Obeliečio Jurgio Stainio puoselėjamos gėlės ir serbentų krūmai auga net ant betono. Paslapties, kaip jam tai pavyksta, 87-us metus skaičiuojantis senolis neišduoda.
Gėlės – gyvenimas
J.Stainio sodyba Obeliuose praeivio akį traukia iš tolo: margaspalviai gėlynai, kruopščiai nupjauta veja, ryškiomis spalvomis nudažyti suoliukai papuošti apklotais. Dailiai aptvertuose gėlynuose, daržo lysvėse – nė žolelės.
Senolio pasididžiavimas – gėlės. Jo namų palangėje ryškiaspalvius žiedynus į saulę kelia flioksai (mūsų krašte dar vadinami karkliukais), o gvazdikėliai veši net pasuolėje. Ryškiais žiedais akį džiugina piliarožės, nasturtos. Jau nužydėję bijūnų krūmai kruopščiai surišti, kad vėjas jų neištaršytų.
Ponas Jurgis prisipažino: įmantrios atvežtinės augalų rūšys jam ne prie širdies. Pačios gražiausios senoliui nuo jaunų dienų įprastos darželio gėlės.
Obelietis gėlynus formuoja pats, tik pagal jam vienam žinomą sistemą. „Gėles prižiūrėti siūlosi ir dukros, ir marčios, bet aš jų pagalbos atsisakau. Bijau, kad ką nors ne taip padarys. Be to, pasikliauju savimi: paties sodinti augalai visuomet dera tarpusavyje“, – sakė ponas Jurgis.
Jis įvairiausiais augalais domisi nuo pat jaunystės, tad per keletą dešimtmečių sukaupė daugybę jų priežiūros žinių ir gudrybių. Štai raudonųjų serbentų krūmas, išaugęs namo palangės betono plyšelyje, tiesia į saulę stambių uogų kekes.
Gėlių daigelius ponas Jurgis augina pats: rudenį renka sėkliukes, o ankstyvą pavasarį jas sėja lysvėn saulės atokaitoje. Vėliau jaunus daigelius retina ir formuoja gėlynus. Šis darbas – mieliausias senolio širdžiai. „Žiemą bijau nebesulaukti pavasario ir nebesodinti gėlių“, – sakė jis.
Daugiau šeštadienio GR
Lina Dūdaitė
