Jos likimas nepaprastai skaudus: 1,5 metų vaikas ji buvo išvežta į Sibirą, grįžusi iš tolimojo Altajaus ištekėjo už legendinės Vytauto apygardos Lokio rinktinės partizano, bendru gyvenimu pasidžiaugusi vos aštuonis mėnesius ir vėl skaičiavo ilgus laukimo metus…
Vaikystė Altajuje
1941-ųjų birželio 14 d. Sovietų Sąjungos represinės struktūros ėmėsi masinių Lietuvos gyventojų trėmimų į šiaurines šalies teritorijas. Per keturias dienas į Altajaus ir Krasnojarsko kraštus buvo išvežta 18 500 Lietuvos gyventojų.
Tomis dienomis sprendėsi ir mažosios Nijolės Kukurytės likimas. Vos 1,5 metų mergaitė su tėvu, tuometiniu Juodupės policijos nuovados viršininku Anatolijumi Kukuriu, ir motina Stefanija buvo ištremta į Sibirą. Tėvo ji neprisimena: Rešotų lageryje, netoli Krasnojarsko, jis ištvėrė vos tris mėnesius. Motina su dukra buvo išvežtos į Altajaus krašto Tiumenės srities Volkovo kaimą. Tolimame ir atšiauriame krašte prabėgo Nijolės vaikystė. Visam gyvenimui atmintin jai įsirėžė 1947-ieji: abi su motina jos ryžosi bėgti į gimtinę. Tačiau laisve džiaugėsi neilgai: buvo pagautos ir antrą kartą ištremtos į Altajų.
Tik 1958 m. Nijolė su motina parvažiavo gimtinėn: įsikūrė Juodupėje, pradėjo dirbti vilnonių audinių fabrike “Nemunas”.
„Man, tremtinio vaikui, turbūt pats likimas lėmė savo ateitį susieti su partizanu, iš arčiau pažinti Lietuvos laisvės armijos Vytauto apygardos 5-osios Lokio rinktinės kovotojus, legendinius brolius Izidorių ir Juozą Streikus, jų seserį Valeriją“, – pasakojo p. Nijolė.
Nukrito žiedas
Lokio rinktinės partizanai bene ilgiausiai Lietuvoje išbuvo pogrindyje, jų kova už Tėvynės laisvę truko iki 1956-ųjų.
Vos prieš keletą mėnesių Grubų miške (Rokiškio kaim. sen.) rastas bunkeris, glaudęs šiuos partizanus. Rokiškio krašto muziejininkas Valius Kazlauskas mano, jog šio bunkerio istorija labai neįprasta: jame ne vienerius metus nuo represinių tarnybų slapstėsi partizanai. Apie tai „Gimtasis Rokiškis“ rašė gegužės 19 d. straipsnyje „Partizanų ryšininkas parodė takus į Grubų miško bunkerį“.
Izidoriaus ir Nijolės keliai susikirto Juodupės parduotuvėje. Į ją p. Nijolė užsuko su drauge Birute Vikonyte-Mališauskiene nusipirkti saldainių. Pardavėja neturėjo popieriaus pirkiniui sudėti. Situaciją išgelbėjo eilėje stovėjęs vyriškis: jis pasiūlė saldainius vynioti į laikraštį. Dar pasiteiravo: duoti puslapį su “abrozdėliu” ar be jo.
1961 m. vasarį Nijolė ir Izidorius Juoduopės bažnyčioje prisiekė amžiną meilę. „Einant į bažnyčią, ant žemės nukrito sutuoktuvių žiedas. Kažkas iš šventės svečių tai pastebėjęs mums išpranašavo nelaimingą ir sunkų gyvenimą“, – šyptelėjo p. Nijolė. Tačiau tuomet jaunieji į liūdnas prognozes nekreipė dėmesio.
Arčiau pažinusi Streikų šeimą, jauna moteris stebėjosi visiškai skirtingais brolių charakteriais: Juozas tryško energija ir sąmoju, buvo puikus oratorius, iškalbos meistras, neieškojęs žodžio kišenėje, o Izidorius buvo ramus, taikus, mėgęs pabrėžti, jog gyvenime jam nepasitaikė sutikti blogų žmonių kiekviename stengėsi įžvelgti gėrio grūdą.
Paradiniai vyrai
„Izidorių ir Juozą Streikus Juodupėje visi vadino paradiniais vyrais, dėl jų varžėsi ne viena moteris.
Ir man Izidoriaus pavydėjo… Mylėjau jį visa širdimi“, – pasakojo p. Nijolė. Linksmas ir pačias laimingiausias poros gyvenimo akimirkas primena p. Nijolės tebesaugomos nuotraukos.
