prisijungti prie Raudonojo Kryžiaus akcijos “10 skurdo kilometrų”. Į dviračių žygį Dzūkijos keliais kviesime vaikus iš socialiai remtinų šeimų. Norime jų gyvenimą padaryti gražesnį.
 

Dalia ZIBOLIENĖ