Profesionaliam tapytojui, puikiam pedagogui, įžvalgiam dailės kritikui Justinui Vienožinskiui (1886-1960) jo tėviškė – Dačiūnai (Obelių sen.) – paliko pėdsaką visam gyvenimui. Čia jis išgyveno karo audras, o pasiekęs kūrybos brandą nutapė gražiausius paveikslus – tėviškės ir jos apylinkių peizažus, tėvų ir artimųjų portretus. Dačiūnuose įkurtame J. Vienožinskio memorialiniame muziejuje akies krašteliu galime žvilgtelėti į dailininko gyvenamąją aplinką, turėjusią įtakos jo kūrybai ir asmenybei.
Sulenkinta pavardė
prigijo ne iš karto
Dailininko J. Vienožinskio šaknys – laisvųjų valstiečių Vienažindžių iš Gipėnų (Zarasų r.) šeimoje. Jo prosenelis Juozapas turėjo dvylika dešimtinių žemės. Pavardė iš Vienažindžių į Vienožinskius buvo sulenkinta XIX a. antroje pusėje, kai dailininko senelio Justino Vienažindžio sūnus stojo į Panevėžio gimnaziją. Tačiau naujoji pavardė prigijo ne iš karto: amžininkų prisiminimuose senoji vartota iki Pirmojo pasaulinio karo.
Žymiojo dailininko kūryba, biografija, organizacinė veikla išsamiai išnagrinėta 2004 m. išleistoje Dalios Ramonienės monografijoje „Justinas Vienožinskis“. Ja remiamasi rašant šį straipsnį. Dailininko gimtoji vieta – vaizdingų apylinkių Mataučiznos kaimas (Obelių sen.). Jo tėvas Vincentas paveldėjo nugyventą ūkį, jame nebebuvo net gyvenamosios trobos. Namiškiams reikėjo glaustis klėtyje. Pamažu pakėlęs ūkį V. Vienožinskis iš Žemaitijos parsivežė gražią ir labai tvirtą žmoną Liudviką Niūnevaitę. Šeimoje vienas po kito pasaulį išvydo dvylika vaikų. Trys jų labai anksti mirė. Justinas buvo šeštasis kūdikis šeimoje – po penkių dukrų pirmas ilgai lauktas berniukas.
Didesnę sodybą
rado Dačiūnuose
1892 m. gausi šeima nutarė ieškotis didesnės sodybos. Kai Justinui buvo šešeri, tėvas iš banko pasiėmė paskolą ir nusipirko Dačiūnuose palivarką su 120 ha žemės. Anot D. Ramonienės, „Vienožinskių, kaip ir daugelio to meto valstiečių, šeimos gyvenimas tekėjo įprasta vaga, sukosi metų ratu pagal gamtos diktuojamą nesibaigiančių darbų ciklą. <...> Erdvi gyvenamoji troba, tvirti ūkiniai pastatai, didelė gyvulių banda, tuo metu moderni technika ir žemė sudarė tvirtą pagrindą po kojomis“. Be to, į šią šeimą dažnai pasisvečiuoti atvykdavo poetas, tikinčiųjų mylimas kunigas Antanas Vienažindys. Jis buvo dailininko tėvo vyresnysis brolis. „Būsimam dailininkui poetiškas dėdės paveikslas, jo širdies šviesumas giliai įstrigo atmintin ir liko kaip gražiausias vaikystės prisiminimas“, – pastebi dailėtyrininkė D. Ramonienė.
Dačiūnų kaimo bendruomenėje Vienožinskių šeima buvo gerbiama. Ji viena iš nedaugelio taikė pažangesnius ūkininkavimo metodus: pradėjo sėti nežinomas vienmetes pašarines kultūras, taikyti sėjomainą, atnaujino techniką, pirko geresnės veislės gyvulius, grūdus. Iš motinos tėviškės Mosėdžio kaimo į Dačiūnus atėjo tradicija lankyti giminaičius, kartu švęsti bažnytines ir kalendorines šventes, prisimenant jų apeigas, papročius. Šeimų susibūrimuose būdavo linksminamasi, dainuojama, griežiama. Justinas mokėjo groti pianinu ir labai mėgo šokius. Gausios šeimos atžalų vaikystė prabėgo spaudos draudimo laikotarpiu, o vaikai rašto mokėsi namuose vieni iš kitų.
