Šv. Huberto išvakarėse – apie miško, žvėries ir žmogaus kaimynystę

Lapkričio 3-iąją šalyje minima Medžioklės ir jos globėjo šv. Huberto diena. Medžiotojų klubai rengs medžiokles su varovais, pagerbs nukautus žvėris, su šeimomis rinksis prie laužų. Ne viena dešimtis rajono medžioklių – miškininkai, bene geriausiai suvokiantys žmogaus, žvėries ir miško taikios bendrystės ir darnaus gyvenimo svarbą. Šįkart iš miškininkų ir medžiotojų lūpų – apie žmogaus ir žvėries kaimynystę bei dėl jos kylančius ginčus.

Šv. Huberto pėdomis…

Savaitė kita, ir miškas užmigs žiemos poilsio po sniego antklode. Bet gyvenimas jame nenurims: į žvėrių ir paukščių namus ims belstis medkirčiai ir šv. Huberto aistros pasekėjai – medžiotojai.  

Lapkričio 3-ioji vadinama  Šv. Huberto, arba Medžiotojų, diena. Ją švęs per 300 rajono medžiotojų, susibūrusių į 18 klubų. Šią dieną minės ir medžioklių šeimos, bendraminčiai.

Šalyje yra apie tūkstantis  klubų, jungiančių per 30 tūkst. narių.

Mūsų rajono Medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininkas Jonas Kubilius sakė, jog rajono klubai Šv. Huberto dieną minės be didelių iškilmių: medžioklės pradžią skelbs rago gausmas, klubų vadovai sveikins medžiotojus ir varovus, o po medžioklės – tradicinis  nukautų žvėrių pagerbimas, juos papuošiant eglės ar pušies šakelėmis,  bei geriausių medžioklių apdovanojimai. Vakarėjant – pasibuvimas prie laužų su šeimomis, draugais ir bendraminčiais. 

„Draugija turi finansinių sunkumų: reikia grąžinti užsilikusias skolas, norime baigti draugijos pastato remontą, sutvarkyti aplinką,“ – pasakojo p. Kubilius, prie draugijos vairo stojęs praėjusį pavasarį.

Pirmininko asmeninė dovana draugijai – ąžuolo iškaba, ant draugijos pastato pakabinta prieš Šv. Huberto dieną. Iškabos autorius – žinomas rajono medžio drožėjas Vidmantas Zakarka. 

Rūpesčiai – vilkai

Per 2012-2013 m. medžioklės sezoną rajono klubai sumedžiojo 390 šernų, 127 bebrus, 64 stirnas, 9 elnius ir 3 briedžius. Deja, šiame sąraše nėra, o gal ir nebus, nė vieno vilko. Nukauti šį žvėrį – didžiausia garbė.

Dėl vilkų užvirė tikros kautynės: ietis sukryžiavo gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“ ir Aplinkos ministerija, iki 50 vienetų padidinusi vilkų sumedžiojimo kvotą. Spalio 15 d. turėjęs prasidėti vilkų medžioklės sezonas įstrigo: Vilniaus apygardos administracinis teismas patenkino gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ prašymą ir laikinai sustabdė aplinkos ministro patvirtintą įsakymą, nustačiusį vilkų sumedžiojimo limitą. Kol miško sanitarų reikalai keliaus po teismus, baigsis medžioklės sezonui skirtas laikas.

„Matyt, šis medžioklės sezonas mums bus be vilkų“, – svarstė p. Kubilius.

Šių žvėrių rajone nėra daug, tačiau gyventojai nuo jų nukenčia kasmet. Populiariausia jų gyvenimo vieta – Suvainiškio, Vidugirio, Notigalės miškai.

Kiek vilkų gyvena mūsų rajone, o kiek jų – emigrantai iš Latvijos, Kupiškio, Biržų rajonų, nežino niekas. Ne kartą medžioklėse akis į akį su vilku susidūręs J.Kubilius sakė negalintis pamiršti stingdančio šio žvėries žvilgsnio. O jo staugimas šiurpulį  kelia net ir ginkluotam, karšto ir šalto patyrusiam medžiotojui. 

Keturis dešimtmečius medžiojantis J.Kubilius neslepia: medžioklė – jo gyvenimo aistra. Šis hobis – nepigus, ypač jeigu medžioklės neapsiriboja savo klubo plotais. Draugijos vadovo medžioklės kelionių geografija siekia nuo Europos iki Pietų Afrikos. Todėl ir trofėjų jo sodyboje bei namuose – dešimtys: nuo šerno ilčių, stirnino ragų iki egzotiškųjų antilopės ar beveik metro ilgio orikso ragų. Nors trofėjų kraitis didelis, „mėsininku“ jis netapo. Anot p. Kubiliaus, medžiotojų veikla būtina: neribojamas žvėrių skaičius būtų pragaištingas ne tik žemdirbiams, bet ir šalies miškams. Tačiau medžiotojai – ne be „dėmės“: nors draugija brakonieriais šalyje negarsėja, tačiau grubių medžioklės taisyklių pažeidėjų nustatoma kasmet. Dažniausia nešlovę užtraukia mūsų klubuose registruoti medžiotojai iš sostinės. 

