Nepriklausomybės atkūrimo dieną rokiškėnai rinkosi į Kultūros centrą, šventinį teatralizuotą grupės „Pievos” koncertą. Šios grojamą folkroką labiau mėgsta jaunimas, o klausytojų dauguma šįsyk buvo vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau vos suskambus pirmiesiems „Pievų” dainų akordams, auditorija neslėpė susižavėjimo, o koncertui pasibaigus grupei plojo stovėdami.
Meras ragino „vogti… ausimis ir akimis”
Šventinį koncertą tradicine kalba pradėjo rajono meras Vytautas Vilys. Tačiau šis jo sveikinimas gerokai skyrėsi nuo įkyrėjusių proginių politikų kalbų. Meras priminė, kad tik protingų ir savalaikių Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos sprendimų dėka turime savo valstybę. „Daug kas ragino palaukti, neskubėti, netrukdyti Michailui Gorbačiovui”, – sakė jis. O laiko laukti nebuvo: kovo 12-ąją Sovietų Sąjungos Aukščiausioji Taryba ketino svarstyti išstojimo iš sąjungos procedūrą. „Jei būtume nespėję, mums būtų liepę, kaip Eglei, Žalčių karalienei, geležines klumpes sunešioti”, – sakė meras.
Jis nepabūgo pareikšti ir savo nuomonę apie Sausio 13-osios nakties auką rokiškėną Alvydą Matulką. „Gal kas pagalvoja: vairuotojas, mirė nuo širdies smūgio, anoks čia didvyris. Prisimenu: tomis dienomis buvau kolūkio vadovas. Nusprendėme skirti autobusą, kad nuvežtų žmones ginti Aukščiausiosios tarybos. Tačiau vairuotojas man pranešė, kad autobusas… sugedo. Kas bepatikrins, ar iš tiesų jis sugedo, ar žmogus tiesiog pabūgo. Juk atsidūręs ten, prie barikadų, jau nebepasitrauksi. Vien būti prie Aukščiausiosios Tarybos buvo didvyriškumas”, – kalbėjo meras.
Jis taip pat priminė turtingo lietuvio išeivio receptą, kaip praturtėti. „Aš vogiau”, pasakė senukas. Nustebau, kaip gi taip? Vogti? O senolis pridūrė: vogiau akimis ir ausimis, kiekvieną naują mintį, idėją. Nė vienas žmogus, nė viena tauta nesugeba visko sukurti pati. Tad reikia semtis patirties ir žinių iš tų, kurie yra toliau pažengę”, – linkėjo meras.
Patriotizmo dozė
„Pievų” koncertas atspindėjo šviesią ir tragišką, kupiną skausmo ir vilties Lietuvos istoriją. Čia ir šviesios ir skaidrios svajos, it ežerų dangus. Ir viltys, ir skaudus nusivylimas. Ir grėsli karo daina, ir širdis, netekties akmirką virtusi akmeniu. O akmenys vienas po kito klojami į taką. Kad būtų kuo išėjusiems sugrįžti…
Kalba apie tėvynę, kurioje susijungia ir senųjų sutartinių ritmai, ir roko, gal net šiek tiek gotikinės melodijos, ir meilės, jaunystės tema, išreikšta šokėjų ratelių pynėmis. Kalba be patoso, be skambių banalybių.
Išsamiau apie tai – ketvirtadienio GR.
Lina Dūdaitė