Obelių grafas pinigų
meno mokslams nedavė
Vienožinskiai nutarė mokyti visus savo vaikus. Pirmiausia jie lankė Obelių pradinę mokyklą. 1898 m. trys Vienožinskių atžalos – Justinas, Antanas ir Liuda, išlaikę rusų kalbos, matematikos ir tikybos egzaminus, įstojo į Mintaujos (dabar Jelgava, Latvija) gimnaziją. Čia išryškėjo Justino polinkis dailei. Mokytojai visai klasei kaip pavyzdį rodė jo piešinius. Mokydamasis gimnazijoje J. Vienožinskis nutarė nueiti pas Obelių grafą Joną Pšezdzieckį ir pasiskolinti porą šimtų meno mokslams. Deja, grafas pinigų nedavė.
Anot dailėtyrininkės D. Ramonienės, nuo pat mažens Justinas buvo „tiesaus, atviro ir atkaklaus būdo, karštai tikėjo teisingumu ir jį visuomet ryžtingai gynęs“. Ketvirtoje gimnazijos klasėje J. Vienožinskis šiek tiek patriukšmavo, todėl jamteko atsisveikinti su mokymo įstaiga. Manoma, jog motinai į mokyklą atvažiavus su kaimiškų gėrybių prikrautu vežimu, šiek tiek pavyko sušvelninti situaciją: gimnazistui išduotoje pažymoje rašoma, kad jis iš mokymo įstaigos išstojo motinos prašymu. Palaipsniui atlėgus tėvų rūstybei, 1902 m. Justinas išvyko mokytis į Maskvos privačią gimnaziją.
Jam grįžus iš Maskvos, prasidėjo 1905 m. revoliucijos neramumai. Dėl dalyvavimo anticarinėje veikloje Justinas ir jo sesuo Liuda buvo suimti, Justinas prisiėmė kaltę ir buvo nuteistas trejiems metams. 1908 m. J. Vienožinskis išvažiavo į Krokuvą (Lenkija) studijuoti tapybos.
Penkerius metus neturėjo
rankoje teptuko
Dailininko gyvenimą ir kūrybą studijavusi Rokiškio krašto muziejaus muziejininkė Giedrė Spundzevičienė mano, jog didžiausią įtaką menininko ir asmenybės brandai turėjo būtent studijos Krokuvos dailės akademijoje. Čia jo darbai buvo aukštai vertinami, pelnė apdovanojimus ir pinigines premijas, o pastarosios atvėrė galimybes pažinti Vakarų Europos muziejų dailės paveldą ir lobyną. Be mokslų, J. Vienožinskis dalyvavo visuomeniniame gyvenime, įvairių draugijų veikloje, palaikė artimus ryšius su Krokuvoje gyvenusiais lietuviais. Gimnazistas nepamiršo ir tėviškės: į Dačiūnus grįždavo beveik kiekvieną vasarą.
1914 m. baigęs studijas Krokuvoje dailininkas grįžo į Dačiūnus. Į tėviškę jis parsivežė žmoną Eleną ir trijų mėnesių dukrelę, gražuolės sutuoktinės garbei pavadintą taip pat Elena. Jaunasis tapytojas tik vasarą ketino pailsėti tėvų namuose, o vėliau svajojo išvykti į užsienį dėstyti piešimo. Tačiau karo grėsmė sujaukė planus. Visi Vienožinskiai pasitraukė į Rusiją, o Dačiūnų vienkiemyje ketverius metus šeimininkavo vienas likęs dailininkas Justinas. „Mokesčiai, prievolės, pastotės, nuolatinė įvairiausių pabaudų grėsmė prie žemės darbų nepratusį, ne itin mokantį ūkininkauti diplomuotą dailininką varė į neviltį. <...> Karui artėjant į pabaigą, naujojo Dačiūnų šeimininko ūkis taip sumenko, jog iš didžiulės gyvulių bandos liko tik viena karvutė“, – monografijoje rašo D. Ramonienė. Tvirto būdo trisdešimtmetis dailininkas atokiame užkampyje palūžo. Jo tuometinę būseną geriausiai nusako laiškas draugui iš Krokuvos akademijos Liudui Valioniui: „Pamanyk, Liudai, per penkerius metus teptuko rankoj neturėjau! Visuomet ruošiausi ir ruošiausi, sudreba kartais širdis krūtinėje, kuomet matau supelėjusius dažus, drobes, tačiau nepajėgiu surasti jėgų jiems galią duoti ir nors pabandyti.“
Vietoj tapybos –
gimnazijų kūrimas
1918 m. pavasarį Vienožinskių šeimai grįžus iš Rusijos į Dačiūnus, dailininkas pradeda galvoti apie kūrybą, tačiau ir vėl aplinkybės koreguoja jo planus. Paskelbus Vasario 16-osios Aktą, J. Vienožinskis ėmėsi aktyvios veiklos steigiant Rokiškio gimnaziją: 1919 m. pradžioje slaptu balsavimu jis išrenkamas Rokiškio gimnazijos direktoriumi.
