– Ar jūs tausojate aplinką, pasisakote už švarą gamtoje?
– Žinoma. Net nedvejojusi galiu pasakyti. Ne tik dėl gamtos tausojimo, bet ir dėl higienos, galų gale dėl grožio – juk akis bado žiūrint į ne vietoje išmestas šiukšles. Nesijausčiau gerai, jei numesčiau ką nederama pakelėje ar kitoje tam neskirtoje vietoje, pamačiusi kitų tokius poelgius, mintyse visada užduodu klausimą, ar tikrai ta šiukšlė negalėjo atsidurti ten, kur jai ir vieta. Gamtos saugojimas ir tausojimas man yra vertybė ir pareiga (aš taip jaučiu), todėl norisi pakelti tą šiukšlę, stengiuosi plačiai mąstyti apie mus supantį pasaulį, mylėti ir globoti savo šalį ir gamtą. Labai norėtųsi, kad visi žmonės Lietuvos gamtą, mūsų Rokiškio rajoną, mėgstamą lankytiną vietą ar kitą bet kokį plotą vadintų savu, galbūt tada mažiau norėsis šiukšlinti.
– Nuvykusi į mišką nepabūgstate rinkti besimėtančių šiukšlių. Ar dažnai tai darote? Ar daug atliekų surenkate?
– Negaliu sakyti, kad dažnai renku šiukšles, juk karantino metu netenka daug keliauti. Taip, esu ta, kuri pakelia panosėje besimėtančias šiukšlės. O jų pasitaiko įvairių, kai kurias iš po miško paklotės ištrauki, įaugusias į samanas. Norėtųsi daugiau surinkti ir dažniau tai daryti, net kokią tradiciją susigalvoti, tarkim, kartą per mėnesį po valandą skirti šiam svarbiam darbui kokiame nors miške ar vietoje, kurią mėgstu lankyti – paskui bus malonu atvažiuoti.
Šiukšlėms rinkti būtinos apsaugos priemonės, juk negali žinoti ką rasi, juolab kad be pirštinių rankas susižeidi, susibraižai – pavojinga. Pagrindinės priemonės – pirštinės, aulinukai/guminiai, maišas. Teko rinkti šiukšles pasistačius šalia automobilį – padangos, metalas keliavo tiesiai į bagažinę.
– Kaip manote, kodėl svarbu nešiukšlinti miške arba tiesiog rinkti šiukšles ir švarinti gamtą?
– Visų pirma tai kenkia mūsų sveikatai – viskas, kas išmesta pakelėse, miškuose, anksčiau ar vėliau (arba iškart) patenka į gėlą vandenį, dirbamas dirvas ir atkeliauja iki mūsų pietų stalo, pavyzdžiui, žuvys, jos suryja išmetamus chemikalus, kuriuose ir užauga – vandenynų tarša yra atskira tema. Pavojus keliamas ne tik žmogui, bet ir gyvūnams bei paukščiams, kurie tas šiukšles suryja, sulesa. Visi žinome, kiek įvairių atliekų (plastiko, gumos, metalo) randama gyvūnų ar paukščių skrandžiuose. Dėl to jie nugaišta. Maisto atliekos masina įvairius graužikus, muses, kurie platina ligas, pavojingas ir žmogui.
Atliekų tvarkymas kainuoja, dažnai tai yra seniūnijų, t. y. valstybės, papildomos išlaidos.
Su draugėmis ar kolegėmis pajuokaujame, kaip gera „ant dūšios“, kai kruopščiai susitvarkai namus, manau, taip ir gamtoje dera elgtis.
– Buvote akcijos „Darom“ koordinatorė Rokiškio rajone. Papasakokite, ar ši akcija sulaukia susidomėjimo? Ar rokiškėnai neabejingi?
– Taip, teko būti. Ši akcija sulaukia didelio rokiškėnų susidomėjimo, todėl, manau, galėtų būti idėja iniciatyviam mūsų rajono žmogui, turinčiam ir galinčiam skirti laisvo laiko organizuoti Rokiškio rajono „Darom“ akcijas ne vieną kartą per metus, bet dažniau. Tokios akcijos atkreipia dėmesį, prie jų jungiasi įmonės, organizacijos, įvairios darbovietės, švietimo, socialinės, sveikatos ir kt. įstaigos.
Mūsų rajono žmonės pilietiški, prie akcijos jungdavosi kone visos rajono įmonės, sutvarkydavome didelius plotus, daug viešųjų rajono erdvių. Paskirstydavome teritorijas, komandas, kviesdavome visus jungtis, dalindavome maišus, kitas reikalingas priemones, o rokiškėnų prašydavome tik laisvo laiko. Verta paminėti seniūnijas, ypač kaimiškosios seniūnijos seniūnę, kuri dirba kur kas daugiau nei aš kaip „Darom“ koordinatorė ir imasi gamtos švarinimo bei gražinimo iniciatyvų. Visos seniūnijos prisideda, pasirūpina šiukšlių išvežimu, sutvarko užleistas ir prišiukšlintas teritorijas. Rokiškėnai neabejingi, į socialinius tinklus kelia nuotraukas, kur užfiksuoti nederamo elgesio faktai, viešina šiukšlintojus, patys imasi iniciatyvų, sutvarko teritorijas, paskatina kitus nepatingėti. Neseniai paviešinta, kaip kažkas išmetė didelį buities prietaisą (tokius rokiškėnai gali palikti tam skirtuose konteineriuose prie „Senukų“). Negalima tokių palikti tam neskirtose vietose, kažkas turi juos surinkti.
– Kokių keisčiausių šiukšlių gamtoje teko pastebėti?
– Na, manau, nebėra keistas joks rastas daiktas, nes išmetama viskas: rūbai, metalo skardinės, unitazai, padangos, televizoriai, kiti elektros prietaisai, dviračio dalys, labai daug plastiko. Kartais randi vaikystę primenančių daiktų: kasečių, „Tetrio“ žaidimą, juostinį fotoaparatą, guminių žaislų, kramtomosios gumos ar nebegaminamų saldainių popierėlių, „Ziliton“ kompiuterinio žaidimo geltonų kasečių arba senovėje naudotų buities įrankių, laikrodžių, radiją, akinius, raktus, kuriuos įdomu apžiūrėti kad ir surūdijusius.
– Ar rūšiuojate atliekas?
– Taip, rūšiuojame. Mūsų šiukšlių dėžė trijų dalių: viena maisto atliekoms, kita plastikui, trečia popieriui. Metalo atliekas taip pat rūšiuojame, jų mažiausiai pasitaiko, todėl atskiros dalies šiukšliadėžėje neturime. Gaila, visuomenės vartojimas yra didžiulis, konteineriai būna pilni. Šį klausimą vertėtų apsvarstyti, padiskutuoti, ką pakeisti, kad problemos neliktų. Kai konteineris pilnas, žmonės atliekas meta ne tam skirtame, o bendrame. Taigi jos nerūšiuojamos. Rūšiuoti nėra sudėtinga, sudėtinga nebent tai, kad reikia išplauti plastiko pakuotes, popierių kuo stipriau sulankstyti, kitaip tariant, paruošti prieš išmetant į šiukšliadėžę.
Projektą iš dalies remia:
