Apie tai, kad Jonas Buziliauskas su Kunigo švietėjo Jono Katelės labdaros ir paramos fondo dramos studija statys spektaklį apie Emiliją Pliaterytę, gandai sklido jau kokius metus ar pusantrų. Bet Jonas užimtas žmogus, dirba dar ir su Anykščių ir Kupiškio teatrais, tad darbas prie „Dialogų su Emilija“ kiek išsitęsė. Gerai tai, ar blogai, nežinau, bet spektaklio vertėjo laukti.
Tiesą sakant, Judita Vaičiūnaitė, pjesės, pagal kurią pastatytas spektaklis autorė, daugiau žinoma kaip poetė, jos pjesės Lietuvos scenose nėra statomos dažnai. Ne išimtis ir ši. Kodėl ir kaip Jonas pasirinko „Dialogus“, nežinau, bet spėčiau, jog labiau ne dėl temos, ne dėl dažnai minimos netolimos Daugpilio tvirtovės ir kitų vietų, bet dėl tiršto poetinio pjesės audinio. Kad Jonas moka dorotis su poetine medžiaga, jau matėme ne tik V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ pastatyme, bet ir „Bonoje“, V. Šekspyro „Otele“ ir kituose spektakliuose. Netgi galima sakyti, jog J. Buziliauskas – poetinio metaforinio teatro atstovas, net ir buitinėje ar socialinėje dramoje nevengiantis metaforos, kartais net papiktnaudžiaujantis jomis.
Šiuo kartu režisierius šalia poetinio Juditos Vaičiūnaitės teksto įvedė ir istorinių tekstų, taip sustiprindamas Emilija susidomėjusio ir jos gyvenimą tyrinėjančio istoriko (rašytojo?) (akt. Ramūnas Traškinas) vaidmenį ir tarsi suteikdamas poetinei pjesei daugiau galimybių vidinio konflikto plėtojimui, nes pati pjesė nėra kupina sudėtingesnių kolizijų ir įvykių, ką liudija ir jos pavadinimas. Dialogai – tik pašnekesiai, kalbėjimas, o kas jų metu vyksta?
Kaip jau įprasta, J. Buziliauskas gerai konstruoja masines scenas, tiksliai mizanscenuoja/išdėsto visus scenoje esančius epizodinius veikėjus, sukurdamas ritmišką judėjimą. Drįsčiau pastebėti, jog vyksmo ir veiksmo ritmiškumas pastaruosiuose Jono spektakliuose jau tapo vos ne vizitine režisieriaus kortele. Ir „Dialoguose“ aktorių septintukas kartais užsuka tokią „karuselę“, jog jų atrodo dvigubai daugiau, o kartais, nors visi scenoje, lieka tik dviese – Emilija ir istorikas.
Gana sėkmingas ir vaidmenų paskirstymas. Emiliją vaidinanti Lina Matiukaitė jau ne kartą įrodė gebanti subtiliai derinti lyrizmą ir tvirtumą, kietumą, besiribojantį su vos ne monumentaliu heroizmu. Tad Emilija tarsi rašyta specialiai jai, leidžia išnaudoti visas galimybes. Nors dėl galimybių būtų galima ir pasiginčyti. Ne dėl to, kad šiame spektaklyje, jos kaip nors būtų neišnaudotos, bet jau norėtųsi matyti Liną ir kitokiuose vaidmenyse, suteikti galimybę pasinerti į kitus vandenis.
Ramūnas Traškinas, „Dialoguose“ vaidinantis istoriką (rašytoją?) taip pat jau senokai įrodė, ką ir kaip gali. Temperamentas, veiksmo pojūtis jam ir šiame spektaklyje leidžia būti organiškam, netgi diktuoti veiksmo ritmą. Visgi pasirodė, jog jo vaidmuo čia gal ir pernelyg dramatiškas, pernelyg jautrus, pernelyg panašus į Emilijos. Gali būti ir taip, čia jau režisieriaus ir aktorių valia, bet suteikus šiam vaidmeniui daugiau racionalumo, leidus jam būti daugiau stebėtoju, tarsi chirurgui iš poros šimtų metų atstumo preparuojant Emilijos gyvenimą, atsirastų daugiau erdvės ir kitokioms konflikto formoms.
Geri „Dialogų su Emilija“ scenoje ir kiti aktoriai: Danguolė Didžiokienė, Justė Gasparavičiūtė, Gytis Antanavičius, Rolandas Šmagoris, Vidmantas Zakarka. Nė vienas neiškrenta, nepasiklysta, nors kartais tenka, kaip sakoma, daugiau vaidinti dėmes ar dekoracijas, o ne gyvus žmones. Bet kiekvienas tikras, natūralus, neardantis spektaklio audinio.
Galima sakyti, jog „Dialogai su Emilija“ pasmerkti sėkmei. Išoriškai labai paprasti, nesudėtingai pritaikomi bet kokiai erdvei (šiuo kartu labai gražiai derėjo prie Nepriklausomybės aikštės arkos, kurią, jei mano valia būtų, liepčiau visur su savimi vežiotis) ir su reikiama gelme. Žinoma, premjera lieka premjera ir vaidmenys dar tikrai tobulės, dar bus mažiau išorinės įtampos ir daugiau vidinės ramybės bei užtikrintumo. Ko ir palinkėsiu „Dialogams“.
