Senajame sodžiuje buvo sukaupti vertingi liaudies medinės kūrybos lobiai. Iš išlikusių medinių statinių ar jų detalių istorikai ir tyrinėtojai atkuria senosios medinės architektūros, šiuolaikinį žmogų stebinančios meniškais medžio drožiniais, raižiniais bei ornamentika, istorija. Protėvių išmonės įkvėpti ne vienos sodybos šeimininkai medinio paveldo dekorą pritaiko naujose statybose. Bene pats geriausias to pavyzdys – rajono pakraštyje, Margėnų kaime (Kriaunų sen.), esanti sibirietės Olgos ir rokiškėno Valerijaus Babachinų kaimo turizmo sodyba, atvykėlį pasitinkanti iš tolo boluojančiais žirgeliais, puošiančiais statinių kraigus.
Kas pranyko, kas išliko…
Senosios mūsų krašto sodybos, pasižyminčios tik šiam regionui būdingais elementais, – neišsemiamas žinių lobynas šių dienų statybos meistrams, kaimo turizmo sodybų šeimininkams, architektams, istorijos metraštininkams ir turistams. Pavienių medinių statinių, turinčių tik mūsų kraštui būdingą architektūrą ar puošybą, galima priskaičiuoti kelis šimtus. Kone kiekviename kaime dar aptiksi trobesių keturšlaičiais, nusklembtais stogais, dekoruotais trobų rąstų galais, pastogių raižytais karnizais, langais su drožinėtomis ar tapytomis langinėmis, įmantrių drožinių prieangiais, ornamentuotomis durimis ir ažūro vėjalentėmis.
Dalyje senųjų sodybų dar išlikusios ir klėtys, tarp kitų statinių išsiskiriančios sienų architektūra: eglute ar kvadratais išdėstytomis lentelėmis, durys puoštos žvaigždėmis, saulutėmis, dviejų gyvulių, paukščių saugomu gyvybės medžiu, augalais ar geometriniais raštais.
Modernumas – ne kiekvieno širdžiai
Laiko ir gamtos veikiama senoji medinė architektūra nyksta, nusinešdama nebūtin mums paliktą nagingų bei estetikai neabejingų protėvių medinės architektūros lobį. Tačiau blogiausia tai, kad prieš gamtą ir karą atsilaikiusias vertybes dabarties žmogus, siekdamas miesčioniško patogumo, numarina savo rankomis. Daugelis esame matę, kaip išsilaikiusios autentiškos statybos gryčios, klėtys, senolių išpuoštos medžio drožiniais, sušvito plastiko sienomis ir tokiais pat langais, vietoj langinių įstatytos nuo vagių saugančios metalo užuolaidos, kiemai iškloti trinkelėmis. Bet yra sodybų, kurių šeimininkai protėvių istoriją ir jų medinę kūrybą saugo kaip savo akį. Jau esame rašę apie medinės architektūros paveldo saugotojus Joaną ir Antaną Tunaičius iš Šetekšnių kaimo (Panemunėlio sen.), kuriems kinivarpų sugraužtas gryčios sienojus daug arčiau širdies už modernią statybos plokštę.
Tačiau naujose statybose senosios medinės architektūros elementų sutikti – nedažna. Todėl kiekvieno, mylinčio istoriją, sielą pradžiugina medinė „Sartakampio“ sodyba, iš tolo svečią pasitinkanti baltomis drožinėtomis vėjalentėmis, dailiais langų ir durų mediniais apvadais. Bet ryškiausias etnografijos akcentas – ant sukryžiuotų kraigo galų galvas išrietę mediniai žirgeliai.
Vitrinų neleido, žirgelių norėjo
Per trejus metus suręsti sodybos pastatai – trys namai, pirtis ir dvi pavėsinės – erdviame sklype sutupdyti beveik pagal senųjų sodybų išdėstymo schemą: centre – pagrindinis statinys, mažesni – vietoj klėties ir ūkinio, pirtis – atokiausioje zonoje. Babachinai, įsigiję sodybą su menka gryčia ant Sartų ežero pakrantės, norėjo „nueiti“ lengviausiu keliu: suręsti karkasinius pastatus, juos įstiklinti dideliais vitrininiais langais… Tačiau sutuoktinių planą lyg kirviu nukirto statyboms regioniniame parke privalomi reikalavimai. Olga dabar džiaugiasi, kad kiemą kūrė pagal aplinkosaugininkų „tramdomuosius marškinius“, todėl sodyba iškilo šilta ir jauki, atspindinti pagrindinius Aukštaitijos architektūros dėsnius ir puošybą. „Mums buvo pasakyta, kad statiniai privalo derėti prie aplinkos ir turėti kuo daugiau šio krašto paveldą atspindinčių elementų“, – sakė sodybos šeimininkė.
