Šviesaus atminimo Lietuvos filosofas, pedagogas, redaktorius, Nepriklausomybės Akto signataras Romualdas Ozolas ištisus dešimtmečius nuosekliai kaupė mūsų valstybės ir pasaulio istorinių įvykių faktus, o informaciją įamžino leidiniuose. Klastinga mirtis buvo stipresnė už gerbiamo Romualdo gyvenimą… Šiandien iš skausmo kūkčioja vienišas nuoseklumas ir tikslumas, gailiai vaitoja neužbaigti kilnūs darbai. Liko knygos, straipsniai, faktai, dienoraščiai, bendražygių prisiminimai…
Akimis glostau gimnazijos autografuotų leidinių kolekciją. Atsiverčiu R. Ozolo solidų leidinį Supratimai. Parinktos 1956-2006 metų metafizinio dienoraščio mintys. Jame įrašas: „Romuvos“ gimnazijos bibliotekai – autorius 2008-01-15.“ Knygą puošia meniškas, o kartu ir filosofiškas autografas. Deja… Jau paskutinis.
Sklaidau knygos puslapius. 2004-01-13,13.03 autorius rašė: „Aš visada jaučiausi ne valdžios žmogus. Šis pasakymas ne visai autentiškai apibūdina mano savijautą. Tiksliau būtų: visada jaučiausi masių žmogus… Man nepatinka būti aukštai: tribūnose, ant mitingų paaukštinimų, prezidiumuose, priekinėse eilėse. Mėgstu sėdėti gale, bent jau iš šono – kad būtų galima viską matyti ir orientuotis situacijoje, o ne iš anksto ją žinoti arba eiti jos daryti, eiti ir eiti, sakyti ir sakyti. Man labiau patinka suvokti, kas vyksta, sakyti, kas padaryta ne taip, rekomenduoti, kur link sukti, negu vadovautis išankstiniu savo teisumo įsitikinimu, žengti žingsnius, kuriuos kažkas turės taisyti. Taip, atrodo, ir elgiausi?“
Principingai, atkakliai ir teisingai elgėsi šis žmogus, spręsdamas sudėtingus Lietuvos valstybės klausimus. Jis nuo 1992 m. Lietuvos centro judėjimo, o nuo 1993 m. Lietuvos centro sąjungos (LCS) pirmininkas. Buvę (LCS) Rokiškio skyriaus nariai R. Ozolą prisimena kaip žmogų, kuris nesitaikstė su abejotinais sprendimais, nepasidavė netiesos smagračių srovei, o stengėsi, kad Lietuvos žmonės gyventų geriau. LCS Rokiškio skyriaus įkūrėjas, R. Ozolo idėjų vykdytojas Vytautas Šlikas teigia: „Nepriklausomybės Akto signataras R. Ozolas buvo didis žmogus, turėjęs realią atkurtos nepriklausomos Lietuvos viziją. Politikas neleido sunaikinti protaujančios ir dirbančios inteligentijos, jis norėjo atstatyti Lietuvą, nesugriaunant jos ekonomikos ir išsaugoti giliai mąstančius lietuvius valdžioje.“
Buvęs LCS Rokiškio skyriaus pirmininkas Gediminas Matiekus prisiminė: „R. Ozolas gerbė logiškai mąstantį žmogų, skaudžiai išgyveno dėl mūsų valstybėje daromų neapgalvotų politinių žingsnių, sielojosi dėl tolesnio Lietuvos likimo, nesitaikstė su abejingumo apraiškomis ir kantriai kovojo už savo tiesą, už tiesą, kuri buvo naudinga lietuvių tautai.“ Šis žmogus labai mylėjo Lietuvą ir tai įrodė savo kruopščiu bei sąžiningu darbu.
Paskutinį kartą man teko bendrauti su gerbiamu R. Ozolu 2009 metais. Rajono savivaldybės Juozo Keliuočio viešosios bibliotekos direktorė Alicija Matiukienė pakvietė dalyvauti kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ atkūrimo 15-osiose metinėse, vykusiose Vilniuje, Rašytojų klube. Renginyje dalyvavęs filosofas, Nepriklausomybės Akto signataras R. Ozolas teigė: „Naujoji Romuva“ yra mūsų gyvenimo pamatų žurnalas, bent jau tų pamatų, nuo kurių reikėtų pradėti gyvenimą kurti…“ Liūdna, kad šiandien kultūrinės spaudos pamatai dar stipriau griūna…
Jaukioje Rašytojų klubo aplinkoje bibliotekos direktorė A. Matiukienė ir pavaduotoja Daiva Vilkickienė rašytojui Vytautui Girdzijauskui įteikė Juozo Keliuočio premiją už Rokiškio krašto rašytojų atminimo įprasminimą ir įamžinimą, jų darbų aktualizavimą ir sklaidą. Nuo tuometinės „Romuvos“ gimnazijos bendruomenės sveikinau rašytoją V. Girdzijauską, J. Keliuočio premijos laureatui įteikiau gimnazistų darbą iš metalo ir aukštaitiško akmens. Rašytojui linkėjau stiprybės, išminties, naujų kūrybinių sumanymų, o akmenį pritaikyti visiems gyvenimo atvejams… Po mano kalbos gerbiamas R. Ozolas pastebėjo: „…taikliai pasakei apie tą akmenį.“ Neslėpsiu, tą kartą politiko pastebėjimas paglostė širdį. Daugiau filosofo R. Ozolo sutikti nebeteko…
Gerbiamas R. Ozolas nesvaidė į žmones pykčio ir pagiežos akmenų. Jis buvo kantrus kaip akmuo. Pats giliai mąstė ir kitus privertė nuosekliai žingsniuoti proto arimais. Ėjo, kūrė, galvojo, skubėjo…
Mes irgi skubame gyventi. Kada mes sau užduodame klausimą apie gyvenimo prasmę, nueitą gyvenimo kelio atkarpą? Tik tuomet, kai kažką prarandame, kai stovime prie supilto žemių kauburėlio, urnos, kai springsta žodžiai gerklėje, kai prarandame šiltą ir nuoširdų bendravimą su žmonėmis. Susimąstome, bet dažnai nespėję išėjusiems pasakyti gero žodžio, neįvertinę jų unikalių darbų. Mūsų darbuose pritrūksta nuoseklumo ir tikslumo. Gerbiamo R. Ozolo darbuose šių savybių nepritrūko…
Rokiškėnų atmintyje gerbiamas Romualdas liks ĮKVĖPĖJAS – kurti, bet ne griauti, nuosekliai eiti, keisti pasaulį, originaliai mąstyti, veikti kūrybiškai. Tai išminties, loginio mąstymo, kovos už tautos nepriklausomybę ir žmonių geresnį gyvenimą pavyzdys gyviesiems.
Reda KISELYTĖ. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos „Romuvos“ padalinio bibliotekos vedėja
