Ar kada matei, kaip senųjų parkų medžiai, pragyvenę dvarus ir jų šeimininkus, šaknimis tvirtai įsikabinę į žemę, o šakomis vis bando pasiekti dangų? Iš kur ta jų gyvastis ir begalinė trauka, žmogaus ir medžio vienas kitam priklausomybę įkūnijanti amžiams – nuo dekoratyvinės sodininkystės pradžios Senovės Egipte (3000 – 1000 m. pr. Kr.), įspūdingų Babilono, pasakiško grožio senųjų Persijos sodų iki mūsų amžiaus puošmenų?
Išskirtinių gamtos lobių savo krašte turime ir mes: tai – senieji dvarų parkai, nors skaudžiai istorijos pažeisti, žmogaus nebeprižiūrimi, bet vis dar ošiantys gyvastimi…
Pasivaikščiojimai
Vėlyvas ruduo – gražiausias laikas pasivaikščioti po istorijos šimtmečius menančius parkus. Žemei lapus atiduodantys medžiai gėdingai apnuogina savo kūnus: išlakius, kuprotus, išsišakojusius, pažeistus audrų ar žmogaus. Vienas už kitą aukštesni, įspūdingų formų galiūnai per dešimtmečius nepažeidė griežtos parkų geometrijos ar simetrijos, neužleido pozicijų menkaverčiams kaimynams, „nepribarstė“ ir savo palikuonių.
Mūsų krašto dvarviečių parkais „serganti“ Rokiškio krašto muziejaus istorikė Onutė Mackevičienė sako, jog parkų kūrimo meno istorinis vystymasis glaudžiai susijęs su dekoratyvinės sodininkystės raida. Lietuvoje pirmieji egzotiniai medžiai ir krūmai pradėti auginti 15 a. Istoriniuose šaltiniuose nurodoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas iš Vakarų Europos atsiveždavo įvairių vaisinių ir dekoratyvinių medžių bei krūmų. Juos augino ir prižiūrėjo iš Vengrijos kviesti sodininkai.
Tačiau pirmieji dekoratyviniai baroko stiliaus sodai šalia dvarų pradėti kurti tik 16-18 a. Medžiai sodinti eilėmis, prie jų – gausios karpomos gyvatvorės, geometrinių kontūrų terasos. Vėliau išpopuliarėjo mišraus stiliaus parkai su peizažinio stiliaus elementais, derančiais su geometrinio išplanavimo rūmų teritorijomis: taisyklinga parterine dalimi, įvažiavimo keliukais, medžių eilėmis ir alėjomis.
Iki šių dienų išlikę ryškiausi 18-19 a. geometrinio stiliaus šalies parkai – mūsų rajono Salų (Kamajų sen.) ir Rokiškio dvarų. Bet ne tik jie kaip medus traukia gamtos tyrinėtojų, turistų, fotografų akį: turime daugybę dvarviečių, kuriose auga šimtmečius skaičiuojantys įspūdingų formų, rūšių medžiai ir jų alėjos.
Salų parkas – Aukštaitijos įžymybė
Salų dvaro ir jo parko istorija – viena seniausių Lietuvoje: 16 a. istoriniuose šaltiniuose minimas Salų miško parkas ir šalia įsikūręs žvėrynas. Net 12 ha užimančio parko istorija didinga kaip ir ją menantys medžiai: dar Radvilų laikais čia buvo miško parkas, apželdintas vietinių rūšių lapuočiais medžiais – klevais, liepomis, uosiais, pilkosiomis tuopomis. Buvo čia ir žvėrynas, jame gyveno lokiai. Šie, pasak legendos, saugodavo dvaro rūmus.
Vėliau Salų parke pasodintas vaismedžių sodas, suformuotas geometrinis parko planas. Jeigu nori patirti šio parko visą didybę, reikia į jį atplaukti Dviragio ežeru: nuo kranto atsiveria pilkųjų tuopų magija, tarp jų niūrių kamienų netikėtai suboluoja baltas dvaro rūmas. Šį glaudžia alėja šimtamečių liepų, ypač gražių rudenį, kai skuba atsikratyti rudens mirtį pranašaujančios aukso spalvos.
Salų parko įžymybė – 1,9 m skersmens tuopa, greta jos – beveik du šimtmečius skaičiuojančios gentainės.
Po parką lydėjęs Vytautas Vilys, Kamajų seniūnas, susimąsto: šioms galiūnėms laikas ir gamta negailestingi: tuopos pamažu tręšta, silpstantys kamienai nebeatlaiko audrų. Spalio 5-osios vėtra vieną didingą tuopą palaužė, prieš pusmetį teko nupjauti puvinio stipriai pažeistą jos sesę…
Kompozicija ir augalai
Rokiškio dvaro parko istorija siekia Žygimanto Senojo laikus, kai valdovas juos padovanojo didikams Krošinskiams. Dvarą valdė garsios Astikių, Krošinskių, Tyzenhauzų, Pšezdzieckių giminės.
