Prieš dešimtį metų rokiškėnas Vidmantas Zakarka valstybės tarnybą iškeitė į medžio drožybą. Kūrėją lydėjo sėkmė: 2012 m. jis tapo geriausiu Aukštaitijos kryždirbiu, Panevėžio apskrities meistru, konkurso “Aukso vainikas” kandidatu, 2009 m. – rajono Metų tautodailininku…
Pradžia – moterų skulptūros
Su medžio drožyba tautodailininkas susipažino dar vaikystėje, stebėdamas dirbantį savo senelį Praną Rakauską. “Negaliu pasakyti, kad jis buvo mano pirmasis mokytojas, nes jis manęs nemokė, tik mačiau, kaip jo rankose atgyja medis, pliauskos virsta šaukštais ir samčiais. Senelis darydavo vežimams ratus, o aš šito nemoku, niekados ir nebandžiau”, – sakė pašnekovas. Rimčiau medžio drožybos jis ėmėsi dirbdamas muitinės tarpininku – peiliuku drožė skulptūrėles, dažniausiai moterų.
Prieš ketverius metus V.Zakarka 50-mečio proga surengė pirmąją personalinę darbų parodą. Joje eksponuotas ir pirmasis jo medžio drožinys – burlaivis.
Vėliau drožėją užvaldė kūrybos aistra ir moterų skulptūras keitė drožiniai mitologinėmis, religinėmis, istorinėmis temomis.
V.Zakarkos kūryba įvertinta ne tik premijomis: 2010 m. jis pripažintas sertifikuotų tautinio paveldo produktų tradiciniu amatininku, senųjų kryždirbystės ir šaukščiaus amatų puoselėtoju.
Drožėjas labai kuklus, nelinkęs atskleisti savo svajonių. “Galvon šauna mintis, improvizuoji, žaviesi sumanymu. Praeina kažkiek laiko ir perdegi…” – atsiduso pašnekovas.
Nedrąsiais žingsniais prie drožinių religinėmis temomis
V.Zakarka prisipažįsta nedrąsiai ėmęsis sakralinių temų. “Daug išdrožta šventųjų, todėl atrodė čia neberasi nieko naujo, įdomaus”, – tautodailininkas prisiminė jį kamavusias mintis. Tačiau pabandė ir susidomėjo, skaitė literatūrą: norint perteikti šventųjų gyvenimą reikia daug apie juos žinoti.
Artimiausia kūrėjo širdžiai – kryždirbystė, stogastulpių drožyba. 2007 m. Duokiškio (Kamajų sen.) mokykla minėjo 100 metų jubiliejų. Šią sukaktį įamžino V.Zakarkos išdrožtas stogastulpis. Tačiau po metų mokykla buvo uždaryta, o dabar ją mena tik kryžius… Autorius prisimena, jog kurdamas jį dar neturėjo didelių įgūdžių darbuotis pjūklu.
Tautodailininkui įsiminė Kraštų kaimo (Obelių sen.) kryžius, kurtas privačiam asmeniui. Jis pastatytas senos liepos, iš kurios ir buvo drožtas, vietoje. Sunkiai sergantis šeimininko giminaitis susapnavo medžio drevėje Mergelę Mariją, kuri jam atnešė sveikatos. Drožėjas turėjo šį vaizdą perteikti kryžiuje.
Audros kaimo (Rokiškio kaim. sen.) žmonės paprašė drožėjo vietoje pavogto šv. Jono Nepomuko išdrožti naują. Užsakovai papasakojo, koks buvo senasis drožinys, atnešė jo nuotraukas.
Senoji skulptūra buvo dažyta. Tad tautodailininkas pirmą kartą margino savo kūrinį. Tai, beje, jam atvėrė naujas kūrybos galimybes.
Įsikūrė šalia Panemunėlio šventovės
Prieš keletą metų tautodailininkas įsikūrė Panemunėlyje. Jo dirbtuvės ir gyvenamasis namas sujungti su buvusia Panemunėlio klebonija, kurioje 1872-1908 m. gyveno kunigas švietėjas Jonas Katelė. Tad neatsitiktinai klebonijos aplinką puošia koplytstulpis, skirtas šiai iškiliai asmenybei, o jo darbus mena drožinio tekstas “Lietuviškas spausdintas žodis kvepia”.
Panemunėlio šv. Juozapo Globos bažnyčios šventoriuje stovi net du V.Zakarkos drožiniai – koplytstulpis ir kryžius. Abu puošti kūrėjo mėgstamais lelijos ornamentais.
Koplytstulpio arka atvira iš visų pusių, keturšlaičiu stogeliu, dengtu skarda. Viršuje – medinis kryželis su lelijos motyvais. Koplytėlės viduje – šv. Juozapo, Panemunėlio bažnyčios globėjo, skulptūra. Kryžiaus pagrindinis elementas – medinė Nukryžiuotojo skulptūra ir lelijos formos spinduliai. “Kristų prie kryžiaus pritvirtinau vinimis. Kolegos skulptoriai sako, jog tai negeras ženklas: kali Kristų, būsi ir tu prikaltas”, – prietarus prisiminė V.Zakarka.
