Rajone daugėja vienišų, savimi pasirūpinti negalinčių senolių. Vienas jų – kitų metų pradžioje 66-ąjį gimtadienį minėsiantis, prastai matantis, sunkiai vaikštantis Maineivų kaimo gyventojas Antipijus Aleinikovas. Vyriškiui praverstų lankomosios priežiūros socialinio darbuotojo pagalba, tačiau jį samdyti seniūnija neturi lėšų.
Niekam nerūpi?
Į “Gimtojo Rokiškio“ redakciją kreipėsi Maineivų kaimo (Juodupės sen.) gyventoja. “Turiu didžiulį prašymą. Gal galėtumėte užsukti pas vienišą Maineivų kaimo senolį Antipijų Aleinikovą? Artėja didžiosios metų šventės. Visi skubame pasidalinti savo gerumu su įvairių paramos akcijų herojais, tačiau užmirštame esančius šalia…“ – sakė moteris. Anot jos, vyriškis, daugiau nei dešimtmetį leidžiantis dienas vienui vienas, nebeturintis šeimos, yra visų pamirštas ir paliktas likimo valiai. “Tik po kambarius trepsėti begalintis, vos bematantis vyras nerūpi niekam: pas jį neužsuka nei seniūnijos darbuotojai, nei draugai. Kadaise kartu su juo teko dirbti vienoje darbovietėje. Todėl karts nuo karto stengiuosi pas jį užsukti, pasilabinti. Tačiau ir pačiai nebe jaunystė, jau visi septyniasdešimt, tad negaliu padėti žmogui nei nusiprausti, nei malkų prisinešti. Gaila Antipijaus. Kiek žinau, gal penkerius metus žmogus nėra buvęs pirtyje, – pasakojo moteris ir pridūrė: – Jei ne į kaimą atvažiuojantys ir specialiai prie Antipijaus namų sustojantys maisto prekeiviai, matyt, žmogus ir nevalgęs liktų. Tačiau produktų kainos – nežmoniškos. Argi socialiniai darbuotojai negali senukui paskirti žmogaus, kuris jam ir valgyti parduotuvėje nupirktų, ir malkų prineštų?“
Vienas kaip pirštas…
Nieko nelaukę išskubėjome aplankyti vienišą senolį. Vyriškis, nepažįstamiems atsargiai pravėręs trobos duris ir išgirdęs, kokiu reikalu lankomės, susigraudino. “Jau seniai esu vienas kaip pirštas… Visa laimė, netoliese gyvena krikštasūnis. Jis ir malkų atneša, ir vandens iš šulinio parūpina. Jei ne jis, nežinau, kaip būtų. Prieš porą metų staiga apsiblaususios akys ir sustingusios kojos įkalino mane tarp keturių sienų. Ar sulaukiu seniūnijos pagalbos? Ne. Šiandien niekam nerūpi tokie seniai kaip aš“, – sakė “Gimtojo…“ kalbintas Juodupės seniūnijos gyventojas. Vyriškis, paprašytas daugiau papasakoti apie save, mintimis nuklydo kelis dešimtmečius atgal. “Argi kuris nors iš mūsų galvojame apie tokią senatvę? Ją įsivaizdavau šiek tiek kitaip: ne tokią vienišą, ne tokią skaudžią ir ne tokią skurdžią“, – prisipažino senolis.
Likimo smūgiai
“Gimtajam…“ p. Aleinikovas pasakojo, jog vienui vienas jis leidžia dienas daugiau kaip dešimtmetį. “Nelepino gyvenimas. Po pažinties su būsima žmona Emilija darėme viską, kad senatvėje būtumėme laimingi. Tačiau Dievas išbandymus siuntė vieną po kito: vos ketverių mūsų sūnelį, pievoje skynusį pienes, nutrenkė audros nutrauktas elektros laidas. Vėliau dėl žarnyno problemų mirė vos vienerių sulaukusi dukrelė. Praradau ir savo vienintelę meilę – žmoną Emiliją. Kone visą savaitę kartu su maineiviškiais šventėme mūsų vestuves ir tikrai negalvojome, kad gyvenimas pakryps būtent taip“, – drėkstančių akių neslėpė vyriškis.
