Nugaros skausmais mama pradėjo guostis bene prieš pusantrų metų. Gydytojai įtarė visokių negerumų, tačiau galutinė jų išvada nebuvo labai baisi. „Ataugos“, – pagaliau nustatė šeimos daktaras. Po tokios diagnozės pusantros savaitės mamai darė masažą, šildė nugarą. Jai buvo paskirta mankšta ir namuose: parsinešė šešis nedidukus paveikslėlius, į kuriuos žiūrėdama kartodavo pratimus. Dar nesibaigus procedūroms, vieną rytą ji pasakė:
– Nebenueisiu pas daktarą pati… Nuvežkit.
Po geros savaitės mama savarankiškai nebegalėjo žengti nė kelių žingsnių: aš, mano brolis Simas arba tėtis prilaikydavome ją už parankės.
Gavusi šeimos gydytojo siuntimą vieną dieną ji išvažiavo į Panevėžio ligoninę. Atsisveikindama verkė: bijojo blogiausios diagnozės.
„Kaip mes be tavęs, mama? Matysi, viskas bus gerai. Niekas gi negali tavęs atimti iš mūsų“, – guodėm ją kaip įmanydami, tuo pačiu drąsindami ir vienas kitą.
Daktarai nustatė, kad vienas mamos stuburo slankstelis labai išretėjęs, todėl reikalinga operacija.
Nuvažiavę aplankyti mamos radome ją nuotaikingą, kramsnojančią sultingą obuolį. Ji visada valgydavo gražiai, šiam procesui suteikdama savitą sakrališkumą: tiesi, grakščiai išlenkusi riešą, obuolį laikė taip, tarsi jį demonstruodama, tarsi siūlydama tokį pat suvalgyti ir tau.
Mums visiems trims – tėčiui, broliui ir man – buvo linksma matyti mamą tokią įprastą, nors ir su keistu ligoninės apdaru.
„Slankstelį man sutvirtins metaliniais įtvarais. Jei nesiryšiu operacijai, stuburas gali nutrūkti nuo menkiausio kryptelėjimo, ir aš visam laikui gulčiau ant patalo…“ – šypsojosi mama. Šypsojomės ir mes: buvom laimingi, kad liga įveikiama.
Prieš operaciją nerimas sugrįžo: mamos nelabai stipri širdis, ji gali neatlaikyti narkozės.
Visas straipsnis šeštadienio „Gimtajame…“
Pasakojimą užrašė Rita AUKŠČIONYTĖ
