Legenda, primadona, gražiausia Lietuvos aktorė – kaip tik nevadinama Vaiva Mainelytė. Realybėje ji – be lašo arogancijos, spinduliuoja tikriausią inteligenciją ir nesumeluotą šilumą, taip nebūdingą nūdienos žvaigždėms. Vos atvykusi į gimtinę, skuba į senąsias kapines prie seniai nelankytų artimųjų kapų. „Tapo lengviau“, – vėliau prisipažįsta.
Rokiškis gali didžiuotis turėdamas tokią Krašto garbės pilietę, kuri nė akimirkai nesusvyruoja: čia jos pirmas įkvėptas oras, čia visko pradžia. Patyrusi pripažinimą ir šlovę, išgyvenusi ligas ir nedarbą, ji iki šiol meldžiasi eidama į sceną. Neskirsto – premjera ar ne. Reikli kiekvienai detalei. “Štai susinervinau, kad ne tos spalvos kojines atvežė“, – atvirauja jau pasibaigus spektakliui Rokiškyje.
Praėjusią savaitę po trylikos metų pertraukos V.Mainelytė vėl vaidino festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ scenoje. Jauno režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklyje „Akmuo“ ji įkūnijo mamą ir močiutę Vitą. Prieš išeidama į sceną susikaupusi vaidmeniui aktorė atsakė vos į kelis „Gimtojo Rokiškio“ klausimus, o kai grįžo į Vilnių, su ja kalbėjomės telefonu. Apie vaidmenis, anūkus, kurie kartais išgirsta garsios močiutės pakeltą balsą, automobilį, kurį metė vairuoti, kai užsimerkė praskridus vapsvai, ir, žinoma, apie Rokiškyje prabėgusią vaikystę…
– Patyrėte pripažinimą, sulaukėte daugybės apdovanojimų, maudotės aplodismentuose, scenoje – švytite. Ar esate gavusi bent vieną festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ premiją?
– Deja, niekada negavau. Tik spektaklis, kuriame vaidinau, yra laimėjęs lyg ir žiūrovų prizą – kiaušinių dėžę.
– Rokiškio scenoje Jus matėme seniai. Kiek metų joje nebuvote? Kokie įspūdžiai?
– 13 metų čia nevaidinau. Atvažiuodavau, kai dar Korenka (Jonas Korenka – buvęs Rokiškio kultūros centro direktorius – aut. past.) buvo, su Nida (dabartinė direktorė Nida Lungienė – aut. past.) tik dabar susipažinau. Labai myliu šitą festivalį. Rokiškėnų nuoširdumas neišblėsęs, nors kiti gal nebegalėjo atvykti.
Visada apima didelis virpulys grįžus į lopšį. O ką jau kalbėti apie Blažių (verslininkai Vlada ir Pranas Blažiai priėmė Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius po spektaklio „Akmuo“ – aut. past.) nuoširdumą. Išvažiuodami dar radom ant kiekvienos sėdynės po duonytės kepalą. Grįžom su gerom emocijom ir nuotaika. Anuomet, atsimenu, atvažiuodavom į festivalį dviem trims dienoms, galėdavom kitų spektaklius pažiūrėt. O dabar – tik suvaidini, į mašiną ir atgal grįžti.
Daugiau šeštadienio “Gimtajame…”
Reda MILAKNIENĖ