Dailininkui, atitrūkusiam nuo kūrybinės veiklos, neblogai sekėsi administracinis darbas. Pamokų jis turėjo nedaug: dėstė piešimą ir šokius. Pastarieji buvo didžiulė naujiena, kurią prisiminimuose aprašė gimnazijos auklėtinis, žurnalistas, vertėjas Juozas Keliuotis: „Vienožinskis liepdavo mokiniams išsirikiuoti dviem eilėm prie sienų. Kiekvienas berniukas turėdavo dailiai prisiartinti prie mergaitės, grakščiai, elegantiškai jai nusilenkti ir gražiai paprašyti pašokti su ja. Taip pat pamokydavo, kaip reikia mergaitę apkabinti… Kartais pats paimdavo kurią nors iš mergaičių ir parodydavo, kaip pavyzdingai ir gražiai reikia šokti.“ Suktinis, polka, valsas, mazurka – privalomieji šokiai.
Dažnai neįtikdavo valdžiai
Tačiau toks vaikų mokymas patiko ne visiems. Sušaukus mokyklos mokytojų ir švietimo tarybos narių posėdį, direktoriui buvo pareikšta pastabų: esą jis šokio pamokomis tvirkina mokinius. Dėl šios priežasties siūlyta panaikinti šokių pamokas. Karšto būdo direktorius iš pradžių priešinosi, o posėdžiui vadovavusį Ragelių Švč. Mergelės Marijos parapijos kleboną Stasį Stakelę žadėjo paduoti į teismą už šmeižtą. Pajutęs pedagogų nepasitikėjimą, direktorius pats nutarė atsistatydinti iš pareigų. Jo tuometę savijautą bene geriausiai apibūdina laiškas minėtam bendramoksliui L. Valioniui: „Gyvenimas lamdė, draskė, mindžiojo, šmeižė – visa, kas buvo giedro, jauno, pranyko – kartais nebėra netgi tikro noro laimingais jausmais žaisti…“ Likęs dirbti mokytoju, kalboms pritilus, dailininkas po penkerių metų pertraukos paėmė į rankas teptuką ir nutapė keletą tėvo portreto etiudų, Dačiūnų peizažų.
1919 m. Kaunui tapus laikinąja sostine, dailininkas ėmė organizuoti piešimo kursus, o 1922 m. įsteigė Kauno meno mokyklą. Anot muziejininkės G. Spundzevičienės, dailininko principingumas, veiklumas ir organizaciniai gabumai jam leido įgyvendinti idėją – įkurti Meno mokyklą. Tačiau šis procesas buvo labai sudėtingas. Mat mokyklos vietoje Ąžuolų kalne valdžia buvo suplanavusi statyti Seimo rūmus. Norėdamas gauti lėšų mokyklai statyti J. Vienožinskis sumanė suorganizuoti kertinio akmens pašventinimo ceremoniją, į kurią pakvietė prezidentą Aleksandrą Stulginskį, vyskupą Pranciškų Karevičių, kitus aukštus valdininkus. Po iškilmingo renginio ir gausių vaišių lėšos buvo skirtos.
Tačiau J. Vienožinskio tiesumas, principingumas dažnai neįtikdavo valdžiai, todėl ne kartą mėginta jį pažeminti pareigose neleidžiant dirbti pedagoginio darbo. Vos trejus metus jis vadovavo Meno mokyklai, vėliau ketverius joje dirbo tapybos mokytoju. 1932 m. dailininkas su šeima išvyko gyventi į Zarasus, dirbo aukštesniojoje komercijos mokykloje ir miesto gimnazijoje. Provincijoje jis ištvėrė trejus metus. Grįžęs į Kauną vėl dėstė Meno mokykloje. Nuo 1939 m. iki mirties gyveno Vilniuje, dėstė Vilniaus dailės akademijoje, dirbo Valstybiniame dailės muziejuje.
