– Vilūne, prisistatyk skaitytojui.
– Esu aštuoniolikmetė – tokia, kaip ir daugelis mano bendraamžių. Mokslo kelią pradėjau Rokiškio lopšelyje-darželyje „Varpelis“, tęsiau Juozo Tūbelio progimnazijoje, dabar esu Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos dvyliktokė.
– Kaip Tavo gyvenime atsirado sportas?
– Antroje klasėje prasidėjo papildomos veiklos. Iš pradžių – muzikos mokykla, labai norėjau mokytis groti violončele. Trečioje klasėje ėmiau lankyti Kūno kultūros ir sporto centrą – į dziudo-sambo treniruotės nuvedė mama. Treniruotės ėmė žavėti labiau, jos atimdavo daugiau laiko ir vykdavo kasdien, kaip ir iki šiol. Buvau nuklydusi į lengvąją atletiką – kūjo metimo technikos mane mokė treneris Valentas Čereška. Sekėsi neblogai, bet nugaros trauma sustabdė sportinę veiklą. Paklausiau trenerės Gitos Čečienės patarimo, kaip spręsti nugaros problemas, atėjau į treniruočių salę ir likau.
– Koks kelias vedė iki medalio?
– Treniruotės, varžybos, apdovanojimai – tradicinis sportininko kelias ir sėkmė, kuri mane lydi. Tiesiog atsiradau tinkamu laiku tinkamoje vietoje.
– Kas sunkiausia sambo sporto šakoje, kokio režimo privalai paisyti?
– Negalėčiau teigti, kad šis sportas yra ypač sunkus, taip, jis užima nemažai laiko, reikalauja darbo ir pastangų. Daug kas priklauso ir nuo nusiteikimo: dažniausiai treniruotės pralekia greit, dvi valandos salėje lyg 20 minučių.
– Medalis pasaulio sambo jaunių ir jaunimo čempionate yra didžiausias Tavo laimėjimas? Gal buvo kitų įsimintinų pergalių?
– Turiu nemažai pasiekimų. Bet šie metai man patys dosniausi: iš Europos sambo čempionato Limasolyje (Kipras) parsivežiau bronzos medalį, iš pasaulio čempionato Taškente (Uzbekija) – bronzą. Teisę dalyvauti juose iškovojau Lietuvos čempionatuose.
– Trenerė Gita Čečienė išugdė ne vieną tarptautiniuose čempionatuose triumfavusį sportininką. Koks Tavo ir trenerės ryšys?
– Esu labai dėkinga jai. Be trenerės pastangų, iniciatyvios ir motyvuojančios veiklos nebūtų entuziazmo sportuoti. Ji moka sudominti, paskatinti, duoda įvairiausių patarimų, yra stipri ir šauni.
– Ar sieji savo ateitį su sportu?
– Taip, mano planai susiję su sportu.
– Tavęs laukia studijos, karjera, gal dar kas nors?
– Ateities planuose – ginti, saugoti, padėti arba tai, kas siejama su policijos pareigūno specialybe, ir, žinoma, sportas. Kita vertus, visiškai tikslaus plano dar neturiu.
– Ką mėgsti veikti laisvalaikiu?
– Save vadinu tradicine aštuoniolikmete, ypatingo laisvalaikio neturiu, kaip ir visi savo laisvą laiką leidžiu su draugais.
– Ačiū už pokalbį.
Projektą iš dalies remia
