Aistė mokosi Dailės mokyklos antroje klasėje. Anot mokytojo Raimondo Gailiūno, žiūrint iš šalies į tai, kaip ji atlieka užduotis, galima daryti išvadą, kad dailės raiška Aistei labai svarbi. „Dirba maksimaliai susikoncentravusi ir pasiekia įdomių rezultatų. Tai, ką kartą parodai (komponavimo schemą ar kokią kitą taisyklę), ji nepamiršta ir esant reikalui visuomet naudoja. Bet naudoja ne aklai, o kaip bazinį „žaidimo taisyklių“ elementą“, – sakė R. Gailiūnas.
Kai jo paklausiau, kodėl vyksta vien mergaičių kūrybos parodos, ar jos labiau gabios, R. Gailiūnas atsakė juokaudamas: „Bernams reikia tėvynę mylėt, o ne užsiiminėt tokiais niekais kaip paišymas.“ „O jei rimčiau, tai berniukų mūsų mokykloje kur kas mažiau nei mergaičių“, – sakė tapybos mokytojas.
Aistė sakė piešianti nuo trejų metų. „Stiliaus aš neturiu, piešiu kaip sugebu“, – nedaugžodžiavo jauna dailininkė. Jos mokytojas tęsė, jog viena paroda buvusi jungtinė – dviejų mergaičių ir Aistė sakė piešianti nuo trejų metų. „Stiliaus aš neturiu, piešiu kaip sugebu“, – nedaugžodžiavo jauna dailininkė. Jos mokytojas tęsė, jog viena paroda buvusi jungtinė – dviejų mergaičių ir berniuko. Dabar ta paroda kabo bibliotekoje. „Rodydavom šiek tiek vyresnių moksleivių darbus, ketvirtokų. Bet aplinkybės tokios, kad ir jaunesni turi ką parodyt ir juos taip pat verta viešai eksponuoti“, – sakė R. Gailiūnas.