Tėviškė paliko pėdsaką
visam gyvenimui
J. Vienožinskio biografai, jo kūrybos tyrinėtojai mano, jog ne gimtoji Mataučizna, o Dačiūnai dailininkui paliko pėdsaką visam gyvenimui. „Čia prabėgo jo vaikystė, iš čia jis išėjo į žmones, čia bandė susikurti ramų ir patogų užutekį senatvei. Į Dačiūnus nuolat buvo grįžtama – kiekvieną vasarą ir per Kalėdas arba bent mintimis, čia gyventa sunkiais karo ir pokario metais. Ne kur kitur, o Dačiūnuose, pasiekus kūrybos brandą, buvo nutapyta didžioji dailininko kūrybinio palikimo dalis – ramybe, ilgesiu dvelkiantys tėviškės ir jos apylinkių peizažai, tėvų ir artimųjų portretai…“ – monografijoje rašo menotyrininkė D. Ramonienė.
Dačiūnai liko brangūs ir dailininko vaikams. Duktė Nijolė Vienožinskaitė-Čepulkauskienė prisiminimuose tarsi tapydama atkuria sodybos paveikslą: „Prieš jos akis vėl iškyla didžiulė, erdvi dviejų dalių gyvenamoji troba su atvira veranda į pietus, kurioje poilsio valandėlę, slėpdamasi nuo kaitros, mėgdavo susirinkti gausi Vienožinskių šeima <...> Tarp jų įsitaisęs ir tėvas, ramus, atitolęs nuo Kauno triukšmo, atsipalaidavęs nuo darbų ir užmiršęs visą gyvenimą jį persekiojančius rūpesčius. Priešais verandą įvairiomis spalvomis žydėjo gėlynai, aplinkui augo alyvų ir jazminų krūmai, kurių malonaus salsvo kvapo pro pravertus langus prisipildydavo visi kambariai…“
1948 m. Dačiūnų vienkiemį perėmė sovietų valdžia, o savininkai privalėjo iš jo išvažiuoti. Sovietmečiu didžiuliame mediniame name gyveno kelios šeimos. Jiems buvo įrengti atskiri butai, todėl suardyta pastato vidaus erdvių struktūra. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, dailininko sūnus Vincas su žmona Aldona pasiryžo gelbėti šeimos namą nuo sunykimo bei išsaugoti autentišką XIX a. statyto pastato architektūrą, sodybos aplinką.
Jubiliejaus proga
atidarytas muziejus
Dačiūnai tapo meninių iniciatyvų, projektų įgyvendinimo vieta. Dailininkas Arvydas Šaltenis kartu su Vilniaus dailės akademijos Tapybos katedros studentais čia surengė keletą vasaros plenerų. Juose sukurti jaunųjų dailininkų darbai eksponuoti Rokiškio krašto muziejuje. Dailės plenerus čia organizuoja Rokiškio ir Obelių menininkai. Ypač gausu renginių buvo 2011 m., minint dailininko 125-ąsias gimimo metines. Ta proga Dačiūnuose atidarytas memorialinis J. Vienožinskio muziejus. Jame galima pamatyti dailininko baldus, muzikos instrumentus, šeimos relikvijas, skulptūrėles, žurnalus, krikščioniškus paveikslus, teptukus, dažų tūteles. Dailininko gyvenimą primena ant sienų iškabintos šeimos nuotraukos…
Garbė perkirpti muziejaus atidarymo juostelę buvo patikėta dailininko sūnui V. Vienožinskiui, tuometiniam kultūros ministrui Arūnui Gelūnui, menotyrininkei D. Ramonienei bei jaunai dailininkei kraštietei, kilusiai iš Laibgalių, Akvilei Valantinavičiūtei. Iškilmių metu Vilniaus dailės akademijos rektorius A. Šaltenis perskaitė dailininko laiškų ištraukas, kuriose atsiskleidė prieštaringa jo asmenybė: „Man vis mažiau reikalingi žmonės, išskyrus pora draugų, tėvus, žmoną su dukterimi. Pasaulį norėčiau matyti be žmonių. Jei galėčiau, pasislėpčiau didžiausiame miške, prisiglaudęs prie gamtos. Dainuočiau apie jos grožybes bei verkčiau dėl daugelio šalies opų.“
