Sūduva ar Suvalkija?
„Daugelis manęs klausia, kaip iš tikrųjų reikia šį kraštą vadinti – Sūduva ar Suvalkija? Visiems atsakau labai paprastai: esu tikra sūduvietė – čia gimiau, gyvenu ir gyvensiu. Niekur nesiruošiu emigruoti, nes šiame krašte man net tvoros žydi. O tie, kurie čia susivelka – yra suvalkiečiai“, – šmaikščiai pradėjo pasakojimą apie Sūduvos kraštą tikra sūduvietė, gidė Jurgita.
Sūduvos gyventojai gali didžiuotis: tai kraštas, kur tarmė pati skambiausia ir lietuviškiausia, o vakarų aukštaičių (suvalkiečių) tarmė – visos lietuvių bendrinės kalbos pagrindas.
XIX a. antrojoje pusėje prasidėjo lietuvių nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Daugelis jo dalyvių – Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka – buvo iš Suvalkų gubernijos. Čia gerokai anksčiau negu kitose Lietuvos dalyse, dar Napoleono laikais, buvo panaikinta baudžiava, atsirado ekonomiškai pajėgių valstiečių, įstengusių savo vaikus leisti į aukštąsias mokyklas. Žymieji lietuvybės propaguotojai, kilę iš Suvalkų gubernijos, žavėjosi ir didžiavosi vakarų aukštaičių tarmės pagrindu susiformavusia raštų kalba, kuri seniau buvo vartota Rytų Prūsijoje.
Sūduvos sostinė
Šiaurės karo metu 1701 m. Marijampolės apylinkės buvo nusiaubtos. Po Prienų pilies sugriovimo į nuošalesnę vietą prie Šešupės atsikraustė grafo G. Butlerio giminė, kuri 1717 m. netoli kaimo įkūrė Kvietiškio dvarą ir tapo miestelio įkūrimo iniciatore. Prienų seniūnui Pašešupio vardas nepatiko, todėl jį pervadino Starapole (minima nuo 1736 m.). Besikuriant Starapolei netoliese ėmė augti kitas miestelis (nuo 1756 m. minimas kaip Marijampolė), kurį pastačiusi bažnyčią įkūrė grafienė Pranciška Butlerienė. 1750 m. Prienų seniūnė grafienė P. Butlerienė iš marijonų vienuolyno išrūpino Starapolei kunigą ir tarp Šešupės bei Jevonio upių pastatė vienuolyną su bažnyčia. XVIII a. bažnytkaimis išaugo į prekybinį miestelį.
Pasak legendos, grafienė P. Butlerienė vietą būsimai bažnyčiai ir marijonų vienuolynui rinko ypatingu būdu: iš savo dvaro į Starapolės miestelį ėjo kalbėdama rožinį. Maldą baigė Šešupės ir Jevonio santakoje. Čia ir nurodė statyti bažnyčią ir vienuolyną. Vėliau miestelio dalį, ribojamą šių dviejų upių, grafienė perleido marijonams, o miestelėnai ją praminė Marijampole. Šis vardas, kilęs iš dviejų vardų – „marijonai“ ir „Starapolė“, greitai prigijo visam miestui.
2018-ieji Marijampolei yra ypatingi: ji – Lietuvos kultūros sostinė. Marijampolės – Lietuvos kultūros sostinės – simboliu pasirinktas varpo įvaizdis.
Varpas, kaip tautos žadintojas, budintojas, atitinka Sūduvos krašto aušrininkų ir varpininkų veiklą. Dauguma labiausiai žinomų, aktyviausių, kūrybiškiausių XIX a. Lietuvos inteligentų, tautinio judėjimo veikėjų yra Marijampolės gimnazijos ugdytiniai. Mokslus baigę Sūduvos ūkininkų vaikai, pasitelkę bendraminčius iš visos Lietuvos, XIX a. antrojoje pusėje sugebėjo išplėtoti tautinį sąjūdį. Jų leidžiami laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“ ragino saugoti ir išlaikyti savo kalbą, tautos savitumą, protėvių tradicijas.
Tarp praeities ir dabarties
Pasivaikščiojus po miesto centrą, galima pajusti ne tik istorijos dvelksmą, bet ir pasidžiaugti dabartimi. Čia puikiai dera istorija ir šiuolaikinis menas.
Pasak gidės, Marijampolė – tai klestintis ir besikuriantis miestas. Čia iš didžiųjų Lietuvos miestų Vilniaus ir Kauno atvyksta jaunos šeimos. 2017 m. duomenimis, Marijampolėje gyveno beveik 56 tūkst. gyventojų.
