Pusšimtį pasaulio valstybių aplankęs rokiškėnas: „Kiekviena kelionė – nauja patirtis“

– Papasakok apie save.

– Užaugau Rokiškyje, baigęs mokyklą išvažiavau studijuoti į Šefieldo universitetą Anglijoje. Ten baigiau fizikos magistro ir doktorantūros studijas. Po metų darbo Paryžiuje grįžau į Lietuvą ieškoti darbo Vilniuje. Keliauti pradėjau studijuodamas, trečiojo kurso pabaigoje, kai savanoriavau FIFA EURO 2012 Lenkijoje. Po čempionato su kitais savanoriais išvažiavome į dešimties dienų kelionę po Europą automobiliu.

– Kodėl po studijų sugrįžai į Lietuvą?

– Labiausiai norėčiau gyventi Lietuvoje. Būdamas kitose šalyse ilgainiui pripratau prie tenykščio gyvenimo būdo, kalbos, tačiau viskas visiškai kitaip, kai esu Lietuvoje. Šefielde man labai trūko renginių. Paryžiuje renginių nestigo, bet sužinoti apie juos buvo sunku, o kai kurie nepigūs. Vilniuje gausu įvairiausių renginių, tad nespėju visuose apsilankyti. Yra ir kitų šalių, kuriose norėčiau pagyventi ilgesnį laiką.

– Koks keliavimo būdas tau yra maloniausias?

– Man įdomu išbandyti visokius keliavimo būdus. Su draugu esame dviračiais numynę apie 7 tūkst. kilometrų, kelis kartus po Europą keliavome automobiliu. Dažniausiai nuskrendu lėktuvu į tam tikrą vietą, o toliau kaip būnu sugalvojęs – kartais išsinuomoju mašiną arba dviratį, kartais keliauju viešuoju transportu arba traukiniais, pėsčiomis. Norėčiau išbandyti kelionę ir kemperiu bei autostopu. Maršrutus dažniausiai susigalvoju iš anksto. Žinoma, viskas bet kada gali pasikeisti, bet jei yra galimybė, iš anksto nusiperku traukinio bilietus, užsisakau nakvynės vietas.

– Dažniau keliauji vienas ar su draugais?

– Labai patinka ir įdomu keliauti su kažkuo, nes gali dalintis įspūdžiais. Bet keliaudamas vienas patiri daugiau kuriozinių situacijų. Būdamas vien tik su savo mintimis, gali išeiti iš proto. Kartą Tenerifėje atsibodo būti vienam, tad vieną vakarą „susidėjau“ su kažkokiu jaunimu, truputėlį „narkomanais“, kurie po to išdaužė mano išsinuomotos mašinos langą…

– Papasakok apie paskutinę savo kelionę.

– Prieš porą savaičių sugrįžome iš Kazachstano. Tą šalį pasirinkome, nes radome bilietus ypač geromis kainomis. Man labai patiko pati kelionė, pamatėme daug įspūdingos gamtos, ypač kalnų ir ežerų. Bet Kazachstano muziejai mus labai nuvylė. Buvome Almatos muziejuje, kuriame lankytini septyni kambariai. Pagrindinis bilietas kainavo eurą ir galėjai patekti į keturias pagrindines patalpas, o į kitus reikėjo mokėti papildomai. Buvo nemažai objektų, tačiau trūko informacijos anglų kalba, tad nelabai supratome, pagal kokius kriterijus buvo sudaryta ekspozicija. Nesusidarėme bendro vaizdo apie tai, ką pamatėme. Viename iš kambarių kabėjo dabartinio prezidento nuotrauka ir visa informacija buvo vien tik propagandinė. Etnografijos muziejuje taip pat trūko aiškumo, vėl aplankėm prezidento propagandos kambarį, nors muziejus… etnografijos.

– Kokia vidutinė tavo kelionių trukmė?

– Labai įvairi. Dažniausiai kelionių trukmę lemia atstumas ir geros kainos pasiūlymas. Neseniai lankiausi El Salvadore Centrinėje Amerikoje, čia praleidau šešias dienas, JAV – visą mėnesį, o Kinijoje išbuvau tris savaites. Kartais ir savaitgalį išskrendu kur nors kelioms dienoms.

– Neseniai viešėjai Amerikoje. Kiek supratau, didžiąją laiko dalį praleidai… ore. Ar už Atlanto atradai naują hobį – šokinėjimą parašiutu, ar tai buvo tikslinga kelionė?

