Kovo 20-osios vakarą Rokiškio kultūros centro scenoje Valstybinis Šiaulių dramos teatro aktoriai žiūrovus privertė netikėtu kampu pažvelgti į Juozą Tumo-Vaižganto kūrinį “Nebylys”. “Deimančiukų” ieškotoju vadinamo kunigo, rašytojo Vaižganto kūrinys sušvito naujomis spalvomis, sužibėjo deimantu…
Daugelis į spektaklį atėjusiųjų puikiai prisiminė dar mokyklos suole nagrinėtą „Nebylio” siužetą: tragiškai pasibaigusią dviejų neišskiriamų draugų meilę tai pačiai moteriai. Tik įėjęs į kultūros centro salę ir pamatęs neįprastą sceną – stačiu kylančią medžio lentų pakylą, nekantriai lauki spektaklio pradžios – kelionės į senąjį lietuvišką kaimą. O jame liepsnoja meilė ne tik kaimyniška, broliška, platoniška, dvasiška, bet ir aistringa, nuodėminga, gyvuliška, žudanti…
Įspūdingos spektaklio scenos, paslėpti ženklai nepaleidžia nei sekundei, jautresnius žiūrovus jaudina, išspaudžia ašarą… Stebimės Vaižganto laikų žmonių tyrumu, nuoširdumu. Susimąstome, ar šiandien, nusižengę moralei, sugebėtume savo klystkelius atskleisti kunigui, visą gyvenimą atgailauti? Ar meilė visada eina su satanizmu? Užgesus spektaklio šviesoms, atsakymų paieškos tik prasideda.
31 Rokiškio profesionalių teatrų festivalio “Vaidiname žemdirbiams” išskirtinis bruožas – scenoje atgimstantys Lietuvos klasikų – J. Tumo-Vaižganto, Ievos Simonaitytės (Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis “Gentis”) Žemaitės (Theatrum indigum – “Marti”) kūriniai. Spektakliai ypatingai artimi žiūrovui, juose įžvelgiame senąjį gimtąjį kaimą, jų žmonių gyvenimą. Daugiau festivalio spektaklių matę žiūrovai teigia, jog šie trys spektakliai yra festivalio favoritai.
Dalia Zibolienė
