Visuomenės skaudulys pratrūko. Dviejų kūdikių mirtis Saviečių kaime (Kėdainių r.) sukrėtė Lietuvą. Prasidėjo kaltųjų paieškos, baksėjimai pirštu: seniūnas ir socialiniai darbuotojai kalti, nes nematė, policininkai – nes kopėčios į šulinį netilpo, alkoholio gamintojai ir pardavėjai – nes girdo tautą. Prezidentė susikvietė ministrus, Kėdainių meras – pavaldinius ir, kaip sakoma, duj prieš plauką šukuoti. Pabudome ir kelkimės, tskant…
Dviejų vaikų mirties prireikė tam, kad imtume krapštytis iš rožinės cukraus vatos rūko. Pagaliau pamatėme, jog šalia mūsų yra kitokia Lietuva. Toji „paprastų žmonių“ Lietuva, nuo kurios „atsimazindavome“ per seilėtas gerumo akcijas aukodami penklitį (ar jo ekvivalentą eurais), supermamelių forumuose megzdami kojines ir šalikus socialinės rizikos šeimų vaikučiams, užuot paklausę, kodėl nedirbanti mama pati jų numegzti negali, ir fariziejiškai gėrėdamiesi savo šventumu.
„Nuoširdžiai“ nepastebėjome, kad per dvidešimt šešerius Nepriklausomybės metus užauginome trečiąją „lodorių“ kartą. Nedirbo seneliai, nedirbo tėvai, nedirba vaikai. Žmogus aiškina dešimt ir daugiau metų nedirbąs, nes… nėra darbo. Ir mes nuoširdžiai tuo tikime. Rengiame gerumo akcijas, aukojame maistą, baldus, drabužius, pinigus. Juk reikia žmogumi tikėti… Kas kad darbdaviai verkia – trūksta darbo jėgos: duokite negeriantį ir mes apmokysim jį dirbti. Kas kad į darbo pokalbį iš Darbo biržos siųstų 18 bedarbių moterų ateina… 6, o bent keturių iš jų vien pagal „prekinę išvaizdą“ per kilometrą negalima prileisti prie maisto produktų. Ir vėl tikime, kad laisvoje Lietuvoje baigėsi vanduo ir muilas.
O kiek priežasčių nedirbti, kokie verksmai dėl per mažų algų?.. O už ką daugiau mokėti, jei pretendentas moka dirbti tik šakute ir stikliuku? Ir vėl tikime, blogas, blogas tas mūsų verslas, išnaudoja vargšą paprastą žmogų? Kas kad mūsų akyse jau užaugo trečioji „paprastųjų žmonių“ karta, be žinių, įgūdžių ir, atleiskite, be fizinių ir protinių duomenų, tinkamų darbui.
Ir mes, dirbantieji, kartais verkiame – mokesčiai per dideli. Ypač tuomet, kai pasižiūrime, kur jie nueina. 14 litrų gryno alkoholio per metus kiekvienam lietuviui, vyresniam nei 15 metų. Tai butelis baltosios kas trečią dieną „ant galvos“ ar butelis su trupučiu vyno per dieną. Kuris dirbantysis sau gali leisti tokią prabangą kasdien būti užpiltomis akimis? Tai kas tuos litrus išgeria? Vaikai ir senukai?! Ir tylime, kai socialinė parama, mūsų mokesčių mokėtojų pinigai, nueina tiesioginiam priklausomybės finansavimui. Ir tylime, kai vaikui, kuriam reikia klausos aparato, motinos tėvynės teisėti atstovai pareiškia, kad teks palaukti metelius kitus. Tinginių šelpimui, alaus bambaliams lėšų nepritrūko net per krizę, o valstybės ateičiai – špyga taukuota. Dar daugiau, po Saviečių tragedijos piktinamės, kad seniūnas, socialinės darbuotojos, policija nesugaudė ir nesužiūrėjo… suaugusiųjų, visiškai atsakingų už save žmonių. Mes ketvirtadalį Lietuvos savo gerumu pavertėme tokiais pat neįgaliaisiais, kuriems betrūksta tik, atsiprašant, sauskelnes užmauti, nes visa kita jau ir taip už juos padaro socialiniai darbuotojai.