Atšokę vestuves, jaunavedžiai nutarė ieškotis būsto Panevėžyje.
„Ar nebijojote savo likimo sieti su partizanu?“ – teiravomės p. Streikienės.
Ji neslėpė, jog šia tema šeimoje buvo diskutuota ne kartą. Ji bijojo tik karo, nes tikėjo, kad partizanai pirmieji stos ginti tėvynės. O gyvenimas taikos metu jai atrodė saugus: vyras turėjo Valstybės saugumo komiteto generolo K.Liaudžio pasirašytą legalizacijos pažymą, be jokių apribojimų garantuojančią jam gyvenimą ir darbą Lietuvoje.
Tačiau po aštuonių bendro gyvenimo mėnesių šeimos gyvenimas subyrėjo į šipulius: okupantai nebesilaikė duoto pažado ir 1961 m. ankstų spalio 6-osios rytą areštavo abu brolius Streikus. Prasidėjo ilgas ir varginantis teismo procesas. Jame p. Streikienei nebuvo leidžiama dalyvauti. „Lauke lūkuriuodavau pamatyti Izidorių, vedamą į teismo posėdį. Išdidi buvau: sukąsdavau lūpas, kad nepradėčiau balsu raudoti“, – pasakojo moteris.
1962 m. birželio 15 d. Rokiškyje LSSR Aukščiausiojo teismo Baudžiamųjų bylų teisinė kolegija uždarame posėdyje paskelbė nuosprendį: Juozui skyrė mirties bausmę sušaudant, o Izidoriui – 15 metų kalėjimo.
Tyloje
Prieš ištremiant į Mordovijos lagerius sutuoktiniams buvo leista susitikti. „Apsikabinome ir vienas kitam nieko nesakėme. Tyla buvo iškalbingesnė už bet kokius žodžius“, – prisiminė p. Nijolė. Šią sceną stebėjęs jaunas kareivis neištvėręs pasakė: „Graži, jauna žmona. Ji tavęs tikrai nelauks.“
Atsiskyrimo nuo artimųjų laiką I.Streikus stengėsi praleisti prasmingai: lageryje jis baigė 8-ąją klasę, įgijo tekintojo, elektromontuotojo, šaltkalvio-motoristo, staliaus profesijas. Įpusėjus įkalinimo laikui I.Streikus buvo pargabentas į Vilnių. Vežiojant jį po gražiausias sostinės vietas, jam buvo norima parodyti, koks gražus gyvenimas Lietuvoje, kokie laimingi jos žmonės. Saugumiečiai siekė užverbuoti I.Streikų agentu, už tai žadėdami sutrumpinti kalėjimo laiką. Partizanas, kartą apgautas represinių struktūrų, jų siūlymais nesusigundė.
Savo jausmus žmonai I.Sreikus išguldydavo laiškuose. Per 15 kalėjimo tolimame krašte metų jų susikaupė didžiulė krūva.
„Kraustėmės iš vieno buto į kitą. Nieko nepagalvojusi laiškus išmečiau į šiukšlių dėžę. Kvailai padariau, kad neišsaugojau brangaus žmogaus man rašytų jausmingų, šiltų žodžių…“ – gailėjosi p. Nijolė. Tik kartą metuose ji nuvažiuodavo pas vyrą. Trys susitikimo dienos praskriedavo lyg viena akimirka. Nepakeliamai sunkios būdavo išsiskyrimo minutės.
Bandito etiketė
Įkalinimo laikui artėjant į pabaigą, pasaulį išvydo Izidoriaus ir Nijolės duktė Vilija. Tėvai ilgai nuo jos slėpė savo praeitį.
„Neįsivaizduojate, kokia buvau laiminga, kai mane, dešimtmetę, priėmė į pionierių organizaciją. Vėjo greičiu skuodžiau namo, pasakojau tėvams apie rikiuotę, rodžiau jiems savo raudoną kaklaraištį… Emocijos liejosi per kraštus. O tėvai tik susižvalgė ir… tylėjo“, – pasakojo p. Vilija Streikutė-Šiukščiuvienė.