Tiesa, likus kelioms dienoms iki muziejaus atidarymo, buvo įvykdytas nusikaltimas: į sodybą įsibrovę kaukėti plėšikai sumušė ir apiplėšė sodybos šeimininkus V. ir A. Vienožinskius ir du jų anūkus. Nusikaltėliai pagrobė juvelyrinius dirbinius, istorinės vertės laikrodį, XVIII a. smuiką, pinigus. Plėšikai supjaustė ant sienos kabėjusius garsiojo dailininko paveikslus, tačiau jų neišsinešė. Tad nenuostabu, jog muziejaus atidarymo iškilmėse kalbėjęs tuometinis kultūros ministras A. Gelūnas koncentravo dėmesį į šį Lietuvą sukrėtusį nusikaltimą: „Filosofas Arvydas Šliogeris yra pasakęs: žmogus balansuoja tarp Dievo ir gyvulio. Turime žmones, kurie pjausto paveikslus, yra kategorija tokių, kuriems vienintelė kultūros forma yra televizorius, o tretiems apskritai nieko nereikia, jų interesų ratas neretai užsibaigia stikleliu. Tačiau turime ir tokių žmonių, kaip Mikalojus Konstantinas Čiurlionis ar Justinas Vienožinskis. Atsigręžus į jų kūrybą apima nuostaba: menininkai padarė tiek, kiek nesugebėtų visas kolektyvas ar sambūris.“
Tėviškės bendruomenė
populiarina muziejų
Po muziejaus atidarymo dailininko sūnus V. Vienožinskis abejojo, ar bus jame lankytojų. Praėjus trejiems metams po šio įvykio dailininko anūkė Nijolė Šiaučiūnienė teigia, jog į muziejų lankytojai užklysta gana retai. Dažniau jame apsilanko meno žmonės, ypač dailininkai, besidomintys Lietuvos dailės istorija. N. Šiaučiūnienė įvardijo ir kelias muziejaus nelankymo priežastis: tam įtakos galėjo turėti įvykdytas plėšimas, pasėjęs baimę; ilgą laiką nepavyko išsireikalauti kelyje Obeliai-Rokiškis pastatyti nuorodą į muziejų.
Siekiant populiarinti dailininko palikimą ir memorialinį muziejų Dačiūnuose, pernai birželio pabaigoje buvo įkurta J. Vienožinskio tėviškės bendruomenė. Jos nariai sukvietė obeliečius į talką: gražinta sodybos aplinka, netoliese esančios kapinaitės, kuriose palaidoti dailininko tėvai.
Birželį Dačiūnų sodyboje vyko dailės pleneras. Jo dalyvės Renata Sarajevienė, Jolanta Kareniauskienė, Vida Žaržojienė, Gita Kolosovienė, Daiva Mickūnienė, Jolanta Kulienė, Dalia Skeirienė, Inga Kurklietienė tapė iš natūros, o joms padėjo J. Vienožinskio proanūkė Aldona Šakėnienė. Plenero aptarimas vyko per Petrines, birželio 29-ąją, minint 128-ąjį dailininko gimtadienį.
Šio renginio „vinis“ – dailininko anūkės N. Šiaučiūnienės ir neramios sielos Obelių dailininko Rimvydo Pupelio siūlymas memorialiniame muziejuje atidaryti šiuolaikinio meno galeriją.
Renginio dalyviams pasiūlyta susieti praeitį su dabartimi ir iš senų sodyboje rastų daiktų sukurti asambliažą. Parūdijusios technikos detalės papuošė senas verandos duris. Pirmąjį meno galerijos eksponatą suskubo apibūdinti dailininkas R. Pupelis: „Durys simbolizuoja galerijos atidarymą, metalinė grandinė – sunkią jos išlaikymo naštą, spyna turėtų saugoti šią idėją, o šviesios pirštinės primins visiems skaisčią menininkų sielą…“
Tėviškės bendruomenė liepos viduryje ketina organizuoti antrąją tapybos plenero dalį, o rugpjūčio pradžioje startuos medžio drožėjų pleneras. Jame su grupe pagalbininkų kurs ir rokiškėnas medžio drožėjas Gintaras Varnas.
Parengė Dalia ZIBOLIENĖ