18 a. pabaigoje grafai Tyzenhauzai į Rokiškį savo rezidenciją perkėlė iš Baltarusijos, ėmėsi naujo dvaro ir miestelio kūrimo. 1801 m. naujųjų klasicistinių rūmų statyba buvo baigta. Maždaug tuo laikotarpiu aplink dvaro rūmus imta sodinti parką. Jis turi spindulinę, renesanso laikus siekiančią planavimo struktūrą, kurią iš Italijos vėliau perėmė ir barokiniuose parkuose bei soduose ryškiau išvystė prancūzai.
Rokiškio parkas išsiskiria retais egzotiškais medžiais, kurie atvežti ir įveisti buvusių grafų. Tyzenhauzų giminės atstovas – pasaulinio garso mokslininkas ornitologas Konstantinas Tyzenhauzas parke įrengė gamtos tyrimų laboratoriją, gamtos muziejų, šiltnamiuose pasodino daug šiltųjų kraštų augalų. Subtropinių kraštų augalai gerai derėjo Rokiškio dvaro šiltnamiuose, o jų sodinukai keliaudavo ne tik į aplinkinius dvarus, bet ir į Vilnių, Varšuvą (Lenkija). Dvaro parkui tvarkyti 19 a. pradžioje buvo pakviestas daržininkas iš Vokietijos Pilypas Arendsas.
Galbūt retas Rokiškio dvaro lankytojas žino čia augančių liepų, ąžuolų, klevų ir kitų šimtamečių medžių istoriją, prie kurios prisidėjo ne vienas mūsų miestą valdęs grafas. O juk buvo laikai, kai rūmų laboratorijoje ir oranžerijose augo bananai, citrinos, persikai, baltosios bei juodosios vynuogės. Dvaro augalų sąraše tuomet skaičiuota beveik 2 000 pavadinimų.
Sugedus nusausinamųjų griovių sistemai per daugybę metų vandens perteklius pakenkė augalijai, išnyko vertingesni dekoratyviniai krūmai. Parkas dabar gerokai sumenkęs, bet ir šiandien jame yra retų rūšių augalų, menančių anuos didingus laikus. Tik muziejininkai akylai saugo šias vietas, nes tai – neįkainojami mūsų miesto parko istorijos turtai.
Romantiška didybė
Vienas įspūdingiausių dvarvietės vaizdinių – nykstantis įspūdingo grožio Onuškio dvaras ir kartu su juo mirštantis retų medžių parkas (Juodupės sen.). Juozapo Komaro sūnus Teofilis Onuškyje pastatė vėlyvojo klasicizmo rūmus, kurių fasade puikavosi 11 kolonų, atgręžtų į parką.
Dvaro teritorija su parku užima 15,5 ha. Čia auga per 21 rūšies vietinių medžių: karpotųjų beržų, ąžuolų, uosių, storakamienių klevų ir dekoratyvinių krūmų. Yra čia ir įžymybių: įspūdingų, retų europinių maumedžių, o didžiausia vertybė – Veimuto pušis, išlaki, išsišakojusi į du liemenis.
Dvaro pašonėje gyvenantis Antanas Prunskus, kurio senelis kadaise tarnavo ponams, kasdien stebi grafų istoriją menančių medžių gyvenimą ir mirtį. O senieji vietos gyventojai dar prisimena, kaip vaikystėje karstydavosi po parko medžius ieškodami gilių, kedro riešutų, kamienuose braižydavo vardus ir širdis.
Už kelių kilometrų nuo Onuškio dvaro – Ilzenbergas. Šis dvaras ir jo 10 ha parkas tarsi kopia į kalvą ir šlaitu leidžiasi tiesiai Ilgio ežero vandenuosna. Parke auga 23 rūšių vertingų medžių ir krūmų, kuriuos, spėjama, čia atvežė ir pasodino rūmus statęs vokiečių kilmės inžinierius iš Rusijos. Parke veši paprastasis klevas, Engelmano eglė, mažalapės liepos. O palei centrinį įvažiavimą, vedantį į dvarą, karaliauja ąžuolai. Jie tokie galingi, kad dangų remiančias viršūnes pamatai tik užvertęs galvą, o kamieną apglėbti reikia kelių žmonių rankų. Daug metų buvęs vienišas dvaras dabar turi rūpestingus šeimininkus, pasiryžusius atkurti buvusią rūmų gyvastį ir parko didybę.
Išskirtinis
Prieš keletą metų naujam gyvenimui buvo prikeltas Gačionių dvaras ir parkas (Jūžintų sen.). Šį dvarą baronai Rozenai valdė apie tris šimtmečius. Pirmoji dvaro sodyba neišliko, o dabartiniai neoklasicistiniai mediniai dvaro rūmai buvo pastatyti 1870 m.
