– Ar labai pasikeitęs Jūsų jaunystės miestelis?
E. Rimša: – Seniai bebuvau Panemunėlio geležinkelio stotyje. Šiandien pamačiau liūdną vaizdą, nes bažnytkaimis nyksta. Senosios mokyklos likę tik pamatai, pagrindinėje mokykloje mokosi daugiau nei 100 mokinių, kai mano laikais vidurinėje buvo apie 400 mokinių. Nors aplinka sutvarkyta, bet, tiesą pasakius, liūdna. Kol tėvai čia gyveno, atvažiuodavau dažniau. Dabar jų nebėra, aplankau tik kapus arba susitinkame su bendraklasiais Panemunėlio pagrindinėje mokykloje.
– Dažni tokie susitikimai?
– Pirmasis susitikimas vyko 1972 m. Stengiuosi visuose dalyvauti, nes įdomu pastebėti, kaip keičiamės, susitikti su draugais. Buvome tvirtas kolektyvas, bet dabar pastebiu – suvažiuoja toliau gyvenantys, arčiau – ne visada.
– Kas labiausiai įsiminė iš mokyklinių laikų?
– Klasėje nebuvo išsišokėlių. Geriausi prisiminimai iš sportinės veiklos (žaidėme tinklinį), dainavimo chore (muzikos mokytojas Sabaliauskas buvo įdomi asmenybė), šokių kolektyvo veiklos. Nors buvome mokiniai, tačiau nueidavome į kaimų „vakaruškas“, aš ten dar ir pagrodavau armonika. Mus „gaudydavo“, gaudavome pylos, bet geras direktorius Juozas Pranskūnas mūsų nebausdavo. Su šypsena prisimenu auklėtoją, chemijos mokytoją Monkevičienę.
– Kuo dabar užsiimate?
– Jau pusantrų metų nebevadovauju Heraldikos komisijai. Kol kas dirbu Istorijos institute.
– Dėkoju už pokalbį.
