Mokytojas privalo būti kietas kaip nagas, kaip titnagas, į kurį sukibirkščiuoja ir nuo kurio atšoka dalgių ašmenys. O ką daryti, jei tavo charakterio lyrika išliūliuota mėlynųjų Sartų „su tuo klyksmu žuvėdrų liūdnuoju“, anot Pauliaus Širvio? Jeigu tavyje Antano Vienažindžio giminės genai, kuriuose dar daugiau romantinės lyrikos? Ar įmanoma su savo lyriniais idealais atsistoti prieš dvidešimt ar trisdešimt globalizuotų ir modernizuotų veidų, kurie lyg miško medžiai – visi panašūs ir visi tokie skirtingi?
Šie klaustukai retoriški, ir Juozo Tūbelio gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Irena VARNIENĖ į juos atsakinėti, žinoma, neprivalo. O gal kai kuriuos atsakymus rasime jos eilėraščiuose?
………………………………
Jūra, parašyk man laišką
Ant aukštos bangos putotos,
Kad į širdį įsidėjus
Parsivežčiau jį namo.
O laiške – bangų ošimas,
Gintaro krislų žaidimas
Ir žuvėdrų linksmas šokis
Virš linguojančių laivų…
Aš skaitysiu jūros laišką,
Kupiną žaismingo vėjo,
Kad širdis meile žydėtų,
Nesustingtų kaip akmuo.
Visa poezija šeštadienio “Gimtajame…”