Panemunėlis ruošiasi neeilinei šventei: 120 metų prabėgo nuo pirmojo lietuviško slapto vaidinimo, kuris buvo suvaidintas netoliese esančiame Naujikų kaime. Šią progą V.Zakarka įamžino neseniai sukurtame koplytstulpyje. Jo pagrindinis elementas – trys skirtingo charakterio kaukės, kurios, anot autoriaus, uždengia ir atidengia tikruosius mūsų veidus, verčia vaidinti ne tik scenoje… Šalia skulptūros – du suoleliai, ant jų atlošo – žiūrovų profilių siluetai.
Namuose –
šimto šaukštų ekspozicija
Medžio drožėjo darbai yra iškeliavę į daugelį užsienio valstybių, o namuose įrengta kūrinių ar jų nuotraukų ekspozicija. V.Zakarka didžiuojasi 2,5 m Sibiro kryžiumi, kurį projekto “Misija Sibiras – 2012” dalyviai pastatė Chakasijos Respublikoje. Šis drožinys – ne monolitinis, o susideda kaip lego, nes tik taip buvo galima jį įnešti į lėktuvą.
Namų ekspozicijoje – ir gausi beveik šimto medinių šaukštų kolekcija. Tik du iš šių drožinių – V.Zakarkos senelio darbas, visi kiti – paties meistro. Šaukštai skirtingi, liepos, drebulės – balti, guobos, juodalksnio – tamsesni. Šaukštų forma tradicinė, jie funkcionalūs: jais galima gaminti maistą ar valgyti.
“Svajokliui, poetui, audėjui, drožėjui, sodininkui, pynėjui ir pats paprasčiausias lygiu kotu – virėjui”, – drožėjas vardijo kolekcijos darbus. Jis turi ir savo šaukštą. Šis be jokių ornamentų, papuošimų. “Vidmantas pykteli ant manęs, jei per pietus paduodu kitą, ne jo asmeninį medinį”, – juokiasi drožėjo žmona Daiva.
Improvizacijos
Pauliaus Širvio eilėmis
V.Zakarkai labai artimos poeto Pauliaus Širvio melodingos, ritmiškos eilės. Dalyvaudamas Radviliškyje vykusiame plenere, kurio tema – “Kultūros suolelis”, jis nė neabejodamas pasirinko kraštiečio kūrybą ir išdrožė vienišiaus suolelį su užrašu ant atlošo: “Aš toks vienas, velnioniškai vienas”. Ir šiemet V.Zakarka ruošiasi į plenerą Radviliškyje. Jo tema – Kristijono Donelaičio kūryba.
Liepos pabaigoje tautodailininkas leisis į Latviją. Per aštuonias dienas Viesytėje su kolegomis Gintaru Varnu ir Eduardu Titu jis planuoja išdrožti net keletą darbų. Trijų metrų dydžio geležinkelininkas turėtų įamžinti prieš daugelį metų šiuo miesteliu vingiavusį traukinį – siauruką, o ožiai, ragais laikantys net penkių metrų užrašą “Žalias turgus”, – atspindėti Viesytės simbolius.
Rokiškį puošti kareivėliais
arba suoleliais
Medžio drožėjas kupinas idėjų, kaip išgarsinti Rokiškio kraštą ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Vieną išsakė ir jo kolega Kęstutis Krasauskas, plenero metu droždamas kareivėlius Liongino Šepkos kūrybos motyvais: “Ar nebūtų gražu, jei Rokiškio kiekvieną sankryžą saugotų kareivėliai?” Anot V.Zakarkos, jei sankryžose jie trukdytų eismui, tada galėtume jais puošti Respublikos gatvę, kuri šiandien menininkui atrodo pilka, nuoga, užgriozdota elektros skydais.
Jei miestiečiams ši idėja pasirodytų nepatraukli, drožėjas siūlo kitą: pastatyti gatvėje medinius, originalius suolelius, derančius prie namų langinių. V.Zakarka pasiūlė ir nestandartinį būdą gauti lėšų miestui puošti: drožinius parduoti vietos verslininkams su sąlyga, kad jie juos dovanos miestui. Be abejonės, fundatorių pavardės, įmonių pavadinimai būtų įamžinami medžio skulptūrose.
Tautodailininkui rūpi apžiūrėti savo darbus, puošiančius kaimų, miestų erdves. Pirmoji jo sukurta Angelo skulptūra yra Miežiškių (Panevėžio r.) Angelų slėnyje. Simboliška, jog dabar šiame kaime įsikūrė V.Zakarkos kūrybos bendramintis medžio drožėjas E.Titas. Jis skulptūrų ansamblyje bando perteikti duonos kepimo kelią.
Seniesiems amatams neabejingas V.Zakarka sakė girdėjęs apie Rokiškyje rengiamą amatų centrą. Deja, valdininkai neklausė, kokio centro nori amatininkai. V.Zakarkos nuomone, pavyzdžiu rokiškėnams galėtų tapti Viesytės amatų centras. Jame erdvios patalpos amatininkams, įrankiai, medžiagos įvairiems edukaciniams užsiėmimams. Savaitgaliais čia renkasi vietos bendruomenės nariai, mokosi įvairių amatų.
Dalia ZIBOLIENĖ