Potyriai ir interesai

Bandymai pakeisti nuo seno nusistovėjusią tvarką neramina medžiotojų: žemių ir miškų savininkai, nepatenkinti klubams suteikta privilegija medžioti išsinuomotuose plotuose, nori patys nuspręsti, kas jų žemėse gali šaudyti žvėris, kokio atlygio reikalauti už žvėrių padarytą žalą.

Pasak J.Kubiliaus, diskusijos dėl medžioklės plotų ir žemių savininkų teisių nebaigtos ir nežinia, kada šiuose ginčuose bus sudėti taškai. Rajono klubai didelių problemų dėl žvėrių padarytų nuostolių  su žemdirbiais neturi: šalys susitaria taikiai ir žalą medžiotojai atlygina.

Anot rajono medžiotojų vado, dėl išknisto lauko pykti reikia ne ant žvėries: maisto ieškantis gyvūnas nekaltas, kad pamiškėje žmogus pasodino bulves ar pasėjo kviečius, žirnius. Beje, jeigu šernas, paragavęs bulvių, jų daugiau neėda, tų daržovių nereikėtų valgyti ir žmogui: šernas netoleruoja chemijos!

Kviečių lauke šernė gali pridaryti keistenybių, panašių į ateivių ženklus… Ji, į nokstančių javų lauką atsivedusi jauniklių šeimyną, jį išguldo didelio spindulio apskritimais – taip šernė ruošia pietus ratu išrikiuotiems mažyliams.    

Skaičiuoja ir analizuoja 

Tarp kelių šimtų rajono medžiotojų – pulkas miškininkų. Jie vadovauja kai kuriems būreliams arba patys yra aktyviausi medžiokliai.

“Miškas ir jo gyventojai – neatskiriami dalykai. Visų septynių rajono girininkijų girininkai medžioja, klubų nariais yra ir daug eigulių. Tačiau urėdas Rimantas Kapušinskas, vyriausiasis miškininkas Julius Adamonis ir dar keli kolegos šautuvo nėra paėmę į rankas”, – vardijo Juozas Davainis, Rokiškio miškų urėdijos miško apsaugos inžinierius. Jis – didelės patirties  medžiotojas,  atsakingas už urėdijos komercinius medžioklės plotus, išsidriekusius per 5 000 ha miškų ir laukų.  Anot p. Davainio,  miškininkai ir medžiotojai nėra priešai. Mišku visi rūpinasi atsakingai: žvėrių skaičių reguliuoja taip, kad jų daroma žala būtų kuo mažesnė. Tačiau medžioklių veiklą varžo žvėrių sumedžiojimo limitai – juos pažeidus gresia griežtos sankcijos.

Inžinieriaus J.Davainio namuose nerasi įspūdingos ragų, ilčių ar kaukolių kolekcijos: miškininkas nesiverčia per galvą nei dėl trofėjų, nei dėl žvėrienos. Sako, jam daug svarbiau medžioklių metu patirti miško gyvenimą, stebėti, kaip į žmogaus sukeltą pavojų reaguoja žvėrys, kaip žmogaus elgsena atsiliepia miško gyventojams.

Gal šią patirtį p. Davainis perėmė iš Vakarų Europos medžiotojų, kasmet atvykstančių į urėdijos plotus? 

Pašnekovas pritariamai šypteli: kolegų užsieniečių požiūris į medžiokles kiek pakeitė ir jo paties medžioklių prasmės potyrius.   

Trofėjų ir emocijų

Kas į Rokiškį taip traukia medžioklius iš turtingų Vakarų valstybių?

Pašnekovas J.Davainis dėstė: „Daug metų pas mus atvyksta ta pati grupė vokiečių. Svečių norai skirtingi: vieni nori nukauti žvėrį, kurio ragai ar iltys gali pretenduoti į medalius, o kitiems didžiausia laimė  – tokį žvėrį pamatyti“, – pasakojo miškininkas.  

Užsieniečių medžiokles dažnai papuošia juokingi nutikimai. Kartą bokštelyje žvėries tykojęs vokietis pastebėjo kviečių lauku atkriuksintį šerną. Pamatęs, kad žvėries papilvė – gerokai virš subredusių kviečių, šaulys nustėro: štai koks galiūnas jam pasitaikė! Vokietis, nustebintas milžiniško žvėries dydžio, šovė, bet gyvūnas nekrito. Sušaukęs vokiečių grupę lydėjusius rajono medžiotojus svečias reikalavo iškviesti malūnsparnį ir ieškoti neįtikėtino dydžio šerno…

Tokių brangių paslaugų neprireikė: pašautą šerną medžiotojai rado tame pačiame javų lauke. O žvėris ir nebuvo toks didelis – ant kalvelės augę kviečiai buvo labai skurdūs ir maži…

Analizuoja ir skaičiuoja 

Ilga medžiotojo patirtis p. Davainiui leido patirti du kraštutinumus: sovietmečiu mūsų rajono miškuose žvėrių buvo per daug – dvigubai ar trigubai daugiau nei dabar, o pirmaisiais šalies nepriklausomybės metais, kai siūbtelėjo ūkininkavimo banga, žvėrys buvo naikinami vos ne masiškai.

