Dėl kirtavietėse paskleistų ar į krūvas sukrautų medžių atliekų, paliktų pavienių trūnijančių stuobrių miškininkai sulaukia visuomenės priekaištų. Tačiau su šiais jie nesutinka: didžioji dalis to, kas paimta iš žemės, jai ir turi būti grąžinta.
Duoklė
Žmonės, neišmanantys šiuolaikiškos miškotvarkos subtilybių, dažnai pirštais bado miškininkus dėl kirtavietėse paliktų šakų, trūnijančių nulaužtų ar išvirtusių medžių. Esą pūvančios pavienės nuolaužos, šakos, net nuvirtę stambūs medžiai palikti tyčia, nors iš jų galima pagaminti ne tik malkų, bet ir geros kokybės medienos. Vyresnio amžiaus gyventojai, kaltinantys miškininkus neūkiškumu, prisimena: seniau net šakas, palaukių krūmų žabarus žmonės sukapodavo ir jais kūrendavo krosnis.
„Kiek žmonių, tiek nuomonių“, – sako Rokiškio miškų urėdijos miškų urėdas Rimantas Kapušinskas. Anot jo, miškininkai stengiasi, kad kirtimų metu gamtai būtų padaryta kuo mažiau žalos. „Iškirsti mišką plynai ir viską parduoti – lengviausias būdas gauti didžiausią naudą“, – sakė jis.
Pasak urėdo, sertifikavus miškus pagal Europos Sąjungos normas, atsirado biologinės įvairovės išsaugojimo reikalavimai. Jais siekiama išlaikyti Lietuvos miškų natūralumą ir įvairovę. Pagrindinių kirtimų taisyklės, patvirtintos Aplinkos ministerijos, miškininkus įpareigoja kirtavietėje palikti ir žaliuojančių medžių, ir sausuolių, ir šakų, būtinų pilnaverčiam miško gyvenimui ir jo biologinei įvairovei.
Miškininkai ir miškų savininkai patyrė, jog iš nenatūraliai tvarkomų miškų emigruoja ar natūraliai išnyksta kai kurie paukščiai ir žvėrys, keičiasi augmenija. Todėl ir susizgribta grąžinti miškų biologinę įvairovę: atkurti mišrius medynus, tarp spygliuočių įveisiant lapuočių ir net krūmų. Iš pastarųjų verslui nėra jokios naudos, tačiau jie tampa paukščių, stirnų, kiškių ir graužikų prieglobsčiu.
R.Kapušinskas sako, jog biologinė įvairovė reiškia pilnavertį miško gyvenimą:
nelikus vienos jo gyvybės grandies suirsta visa sistema – miškas tampa nykesnis, mažiau atsparus.
„Daug imdami iš miško, privalome nors dalį jam sugrąžinti“, – mano urėdas.
Saugoti miškų natūralią aplinką išmoko ir privačių miškų savininkai: kirtavietėse paliekami pavieniai medžiai, stuobriai, ant paklotės paskleidžiamos šakos. Jos virsta trąša ir gyvūnijos buveinėmis.
Ir namai, ir maistas
Tyrimais nustatyta, kad didžiausi ir vertingiausi žemei maisto medžiagų kiekiai sukaupiami medžių spygliuose bei lapuose, tačiau jai naudinga ir trūnijanti mediena.
Paliktas trešti vėjo išverstas medis tampa kinivarpų, giliai į medį lendančių medgręžių ir kitų mediena mintančių vabalų namais ir maistu. Pūvantis medis – genių, meletų, graužikų, kuriuos medžioja lapės, vilkai ir plėšrieji paukščiai, maisto sandėlis. Yranti mediena – pelėsių, grybų, samanų ir kerpių gyvenvietė, o greta jos greitai suželia vešli augmenija. Trūnėsius mėgstantys grybai – labai svarbi miško gyvasties dalis: grybiena tankiu rezginiu apipina medžių šaknis ir pagyvina jų medžiagų apykaitą.
Gamtininkai sako, jog natūralios aplinkos miškuose gyvena šimtai į Raudonąją knygą įrašytų nykstančių ir saugotinų augalų bei gyvūnų rūšių. Todėl neapdairus ūkininkavimas gali suardyti natūralius gamtos ryšius: dėl to pakistų gyvūnija ir augmenija. Štai bene didžiausias Lietuvos vabalas didysis elniaragis randamas tik natūralios aplinkos miškuose. Lapuočių medynuose vis rečiau pastebimi didysis trumpasparnis medkirtis ir juodalksninis juodasparnis.
Pūvanti ir šilumą ilgiau sauganti mediena tampa gera slėptuve driežams, gyvatėms, o trūnijančiuose kelmuose gyvena auksavabalis ir aštuontaškis auksavabalis.
Labai svarbu kirtavietėse palikti medžius su drevėmis. Miškininkai juos registruoja, stebi, kokie paukščiai ar gyvūnai drevėse apsigyvena. Uoksuose dažniausiai lizdus susisuka plėšrieji paukščiai – suopiai, lingės, pelėdos, apuokai, įsikuria ir voverės bei kiaunės.
Kertinės miško buveinės
Tai – žmogaus ūkinės veiklos nepaliesti arba beveik nepaliesti miško plotai, išsaugoti pavieniai medžiai, kuriuose gyvena ne vienas šimtas nykstančių organizmų.