Babachinai senąją gryčią restauravo „iš pamatų“, o kitus statinius rentė iš rąstų, lauko sienas dažė prigesinta sodria gelsva spalva, stogus klojo vyšninius. Sutuoktinai išpildė paveldosaugininkų ir architektų valią – pasirūpino, kad sodyboje iš tolo matytųsi aukštaitiškos medinės architektūros pėdsakų. Tai – drožinėtos vėjalentės, sukryžiuotos viršūnėse, o jų galus užbaigia senovę primenantys žirgeliai su karčių karūnomis. Langai nedideli, suskirstyti į šešias skiltis, išorėje papuošti bangos keterą primenančiais drožto medžio apvadais. Tokia pati ir durų puošyba. Prieangiai („gonkai“) – atviri, paremti lengvo medžio kolonų, po grindimis palikta erdvė, kaip ir senovėje. Ji seniau turėjo būti tokio dydžio, kad tilptų palįsti ožka. Bet dažniausiai ten kapstydavosi vištos, murkdavo katės. Dabar po „gonku“ laikomos malkos.
Rąstų pavėsinė dekoruota ryškiu akcentu – ją puošia baltos langinės, ant kurių pritvirtinti medžio drožinių ornamentai. Pagrindinio namo balkonėlis – su tekinto medžio detalių tvorele.
Sibirietei mūsų etnografija – prie širdies
Kur Babachinų sodyboje bepasisuksi, visur akis užtiks etnografinių elementų: prie namų ir tvenkinio gausiai tebežydi jurginai, kieme sparnus suka medinis vėjo malūnėlis, takai aprėminti akmenimis, surinktais tvarkant sklypą. Viduje – tas pats: kampe – senovinis ratelis, sendintų plytų židinys, sienos iš rąstų, lubos, laiptai taip pat mediniai.
„Nekenčiu sintetikos“, – sako Olga. Jai, tikrai sibirietei, gimusiai ir užaugusiai už Baikalo ežero, dirbusiai garsiajame Bame ir ten susiradusiai mylimąjį iš Rokiškio, buvo didelė nuostaba, kaip mūsų krašto žmonės jaukiai gyvena. „Pas mus, Sibiro kaimuose, namai iš rąstų, daugiausia pilki, nedažyti. Ten, kur gyvenau, – buriatų kraštas, jie išpažįsta budizmą, o budizmui būdingos mėlyna ir balta spalvos. Todėl ir namai taip dažomi, šios spalvos atkartoja dangų ir švarą“, – dėstė Olga, prieš trisdešimt metų atvykusi į vyro gimtinę.
„Jūsų mediniai namai dažniausiai gelsvi, iš tolo šviečia lyg saulė ir savaime lyg šildo“, – apie pirmą įspūdį vyro krašte pasakojo pašnekovė. Jos manymu, senieji lietuviai buvo ne tik labai darbštūs, bet ir mokėjo vertinti grožį: puošė ir gražino namus drožiniais, ornamentais, nors materialinės naudos iš to neturėjo. Todėl sutuoktiniai norėjo atkartoti bent dalelę to, ką protėviai senose sodybose su meile sukūrė. „Gaila, kad langai ir durys mūsų sodyboje plastikiniai. Mediniai būtų buvę daug geriau, bet jie – labai brangūs“, – dėstė Olga.
Sodyboje senovinės dvasios daugėja
Sodybos kūrimas dar tebevyksta: Olga atsisakė įmantrių dekoratyvinių augalų, kiemą nori apsodinti mūsų kraštui įprastais medžiais, tautinių akcentų daugės ir kambariuose. Beje, jau ir dabar ten ant lovų ar langų nerasi sintetikos: visur tik medvilnė ir linas. Bus ir kambarinių gėlių, kokias augindavo mūsų senoliai.
Aldona MINKEVIČIENĖ