 „Tiksliai žvėris suskaičiuoti – misija neįmanoma, tačiau nesunku pastebėti, jog pastaraisiais metais rajono miškuose gyvūnijos balansas optimalus”, – dėstė pašnekovas.   

Anot p. Davainio,  urėdijos medžioklių veikla, tikslai ir uždaviniai kiek kitokie nei medžiotojų  klubų.

„Mes stebime, analizuojame, vertiname  gyvūnų populiaciją, atliekame įvairius bandymus, padedančius ištirti  žvėrių galimybes išgyventi nepalankiose sąlygose”, – sakė jis.

Miškininkai stebi žvėrių takus, skaičiuoja, kiek ir kokiu metu jų praeina tam tikrais takais, kokiose vietose jie veda šeimynas ir dėl kokių priežasčių “emigruoja” iš gyvenamųjų vietų.

Briedžio nepamaitinsi 

Ypač aktyviai miškininkai dirba žiemą, kai gyvūnų pėdsakai būna labai ryškūs. Tada paprasta suskaičiuoti, kiek ir kokių gyvūnų keliavo žvėrių takais, kiek lankėsi prie ėdžių. Atšiaurią žiemą prie šėryklų galima aptikti pėdsakus visų žvėrių, mintančių augalinės kilmės pašarais, išskyrus briedžių… Šie girių karaliai niekada nesižemina žmogui: jei pašonėje nėra pasiekiamų jų mėgstamų drebulių, jie klampoja per storą sniego dangą į jaunuolynus ir skabo pušų, beržų, klevų ūglius, jaunuolynuose laupo ąžuolų, uosių ar eglių žievę.

„Rajono miškuose briedžių nėra per daug, bet neapsaugotiems jaunuolynams jų daroma žala akivaizdi“, – dėstė pašnekovas.

Urėdija jaunuolynus saugo  tvoromis, spygliuočius tepa repelentais. Šios apsaugos priemonės brangios ir ne kiekvienam miško savininkui įperkamos.

Saugoti jaunuolynus tenka ir nuo elnių: jų pietų „meniu“ – beržai, baltalksniai, juodalksniai, sausmedžiai bei uosių ir eglių žievė.  Miško augalijos priešu gali tapti ir stirnos, labai mėgstančios ąžuolų, uosių, drebulių, ievų, šermukšnių, šaltekšnių, putinų ir kitų lapuočių krūmų ūglius, o kai jų trūksta, tenkinasi beržais, baltalksniais, sausmedžiais ir egle.

Miškininko įsitikinimu, žmogus gali išvengti žvėrių daromos žalos ir jiems nepakenkti. Veisiant želdinius reikėtų pasodinti medžių ir krūmų, teikiančių žvėrims pašaro ir prieglobstį, – tai blindės, gluosniai, drebulės, karklai, uosiai, klevai, šermukšniai, laukinės obelys, kriaušės, šaltekšniai ar kiti žvėrių mėgstami augalai. Ugdant jaunuolynus rekomenduojama kiek įmanoma atokiau nuo želdinių palikti neiškirstų drebulių. Jas miškininkai kerta žiemą, kai prasideda baltasis badas.

Apie šv. Hubertą

Nuo seno tebevyksta diskusijos dėl medžioklės būdų: ar moralu medžioti su varovais, kurie žvėris išgąsdina ir gena tiesiai prieš medžioklių šautuvus? O ar moralu tykoti žvėries iš bokštelio žiemą,  kai tas bokštelis – visai šalia žvėrių šėryklos? Medžioklių veikla ir misija visuomenės vertinama nevienareikšmiai, kaip ir medžioklės globėjo šv. Huberto gyvenimas. 

Burgundijos hercogo sūnus Fransua Hubertas mėgo kraugerišką medžioklę ir puotas. Anot legendos, vieną šv. Kalėdų vakarą jaunuolis išjojo medžioti ir pamatė elnią su didžiuliais dešimties atšakų ragais. Jis pasiruošė sviesti ietį, bet pargriuvo. Tada elnią nutvieskė šviesa ir tarp jo ragų Hubertas pamatė šviečiantį auksinį kryžių. Nuo to laiko jis atsisakė titulo ir gyveno atsiskyrėlio gyvenimą Ardėnų kalnuose, akmeninėje trobelėje. Vėliau jis buvo paskirtas Mastrichto ir Luticho vyskupu. Savo buvusių medžioklių plotuose Hubertas įkūrė keletą vienuolynų, rūpinosi gamtos apsauga. Po mirties (727 m.) jis buvo paskelbtas šventuoju, o 1738 m. įsteigtas šv. Huberto ordinas, kuriuo apdovanojami asmenys, nusipelnę medžioklėje.

**

Pro medžioklio ūsą…

 – Kodėl nušovėte zuikį? Juk nesate medžiotojų bendrijos narys.
– O kodėl jis ėdė mano kopūstus? Juk jis –  ne mano šeimos narys.  

Aldona MINKEVIČIENĖ