Rajono miškuose aptiktos ir inventorizuotos 208 kertinės miško buveinės, užimančios 505 ha.
Valstybiniuose miškuose – 127 (348 ha). Jos visos griežtai saugomos bei prižiūrimos. Turtingiausios – Obelių ir Juodupės girininkijos, atitinkamai turinčios 34 (80,7 ha) ir 38 (76,5 ha) kertines buveines.
Vykdant tarptautinį projektą “NATŪRA 2000” rajone buvo rasta ne tik Lietuvai, bet ir Europos bendrijai retų, vertingų gyvūnų ir augalų rūšių bei unikalių, išlikusių natūralių ar mažai žmogaus ūkinės veiklos pažeistų jų veisimosi vietų. Dauguma jų pripažintos Europos bendrijos svarbos saugomomis teritorijomis. Mūsų rajono jos užima beveik 1,5 tūkst. ha. Didžiausios jų – Dusetų girios miškai, Gaidžiabalės, Samanynės, Petriošiškio, Konstantinavos pelkės.
Rajono valstybinės reikšmės miškuose inventorizuota ir saugoma per 50 stambiųjų paukščių lizdaviečių: juodųjų gandrų, mažųjų erelių rėksnių, jūrinių erelių, vištvanagių, vapsvaėdžių, gervių perimviečių, kurtinių tuokviečių. Aplink jų lizdus 50-200 m spinduliu nekertami brandūs miškai, o kiti miško ūkio darbai nevykdomi paukščių perėjimo ir veisimosi metu.
Taigi pamačius miške pūvančių šakų, kirtavietėje paliktą ar vėjo nuverstą vienišą medį nereikėtų miškininkų kaltinti neūkiškumu: tai būtina biologinei įvairovei palaikyti.
Šakos nedomina
Tačiau ar visas medžio atliekas reikia palikti miške? Ar gali rūpestingas pilietis jų prisirinkti kurui? Urėdas R.Kapušinskas sako, jog savavališkai to daryti neleidžiama.
Dalyje kirtaviečių medžių šakos paskleidžiamos ir paliekamos natūraliai trūnyti, kad išsilaikytų natūrali ekosistema. Ypač tai aktualu skurdaus dirvožemio pušynuose. Kitur šakos klojamos medienos išgabenimo vietose, kad sunki technika kuo mažiau pakenktų miško paklotei. Labai drėgnose vietose miškininkams tenka kloti net medžio rąstus, kurie vėliau paliekami sutrešti. Plynuose kirtimuose šakos sukraunamos į krūvas, jas išsigabena biokurą gaminančios firmos. Labai stambios šakos, medžių viršūnės parduodamos malkoms.
„Dabar daugelis krosnis kūrena medžio briketais ir nebesidomi kirtimo atliekomis. Tai seniau žmonės rišdavo žabų kūlelius ir tempdavo juos namo krosniai kūrenti. Dabar žmonės pageidauja, kad į kiemą atgabentų suskaldytų, išdžiovintų malkų ir dar jas suneštų į malkines“, – juokėsi p. Kapušinskas, paklaustas, ar urėdija dažnai sulaukia žmonių prašymų kirtavietėse pasirinkti šakų kurui. Pasak jo, gyventojai kai kuriose kirtavietėse gali prisirinkti medienos atliekų: jei ten daug geros malkinės medienos, už ją reikia mokėti.
Iškirtus 1 ha miško lieka 10 proc. medienos atliekų. Daugiausia jų būna beržynuose, eglynuose, gerokai mažiau – alksnynuose ir pušynuose.
Paklausa per maža
Rokiškio urėdija – viena pirmųjų šalyje ėmėsi biokuro gamybos iš atsinaujinančių gamtos šaltinių.
Dar 2000 m. Švedijos nacionalinė miškų ūkio valdyba bei mūsų šalies Miškų departamentas pradėjo dvišalį projektą ,,Medienos panaudojimo kurui plėtra Lietuvoje“, finansuojamą Švedijos energetikos agentūros.
Rokiškio urėdijos Sėlynės ir Kamajų girininkijose buvo įkurta 10 parodomųjų miško kuro ruošos objektų, ištirti urėdijos miško kuro ištekliai ir galimybės juos panaudoti katilinėse. Urėdija, remdamasi švedų miško kuro gamybos patirtimi, iš medžio atliekų ir jaunuolynų pradėjo gaminti skiedras. Rajono katilinės statėsi biokuro katilus.
„Turėjome didelių planų ir užmojų, bet skiedrų gamybą perėmė kiti. Šis sprendimas priklausė ne nuo mūsų“, – į senos istorijos detales nebesileido p. Kapušinskas. Anot jo, rajono miškuose yra labai daug medžio atliekų, bet jų paklausa kurui tebėra menka.
Šalies miškuose kasmet susidaro 2,5 mln. kub. m medienos atliekų, biokurui panaudojama iki 100 tūkst. kub. m. Nepažeidžiant ekologinės pusiausviros iš kirtaviečių būtų galima išvežti apie 750 tūkst. kub. m. Nors pasaulyje sugalvota metodų, kaip panaudoti energetiškai vertingą kelmų medieną, Lietuvoje biokurui nesunaudojamas nė vienas kelmas.
Aldona MINKEVIČIENĖ