Mes, jauni rokiškėnai, ant kurių galvų šimtatūkstantinės būsto paskolos, nutylėjome, kai naujausi, geriausi miesto būstai buvo skirti tiems, kurie į bendrą valstybės kišenę neįdėjo nė lito. Ir toliau nežada nieko ten dėti. O mes, valstybės ateitis ir garantas, dar po dvidešimties metų mokėsime paskolas už skylėtus daugiabučius. Be teisės susirgti, netekti darbo, nors mėnesiui prarasti pajamas, susilaukti neplanuoto vaikelio. Nes dirbame galva, o ne atsiprašant…
Nes tvarkingos jaunos šeimos gimdo po vieną vaikelį, nes dviem užauginti nebeturi lėšų. O socialinės rizikos šeimos… Juk taip nesinorėjo girdėti vieno kaimo kunigo, nuostabaus sielovadininko, atvirumo valandėlę išsprūdusio pasakojimo: „Ateina pas mane tuoktis pora. Vienas akivaizdžiai dvasios ligonis, kitos negalia – ne tokia žymi, bet yra… Kas iš jų vaikelių bus? Prašau: gal dar nesituokit, pagalvokit. Ir išgirstu atsakymą: „Tai kad mes, kunige, laukiamės…“
Mes apsimetame, kad šalyje neegzistuoja alkoholinio vaisiaus sindromas ir kitos priklausomybių sukeliamos, iš kartos į kartą perduodamos ligos. Tam, kad sukryžminus, atleiskite, du įgimtą psichikos negalią turinčius žmones, gausime pilnaverčius, mokytis ir dirbti galinčius žmones. Nes mes negalime kalbėti ir manyti kitaip. Nes tūkstantmečius kauptos mokslo tiesos privalo išnykti prieš mūsų norą matyti pasaulį pro rožinius tolerancijos akinius.
Juk tyliai nuryjame žinią, kad miesto mokyklose jau kas dešimtas vaikas mokosi pagal specialią programą. Nutylime, kai vaikai iš darželių ir mokyklų kas pora mėnesių galvose parsineša klestinčias utėlių civilizacijas. Nutyli mokytoja, „dantimis išgraužusi“ pilkai rudą pirmokėlės palaidinukę, nors mamos buvo paprašyta atnešti baltą… Nutyli, kai vaikas nuo pietų stalo griebia sausos duonos žiauberę, nes jam skirti pinigėlius tėvai išleidžia „svarbesniems reikalams“. Tik tyliai atsidūsta seniūnė, pernai išdalinusi labdaringą morkų siuntą. „Kad kaimo žmogus neturėtų daržovių…“ – „ne spaudai“ atsidūsta ji.
Ir pykstame, kad yra valstybių, kuriose nenutylima. Kuriose mokytojams, socialiniams darbuotojams ne vis vien, kaip ir kada vaikai ateina į mokyklas, ką atsineša lauknešėliuose, kaip elgiasi ir bendrauja su mokytojais, bendraamžiais. Tos valstybės – baisieji troliai iš skandinavų pasakų, mat niekaip netiki, kad geriantys, vaikus ir vienas kitą pliekiantys tėvai per minutę gali atsikratyti priklausomybės, susitvarkyti psichines problemas, tapti balti ir pūkuoti. Užtat mes tikime, kad pas mamą šaltas utėlynas prie sausų labdaringų ryžių puodo, girtų kivirčai ir vaikų akivaizdoje vykstančios orgijos yra geriau nei saugus ir šiltas kampas globos namuose. Tikime, kad tik dėl kažkokių nelemtų aplinkybių prieš gimdamas kūdikis „prisilaka“ iki sunkaus girtumo laipsnio ar tėvai tamsią naktį išsiunčia vaikus per mišką pasivaikščioti.
Mes tikime, kad užtenka parsiųsti į Lietuvą užsienyje iš tėvų atimtus vaikus ir mes kartu juos užauginsime. Nors vos 18 km nuo čia yra globos namai, kuriuose auga 55 vienas už kitą geresni ir šaunesni vaikai, tėvų iškeisti į butelį. O norinčiųjų suteikti jiems šeimą taip ir neatsiranda. Svarbu feisbuke ir interneto komentaruose pasižadėti tai, ko nereikės tesėti, pasirinkti „like“ ir komplimentų. Tas prakeiktas, prakeiktas gerumas…
Lina DŪDAITĖ