Nebesugeba
“Vietoj svajonių apie orią, artimųjų apsupty senatvę šiandien liko tik šnipštas. Cigaretės dūmas – vienintelis likęs malonumas. Visos mano dienos dabar prabėga rymant prie namų lango“, – “Gimtajam…“ sakė p. Antipijus. Vyriškis, paklaustas, kaip pavyksta vienam tvarkytis, sakė: “Sunkiai. Prieš porą metų suprastėjo regėjimas. Pasaulis apsitraukė migla, o žmonių veidai ir daiktų formos susiliejo į neryškius siluetus, todėl nebe kažin kiek galiu susitvarkyti namuose. Net valgį pasigaminti sudėtinga. Pagrindinis patiekalas – ant krosnies virta kruopų sriuba arba košė. Tokiems patiekalams nereikia ypatingų pastangų“, – sakė p. Antipijus. Pasak jo, dėl “aptingusios“ dešiniosios kūno pusės trūksta jėgų elementariausiems namų ruošos darbams: prisinešti malkų, vandens, susitvarkyti trobą, nuvažiuoti apsipirkti. “Taip ir verčiuosi. Užbėga krikštasūnis, prineša malkų ir vandens, vietinė kaimo moterėlė retsykiais prašluoja trobą ar nukasa kiemą, maistu aprūpina į kaimą atvažiuojanti parduotuvė “ant ratų“. Visa bėda, kad pats turiu išgyventi ir žmonėms atsilyginti iš varganos 500 Lt pensijos. Tiesa, seniūnija skyrė 65 Lt mėnesiui žmonėms, galintiems man padėti, samdyti, tačiau kai pats negali iškišti nosies ir turi kitų prašyti kiekvienos smulkmenos, 65 Lt maža“, – sakė vyriškis. Pasak jo, dėl prasto regėjimo ir nebeklausančių kojų nei pirtelės pasikūrena, nei žmoniškai nusiprausia, nei drabužius išsiskalbia. “Pirtyje, prisipažinsiu, buvau gal prieš porą metų. Kiek įstengiu, apsiprausiu namuose. Patalynė? Pateliuskuoju ją karštame vandenyje, ir tiek: normaliai išsiskalbti nebeleidžia sugrubusios rankos. Socialinio darbuotojo pagalba man tikrai praverstų. Nors maisto iš parduotuvės atvežtų, nes viską pirkti iš atvažiuojančios į kiemą be galo brangu“, – visai ne šventiniais rūpesčiais dalinosi vyriškis. Paklaustas, ar nenorėtų persikelti gyventi į senelių namus, jis suirzo ir tarė: “Jei jau dvėsti, tai tik savo namuose.“
Padėtis – be išeities?
“Gimtojo…“ kalbinta Juodupės seniūnijos seniūnė Liucija Bliūdžiuvienė, paklausta, kodėl savimi pasirūpinti nebegalinčiam vyriškiui neskiriamas socialinis darbuotojas, sakė: “Šiuo metu neturime nė vieno lankomosios priežiūros socialinio darbuotojo etato, todėl su tokiomis problemomis susiduria ne vienas seniūnijos gyventojas. Tiesą sakant, p. Antipijų kalbinome eiti gyventi į senelių namus ar laikinai pagulėti slaugos ligoninėje, tačiau jis kategoriškai atsisako. Taigi padėtis be išeities. Lėšų socialiniam darbuotojui samdyti nėra“, – pripažino p. Bliūdžiuvienė. Pasak jos, dėl didžiulės emigracijos kasmet kaimuose sparčiai daugėja niekieno neprižiūrimų vienišų žmonių.
Bando padėti
Seniūnijos socialinio darbo organizatorė Audronė Žindulienė teigė, jog p. Aleinikovas tikrai nėra paliktas likimo valiai. “Kasmet jam skiriama kelių šimtų litų kompensacija kietajam kurui įsigyti, kiekvieną mėnesį mokami 65 Lt už socialinę pagalbą. Bandėm organizuoti paramą maisto produktais, tačiau paaiškėjo, kad jo pensija viršija 525 Lt, taigi parama jam nepriklauso. Be to, bandėme sutvarkyti tikslinės pagalbos kompensacijos reikalus: p. Antipijui tereikėjo nuvažiuoti pas akių gydytoją pasitikrinti regėjimą ir gauti jo patvirtinimą. Tačiau vyriškis kategoriškai atsisakė. Jeigu jis būtų sutikęs apsilankyti pas gydytoją, kiekvieną mėnesį papildomai būtų gavęs maždaug 150 Lt“, – teigė p. Žindulienė. Pasak jos, p. Antipijaus užsispyrimui įveikti buvo pasitelkti net vietos gyventojai, jo pažįstami. Tačiau vyras nė nesileido į kalbas apie vizitą pas gydytoją.
Išeitis yra
“Gimtojo…“ kalbinta Rokiškio socialinės paramos centro direktorė Audronė Kaupienė teigė, jog su vienišų, savimi pasirūpinti nebegalinčių senolių problema susiduria ne tik Juodupės seniūnija. “Lankomosios priežiūros darbuotojo reikia ir Kamajuose, ir kitose seniūnijose, tačiau šiandien minėtiems etatams seniūnijose steigti rajono savivaldybės biudžete nėra lėšų. Neprarandu optimizmo ir tikiuosi, jog kitąmet pinigų tam pavyks rasti“, – sakė p. Kaupienė. Paklausta, kaip tokiu atveju turėtų elgtis seniūnija, kurios teritorijoje gyvena savimi pasirūpinti negalintis senolis, ji sakė: “Jei žmogus turi visišką negalią, galima sutvarkyti dokumentus jam skirti asmeninį asistentą. Šią paslaugą teikia valstybė. Mano manymu, šiuo atveju galėtų pasitarnauti socialines pašalpas gaunantys ir už jas atidirbti turintys seniūnijos gyventojai. Taigi išeitis yra, tik ši paslauga nebus tokia, kokią pasiūlytų specialiai apmokyti lankomosios priežiūros darbuotojai. Tačiau tai geriau, negu nieko“, – sakė p. Kaupienė.
Agnė PUTEIKYTĖ-MACKUVIENĖ