1990 m. Gačionių dvaro rūmus susigrąžinęs Lenkijoje gyvenantis baronas Antonas Rozenas dvarą padovanojo savo sūnui Piotrui. Šis atkūrė autentišką rūmą ir sutvarkė įspūdingą parką. Prieš ketverius metus į dvarą sugužėjo plati Rozenų giminė, išsibarsčiusi po visą Europą. Svečiai buvo sužavėti šimtamečių liepų, tarsi Kinų siena saugančių dvarvietę. „Gimtajam…“ baronas Piotras tada pasakojo, jog parko medžiai – neįkainojama tėvo dovanos vertybė. Paveldėtojas negailėjo pinigų, jėgų ir laiko parkui sutvarkyti taip, kad jis savo estetika nenusileistų gražiausioms šalies dvarvietėms: teritorijoje pasėta nauja veja, liepų pavėsyje tyvuliuoja tvenkiniai, jų pakrantes ir rūmų kiemą puošia stilingi gėlynai.
„Gačionių dvaro senieji šeimininkai labai didžiavosi liepų alėja, besidriekiančia 2 km. Iš tiesų ji labai įspūdinga“, – dėkingai susiklosčiusiu šio dvaro likimu džiaugėsi istorikė O.Mackevičienė. Dabar ši dvarvietė – viena gražiausių ir stilingiausių naujojo klasicizmo stiliaus medinių dvarviečių šalyje.
Dvarai išnyko, parkai liko
Sunykusio Kavoliškio dvaro (Rokiškio kaim. sen.) garbingą istoriją byloja didingas parkas. 18-19 a. dvaras buvo Komarovskių nuosavybė. Prie dvaro šliejosi parkas ir sodas, užimantys apie hektarą, rūmus supo nukarpytų liepų alėjos. Tai buvo didelės vertės augalija: tarpukario Lietuvoje dvaro vaismedžių želdynas net buvo apdovanotas „Pomono“ medaliais. Dabar išlikę tik dvaro ūkiniai pastatai ir įspūdinga liepų alėja, kuri primena: čia – dabartinio Lenkijos prezidento Bronislavo Komarovskio šaknys…
Gamtininkų požiūriu, dėmesio vertas ir Tarnavo dvaro (Jūžintų sen.) 12 ha parkas su takais, vedančiais prie Rasų ežero. Čia auga 11 rūšių vietinių medžių, tarp jų yra ir senų: aukštos, storų kamienų kalninės guobos, sibirinės pušys, mažalapės liepos, baltosios ir kanadinės tuopos, vakarinės tujos, Švedlerio formos paprastieji klevai. Dvaras nyksta, vertingas parkas apleistas.
Pandėlio dvaras ir Italijos romantizmo laikų stiliaus 5,4 ha parkas buvo žinomi dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais.
Parke kvadratais susodintus augalus į visumą jungė žvyruoti takai, parką puošė apvažiuojamosios alėjos, tvenkinyje buvo veisiami karpiai, o per šventes dvariškiai plaukiojo puošnia gondola. Bet dvaras sunyko, išliko tik parkas. Praradęs pirmykštį didingą vaizdą, jis praeivio akį tebedžiugina klevų ir liepų alėjomis, įspūdingomis guobomis bei vinkšnomis, storais ąžuolais, platanalapiais klevais ir pensilvaniniais uosiais. Gamtos žinovams jis reikšmingas dėl čia augančių šešių retų lauralapių tuopų.
Aleksandravėlės dvaro (Obelių sen.) likę tik pamatų akmenys ir įspūdingų liepų alėjų parkas.
Ką paliksim?
„Didikai buvo protingi ir įžvalgūs: parkuose sodino mūsų klimatui atsparius medžius. Jeigu atveždavo egzotinių augalų, tai jiems sukurdavo kone šiltnamio sąlygas: stropiai juos prižiūrėdavo, kol per daugybę metų tie augalai prisitaikydavo prie mūsų gamtos“, – apie senųjų parkų kūrimą pasakojo istorikė O.Mackevičienė.
Pasak istorikės, rūmų šeimininkai augalais rūpinosi kaip vaikais. Todėl rajono daugelio dvarviečių parkai pergyveno dvarus ir jų šeimininkus: daug rūmų sunyko, dvarininkai ir jų vaikai išmirė, o jų sodinti medžiai tebegyvi.
Kokius parkus ateinančioms kartoms paliksime mes?
„Gal dar liks tie, kuriuos iš protėvių paveldėjome? O vertingų naujų nepasodinome: parkus, skverus apželdinome balteglėmis ar kitais gretai augančiais medžiais. Tokių parkų gyvenimas trumpas“, – svarstė pašnekovė. Anot jos, akivaizdus prastos parko augalijos pavyzdys – unikalus L.Šepkos skulptūrų parkas, apsodintas eglėmis, forma ir spalva nepritampančiomis prie medinių skulptūrų tematikos ir stiliaus. Prieš metus Rokiškio mieste įveistas Muzikos skveras tebėra „naujagimis“: jame pasodinti karpotieji beržai, didžialapės liepos, paprastieji šermukšniai, šviesiosios ortenzijos, pūsleniai, maumedžiai, svyruoklinės guobos, raudonlapiai ąžuolai. Suvešės čia ir keniai, eglės. Kokia bus skvero gamtinė ir estetinė vertė, pasakys jau kitos rokiškėnų kartos.
Aldona MINKEVIČIENĖ