– Šuolius parašiutu buvau pamėgęs ir anksčiau. Pirmą kartą juo iššokau Lietuvoje, o Anglijoje gavau licenciją. Iki viešnagės Amerikoje jau buvau atlikęs 65 šuolius. Už Atlanto skridau turėdamas labai aiškų tikslą – iššokti 200 kartų. Susiradau pigiausią vietą visoje Amerikoje, kur šuolis iš žemesnio aukščio kainuoja 5 dolerius, iš aukščiau – 10.

– Ar pavyko pasiekti tikslą?

– Ne, tikslo pasiekti nepavyko, nes Amerikoje viešėjau žiemą, todėl oro sąlygos neleido daug šokinėti. Pavyko įgyvendinti tik pusę numatytų šuolių – iššokau 100 kartų. Buvo dienų, kai nešokinėjau dėl netinkamų oro sąlygų, bet vidurkis – keturi šuoliai per dieną. Daugiausiai per vieną dieną pakilau ir iššokau septynis kartus.

Dabar labai norėčiau pradėti šokinėti su sparno kostiumu.

– Iš kur gauni pinigų tokioms kelionėms?

– Esu taupus žmogus. Taupau būtent kelionėms. Mano prioritetas yra įspūdžiai, o daugeliui žmonių nesuprantama, kodėl visus metus valgau tą patį patiekalą. Tačiau būtent taip gyvendamas aš galėjau susitaupyti ir leistis į savo pirmąsias keliones. Stebėdamas, kaip žmonės įpratę leisti pinigus, matau, kad dauguma jų irgi galėtų susitaupyti kelionėms. Manau, dažnai permokama už mobiliuosius telefonus, gyvenama butuose, kokių iš tikrųjų nelabai reikia, daug atsieina mašinos priežiūra ir pan.

– Daug laiko praleidi keliaudamas užsienyje, ar niekada nemąstei apie kelionę po Lietuvą? Juk tai taip pat turėtų būti įdomu?

– Turime sąrašą vietų, kurias norime aplankyti Lietuvoje. Yra tikrai daug gražios gamtos, įdomių vietų, o iš oro matyti įspūdingi vaizdai. Ežerai, pelkės su išdžiūvusiais medžiais, kurių turime ir čia, Lietuvoje, bet jų nesureikšminame, o, pavyzdžiui, Kazachstane tai yra vienas iš lankomiausių objektų.

– Ar turi kelionių tradiciją, ar parsiveži suvenyrų?

– Buvau pradėjęs rinkti žemėlapius, juose pažymėdavau vietas, kuriose buvau, kelius, kuriais ėjau. Labai daug jų susikaupė stalčiuose, tad nustojau rinkti. O dabar su drauge parsisiunčiame atvirukų iš šalių, kurias aplankome, ir kabiname juos ant sienos.

– Papasakok apie ekstremaliausias savo nakvynes.

– Serbijoje myniau dviratį ir pasiprašiau pas atsitiktinius žmones į kiemą, kad galėčiau pasistatyti palapinę. Bet savininkės nemokėjo angliškai, todėl skambino dukrai, tad teko tartis su ja. Esu miegojęs Milano parke. Japonijoje uždarė oro uostą, todėl teko nakvoti prie jo durų. Prie manęs priėjo senukas ir bandė susišnekėti angliškai, bet nelabai mums pavyko. Greičiausiai palaikė mane kažkokiu iš gatvės ir dar pinigų davė (juokiasi – aut. past.). Esu ne kartą nakvojęs paplūdimiuose. Šalčiausia naktis gyvenime buvo Kretoje, liepos vidurį, kai miegojau paplūdimyje su šortais ir užsiklojęs rankšluosčiu. Kai keliauju su palapine, visaip nutinka ieškant vietos jai pastatyti, o jei dar naktį statau… Esu ir ant akmenų nakvojęs, buvo ir toks atvejis, kai ryte atsikėliau ir pamačiau, kad palapinė ant kažkokios tvoros. Yra tekę per naktį likti kalnuose. Nakvojau tarp medžių prie San Francisko tilto, bet atsivėrė labai gražus vaizdas.

– Jei galėtum į kelionę pasiimti tik vieną daiktą, kas tai būtų?

– Greičiausiai kamera. Žiūrėdamas nuotraukas ir filmuotą medžiagą prisimenu visą kelionę ir įspūdžius, išgyvenu iš naujo.

–  Dėkoju už pokalbį.

Otilija JUOZAPAVIČIŪTĖ

Projektą iš dalies remia

1 iš 11