Kiekvieno atvykusiojo akis užkliūva už įvairių kačių skulptūrėlių. Matyt, marijampoliečiai labai myli kates? Pasirodo, kad jos irgi turi savo istoriją. Marijampolės miestui pradžią davusi grafienė P. Butlerienė labai mylėjusi kates. Viename senamiesčio kiemelyje su vandeniu žaidžiančios grafienės P. Butlerienės katės mena Marijampolės miesto istorijos pradžią.
Miesto veidas – Jono Basanavičiaus aikštė, kuri 2009–2011 m. buvo rekonstruota. 2009 m. aikštę papuošė 19 metrų aukščio vietos skulptoriaus Kęstučio Balčiūno sukurtas paminklas „Tautai ir kalbai. Lietuvos vardo 1000-mečiui paminėti“.
Kiek paėjus pagrindine J. Basanavičiaus aikšte, pasitinka įvairaus dydžio varpai. Tai šiųmetės akcijos „Varpo aidas – šimtmečio atgarsiai“, skirtos Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai, rezultatas.
Kiek atokiau, aikštės pakraštyje, jaukus poilsio kampelis, kuriame puikiai dera vienas iš menų simpoziumo „Niujorkas, Londonas, Marijampolė – idėjų migracija“ („Malonny“) darbų. Šio simpoziumo kuratorius ir vystytojas – garsus Niujorke gyvenantis ir kuriantis lietuvių kilmės menininkas Ray Bartkus. Jis suvienijo įvairių šalių kūrėjų polėkį bendriems darbams Marijampolėje.
Tolumoje boluoja dar vienas svarbus kultūros paminklas. Tai Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo bazilika – viena svarbiausių Vilkaviškio vyskupijos bažnyčių.
1934 m. bažnyčios Švč. Jėzaus Širdies koplyčioje palaidotas arkivyskupas J. Matulaitis. 1987 m. jį paskelbus palaimintuoju, relikvijos iškeltos į specialiai pertvarkytą šios koplyčios, nuo tol vadinamos jo vardu, altorių. Marijampolėje kasmet iškilmingai švenčiamos J. Matulaičio beatifikacijos metinės, į kurias suvažiuoja būriai piligrimų ir tikinčiųjų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų šalių.
1992 m. atsižvelgiant į šios bažnyčios istorinę svarbą, jai suteiktas mažosios bazilikos titulas.
Iš apleisto parko – miesto perlas
Akį traukia Šešupės ir Jevonio santaka, kurioje šiandien naujam gyvenimui prikeltas Poezijos parkas. Nuo pat vienuolyno įsikūrimo iki Antrojo pasaulinio karo tai buvo marijonų valda, kurioje plytėjo ganyklos ir dirbama žemė, o vėliau – sodas ir daržai, tiekę geriausių veislių sodinukus ir daigus visos Suvalkijos ūkininkams. Dabar Poezijos parkas stebina puikiai suplanuotomis erdvėmis, kur galima ne tik gamtos apsuptyje prisėsti ant suolelio, pasiklausyti šalia tekančio Jevonio upelio čiurlenimo, pasigerėti trimis fontanais. Čia įrengtos ir puikios žaidimo aikštelės vaikams. Beje, Poezijos parko sutvarkymas puikiai įvertintas ne tik miesto gyventojų, bet ir specialistų. Jis už geriasią teritorijos sutvarkymą buvo pripažintas geriausiu 2007–2013 m. pietų Lietuvoje įgyvendintu projektu pagal priemonę „Regioninių ekonomikos augimo centrų plėtra“.
Prie pat Javonio upelio ir Šešupės santakos, parko šone, – dar vienas paminklinis akmuo, kurio užrašas pasako viską: „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj…“ Kas gi nežino V. Kernagio nemariosios dainos?
Nuo skilandžio iki vyšninukės
Užsiminus apie vyšnias, kalba su gide pasisuka ir apie Sūdvos krašto kultūrinį paveldą. Pasirodo, skilandis yra sūduvių krašto mėsos gaminys. Tik viena bėda, kad jo sūduviečiai taip ir nespėjo užpatentuoti kaip šio regiono kultūros paveldo gaminio. Nuo seno visoje Lietuvoje sūduvietės garsėja varškės sūriais. Jos pirmos pradėjo slėgti saldų sūrį, kuris vėliau paplito po visą Lietuvą. Žinoma, jeigu aplankysite tikrą sūduvietį, nepraleiskite progos paragauti ir jų pasididžiavimo – nepaprastai kvapnaus naminio juodųjų serbentų vyno.
Sūduvos krašto žmonės – darbštūs ir dosnūs. Darbštumas Sūduvoje itin vertinamas bruožas. „Netiesa, kad mes, sūduviečiai, „skūpūs“. Mes esame taupūs“, – pasivaikščiojimo po miestą metu ne kartą kartojo mūsų gidė.
