– Ar liūdna, kad tavo kuriamos trapios ir žaižaruojančios brangenybės, puošiančios ne vienos pirštus, pečius, ausis, kaklą, šiandien nematomos, uždengtos vienkartinių pirštinių, kaukių? Ne tai šiandien visiems rūpi.
– Aš visada savo darbe jaučiuosi šiek tiek tokioj „nesvarumo būsenoj“, kuriu prabangos prekę, dažniau skirtą matytis ten, kur groja muzika, kur teatras, kur gestai, paslaptingos moterų šypsenos. Užtenka mažo krestelėjimo ekonomikoj – ir ta prekė bus pirmose gretose, ko žmonės atsisako. Taigi visada emociškai esu šiek tiek pasiruošusi nedarbui. Aišku, tam, kas vyksta dabar, nebuvome pasiruošę niekas. Bet jei myli savo darbą, kuri iš pašaukimo, argi gali kūrybą veikti krizės. Tik viskas tapo ryškiau, jautriau, skaudžiau. Liko svarbūs tik tikri pamatiniai dalykai. Niekada nesureikšminau savo kuriamų brangenybių. Dabar, šios bėdos akivaizdoje, kartais nusvyra rankos – „Dieve, kokia beprasmybė šitie perlai.“ Bet taip būdavo ir anksčiau. Prieš pandemiją. Tas baimės ir nepasitikėjimo savimi jausmas žmones juk visada lydi. Tik dabar visa tai ryškiau ir stipriau. Bet būtent dabar viduj aplankė ramybė – nes svarbiausi dalykai – Meilė, Draugai, Tikėjimas – liko tie patys. Kitkas, kas tuščia, atsisijojo kaip grūdai nuo pelų. Atsisijos ir kūrėjai. Išliks kuriantys iš pašaukimo ir meilės. Šios nelaimės mastas paaiškės jam pasibaigus. Kai plikom rankom reikės valyt griuvėsius.
– Visi, kurie bėgo, neturėjo laiko, sustojo. Tai dažną gąsdina. Kaip pasikeitė tavo – menininkės – gyvenimas šį mėnesį?
– Šiaip mano gyvenime labai daug pokyčių neįvyko. Niekada negyvenau skubėdama, lėkdama. Visada turėjau laiko viskam – sportui, maisto gaminimui, kasdieniam gyvam pokalbiui su drauge, filmams ir knygoms. Mėgaudavausi kasdien tuo, kas daugeliui dabar lyg atradimas. Ir darbai nuo to nenukentėdavo. Dabar tik atradau – be gyvų pokalbių draugė niekur nedingo ir naujų drabužių, pasirodo, nereikia kiekvieną sezoną. Ir maistas namuose dar skanesnis, o meilė dar stipresnė, ir pavasaris atėjo toks pat kaip visada.
– O kaip atsiskirt nuo pasaulio? Juk niekas to neplanavo.
– Taip keista girdėt, kad žmonėms sunku pabūt atsiskyrusiems nuo pasaulio. Metų metus sėdžiu viena savo dirbtuvėse ir nelaikau to nei bausme, nei kančia. Greičiau Dievo dovana. O dabar visi laukia naujųjų pranašų pamokymų, kaip išbūt, kaip valgyt nusipirkt, kaip rankas plaut, kaip išgyvent be koncerto ar pobūvių. Virusas apnuogino daugelio sričių ir pareigų absurdiškumą ir beprasmybę. Apnuogino tuštybę ir egoizmą.
O kūrėjams dabar – tiesiog aukso amžius. Juk menininkai visada dirbo ir kūrė vienumoj. Anokia čia tragedija užsidaryt savo pasaulyje. O dabar, kai viskas taip ryšku, tikra ir nuoga, įkvėpimą kūrybai saujom galima semti.
– Tyla, tokia spengianti, miestų tuštuma, kai išryškėja „nuogos“ bažnyčios, tuščios gatvės, kurti padeda?
– Mėgstu tylą. Jos dabar tiek daug aplinkui. Vakare miestas net spengia nuo tylos. Atrodo, net pavasariniai paukščiai bijo garsiau pyptelėti. Tik kartais krūpteli nuo greitosios sirenos. Bet vėlgi – daugeliui, kaip supratau, baisu. Žmonės įpratę gyvent triukšmingai. O mano mylimo Bulgakovo Margarita sakė Meistrui: „Klausykis tylos – klausykis ir mėgaukis tuo, ko tau neteko patirti gyvenime – tyla.“ Paprasti dalykai tampa atradimais.
– Tai ar grožis išgelbės pasaulį?
– Taip kalbėdavo mis konkursų mergaitės. Sakydavo: „Mano tikslas laimėjus šį konkursą – gelbėti pasaulį.“ Kur jos dabar? Dabar pasaulį gelbėja mokslas, protas, medicina ir žmonių atjauta vienas kitam. Grožis yra ir muziejai, galerijos, meno parodos. Jos neveikia. Tiesa, virtualiai menininkai pristato savo kūrybą. Šiuo metu kaip tik atradau daugybę nuostabių kūrėjų. Manau, ne aš viena. Tikiu, daug kas įsižiūri įdėmiau į paveikslus, atranda savo knygą, rašytoją, muziką.
Galima grožiu įvardint gerąsias žmonių savybes – užuojautą, jautrumą, dėkingumą, bendrystę – tada taip. Šitas grožis pasaulį išgelbės. Kaip keičiasi grožio samprata. Nes mis mergaitės, pasirodo, gražios besą.
