Savo noru iš gyvenimo pasitraukė penkiolikmetis. Vaikas, kuriam visas gyvenimas buvo prieš akis, baigė klajones painiame prieštaravimų labirinte. „Ar galite įsivaizduoti, ką reiškia rasti savo auklėtinį kilpoje?“ – retoriškai klausė paauglio auklėtoja, neįstengdama tramdyti ašarų.
Košmaras
Pirmąją nelaimės dieną ji dar stengėsi valdytis, o kitą ją ėmė kaustyti sielvartas. „Ašaros rieda upeliais. Vairuoju automobilį gerai nematydama kelio“, – savo savijautą apibūdino mokytoja. Jos išgyvenimų neįmanoma nei perpasakoti, nei aprašyti. Anot pedagogės, tai įmanoma pajusti tik širdimi. „Niekam nelinkėčiau tokio košmaro“, – sakė pedagogė.
Apie nelaimę pašnekovei kalbėti sunku. Beveik keturis dešimtmečius mokytojaujanti kaimo vidurinėje mokykloje, ji atiduoda darbui visas savo žinias ir širdį. „Artimai bendrauju su auklėtiniais, todėl visada galvodavau, jog žinau jų planus, paslaptis…“ – sielojosi pedagogė. Artimas ryšys su vaikais tik dar labiau sustiprino jos išgyvenimus.
Akys viską pasako
Mokytoja papasakoja apie savo siekį suburti auklėjamąją klasę į didelę, draugišką šeimą. Pamini ir visiems jos auklėtiniams patinkantį ritualą: sugužėję mokyklon kasryt vaikai trumpam užsuka į jos klasę, pasisveikina. Pasibaigus pamokoms vėl visi susirenka. „Pažvelgiu į vaikų akis ir po akimirkos suprantu, ko kuriam stinga. Nuo manęs nepraslysta nei jų pasiekimai, nei problemos“, – darbo su klase metodus vardija auklėtoja.
Ar mirtį pasirinkęs paauglys išsiskyrė iš bendraamžių būrio? Pedagogė, apmąstydama kiekvieną žodį, pasako tik tiek: „Jis noriai bendravo su klasiokais, bent su penkiais jį siejo artimesnė draugystė.”
Visas straipsnis šeštadienio “Gimtajame…”
Dalia Zibolienė