Tai buvo ne vienintelis atvejis, kai Vilija nesuprato tėvų elgesio. Ji mėgo su kiemo vaikais žaisti karą. „Lekiu aplink namą, vejuosi berniūkščius ir garsiai rėkiu: „Gelbėkit, banditai mane plėšia!“ Vilijos mama, išbėgusi į lauką, sugavo dukrą, smarkiai ją supurtė ir labai piktu balsu paklausė: „Ar supranti, ką sakai?“
Vilijai buvo 10 metų, kai bendraamžiai jai šnypštelėjo į ausį: „Tavo tėvas kalėjime sėdėjo…“
Šie nežinomi šeimos gyvenimo faktai slėgė mergaitę. Tik paaugusi ir iš tėvų sužinojusi praeities istoriją, ji suvokė, kodėl šeimą visą gyvenimą persekiojo bandito etiketė. Tai buvo tarsi žymė, trukdžiusi bendrauti su kaimynais, siekti išsilavinimo, ieškoti darbo, kilti karjeros laiptais.
Vaikai nekalti
Daug metų p. Streikienė dirbo Panevėžio linų kombinato audėja. Atkūrus nepriklausomybę kombinatas buvo privatizuotas ir perorganizuotas AB „Linas“.
Atsiradus galimybei, moteris pageidavo dirbti instruktore. Baro viršininkė sutiko ją pakelti pareigose, o įmonės vadovybė tam pasipriešino. „Instruktoriaus darbas – laiptelis aukštyn. Po jo reikia žengti ir antrąjį – dirbti meistre. Tu, Nijole, ja niekada negalėsi būti“, – taip tuomet jai paaiškino įmonės administracija.
Kartais p. Nijolė bandydavo priešintis ir kovoti už savo teises. 1988-ųjų vasarą kombinatas nupirko kelialapius į stovyklą Lenkijoje. Atostogauti galėjo labai gerai besimokantys įmonės darbuotojų vaikai, tačiau Vilija į laimingųjų stovyklautojų sąrašą nebuvo įtraukta. Įsižeidusi p. Streikienė kreipėsi į tuometinį Valstybės saugumo komitetą ir bandė įrodyti, jog vaikai neturi kentėti už tėvų poelgius. Motina savo tikslą pasiekė: Vilija pirmą kartą išvyko į užsienį, o namo grįžo labai laiminga. Ji gyrėsi lauktuvėmis – kramtomąja guma.
„Gyvenimas man nieko už dyką nedavė. Kopiu į kalnus, įveikiu kliūtis, džiaugiuosi pasiekusi viršūnę, o priekyje – vėl kalnas…“ – apie save pasakojo p. V.Streikutė-Šiukščiuvienė. Moteris Panevėžio „Nevėžio“ pagrindinėje mokykloje dirba specialiąja pedagoge.
Užklupo liga
Kalėjime praleisti metai nepalaužė Izidoriaus: jis išliko ramus, tvirtas. Tik paskutinį kartą lankydama vyrą kalėjime, N.Streikienė pastebėjo pokyčius: jam pradėjo drebėti rankos. „Kodėl baigiantis įkalinimo laikui jį staiga užklupo Parkinsono liga? Šio negalavimo priežasties žmona nežinau iki šiol“, – prisiminimais dalinosi p. Nijolė.
1976-ųjų spalį, po 15 lageryje praleistų metų, I.Streikus grįžo namo. Jis stengėsi padėti šeimai. Nors žmona draudė, vyras įsidarbino Panevėžio “Lietkabelyje”. Tačiau liga progresavo. Dvi galvos operacijos šiek tiek pagerino savijautą, bet neilgam.
Ligos patale I.Streikus praleido 10 paskutiniųjų gyvenimo metų. „Slaugiau labai sunkiai sergančius motiną ir vyrą. Būdavo einu iš darbo namo ir bijau buto duris rakinti. Žinojau: reikės ligonius maitinti, masažuoti jų suglebusius kūnus, gydyti pragulas… Kartais kildavo mintis viską mesti, bėgti laukais ir rėkti iš skausmo“, – dejavo moteris.
1997 m. gruodžio 4 d. I.Streikus mirė.
„Lietuva jau gyveno nepriklausomybe, laisve. O partizanas, politinis kalinys skendėjo savo pasaulyje ir aplink vykstančių procesų nebesuvokė“, – atsiduso p. Streikienė.
Pašnekovė rodė vyro apdovanojimus: 1990 m. lapkritį už nuopelnus Lietuvai partizanas I.Streikus buvo pagerbtas Pasipriešinimo dalyvio kryžiumi, 2001 m. gegužę – Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
„Dabar mano paguoda – dukra Vilija, du anūkai Rugilė ir Ąžuolas. Nekeikiu likimo, nes tikiu, kad Dievas žmogui duoda tiek išbandymų, kiek jis jų gali panešti“, – atsisveikindama kalbėjo p. Nijolė.
Dalia ZIBOLIENĖ
