Būdamas pradinukas Aurimas Širvys vieną dieną laukė „Simpsonų“ serialo. Tačiau vietoj jo televizoriaus ekrane netikėtai išvydo sprogdinimus ir žmonių chaosą. Rugsėjo 11-ąją pamatytas degančių Niujorko dangoraižių dvynių vaizdas įsismelkė į dešimtmečio pasąmonę ir nulėmė Aurimo profesiją – jis pasirinko architektūrą.
Iš Obelių kilęs poeto Pauliaus Širvio giminaitis gyvena Vilniuje, svajoja apie tai, kad „didingas istorinis palikimas nedingtų nuo žemės paviršiaus“, projektuoja namus, turi aibę kitų darbų. Jis net per atostogas nepaleidžia iš rankų fotoaparato, norėdamas užfiksuoti unikalius istorijos dalykus ar įmantrius, bet jau trupančius raštus. Su Aurimu kalbėjomės ir todėl, kad jis kartu su muziejininkais dirba prie Rokiškio sinagogų projekto bei domisi čionykščiu žydų paveldu…
– Kur esi mokęsis ir ką baigęs?
– Lankiau dabar jau buvusį Obelių meninio lavinimo centrą. Piešimo pagrindus man padėjo pakloti Rimvydas Pupelis. Pagrindinius mokslus baigiau Obelių gimnazijoje. Joje mokiausi iki 10 kl. Po to, susiklosčius tam tikroms šeimyninėms aplinkybėms, išvykau į Visagino miestą. Ten baigiau 11-12 klases.
Visagine besimokydamas kiekvieną savaitgalį važiuodavau į Vilnių pas menininkę Liliją Puipienę, kuri dvejus metus man padėjo ruoštis stojamiesiems egzaminams. Baigęs Visagino „Verdenės“ gimnaziją, išvažiavau studijuoti į Vilniaus dailės akademiją. Baigiau architektūros studijas ir įgijau architekto kvalifikaciją.
– Kokie prisiminimai iš to laiko, kuomet gyvenai Obeliuose?
– Gana migloti, bet labai nostalgiški. Tai juk mano tėviškė. Obeliuose lankausi itin retai, tik keletą kartų per metus. Bet visuomet vykstu noriai.
– Spaudoje jau rašyta apie tavo įsimintiną kelio į architektūrą pradžią. Papasakok, kas paskatino domėtis šia meno šaka?
– Jeigu trumpai, tai viskas prasidėjo skaudžiai įsimintiną dieną, 2001 m. rugsėjo 11-ąją, kada JAV įvykdytas teroro išpuolis. Visuomenė tuo metu mąstė, kas ir kodėl? O aš, nors ir vaikas, galvojau apie tai, kodėl bokštai dvyniai sugriuvo, ir kokia buvo jų konstrukcija.
Po to pasipylė begalė straipsnių spaudoje. Ir apie tai, ką ateityje planuojama daryti, kad po tokių įvykių pastatai negriūtų. Tai ir buvo ta pradžia, kuri mane „užkabino“.
Bėgant metams, pradėjau keliauti ir fotografuoti Lietuvos paveldo objektus. Dvarų būklė Lietuvoje mane šokiravo. Norėjosi kaip nors padėti juos atgaivinti, ėmiau detaliau tuo domėtis ir pats pamažu grimzdau į architektūros paveldo sferą. Tai, ką pamačiau fotografuodamas, buvo dar vienas šokas. Šį kartą – ne iš televizijos ekrano, o realybėje, kurią galėjau matyti, jausti, liesti ir užuosti. Po kelių tokių apsilankymų griūvančiuose dvaruose prasidėjo mano kelias paveldosaugos link. Norėjau bet kokiomis priemonėmis pagelbėti ir prisidėti, kad didingas istorijos palikimas nedingtų nuo žemės paviršiaus. Iš pradžių – bent jau užfiksuoti tai nuotraukose, kad liktų nors jos. Tarp mano darytų nuotraukų – keli dvarai ar bažnyčios, kurių jau nebėra.
Taigi, jau 14 metų žinau, ką gyvenime noriu veikti, kuo domėtis ir ką dirbti.
– Nors tau tik 24-eri, bet jau esi prisidėjęs prie ne vienos restauracijos. Papasakok.
– Dirbti pradėjau dar būdamas pirmame kurse. Pradžioje – Lietuvos dailės galerijoje, vėliau Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Čia jau turėjau reikalų su architektūra. Vėliau dirbau ir stažavausi dar keliose restauravimo įmonėse. Prie keleto objektų teko prisiliesti: Plungėje Oginskių dvaro rūmų keliose menėse atkūrinėjau buvusį sienų dekorą, Žagarės dvaro rūmuose pagal išlikusius labai mažus fragmentus atkūriau parketo raštą. Be šių darbų dar prisidėjau prie Abromiškių dvaro atgimimo. Taip pat teko dirbti ruošiant Bobriškio cerkvės restauravimo projektą. Vilniuje pagal mano projektus yra statomi trys namai, vienas – Kruonyje. Be architektūros, dar truputį dirbau žiniasklaidoje.
– Sakei, kad tau įdomus žydų paveldas. Rokiškio – irgi. Kada pradėjai tuo domėtis ir kaip sekasi?
– Kai studijavau Vilniaus dailės akademijoje, kaip architektas buvau pakviestas prisidėti prie tarptautinio projekto dokumentuojant išlikusias sinagogas Baltarusijoje. Tuomet pasiūliau ir įgyvendinau 3D matavimų principą, kuris puikiai tarnavo analizuojant išlikusius žydiškojo paveldo pėdsakus Baltarusijoje. Tas darbas mane labai įtraukė ir sudomino. Visus laurus už tai galėčiau atiduoti Dr. Giedrei Mickūnaitei. O po to sekė labai gražus ir glaudus bendradarbiavimas su Žydų kultūros ir informacijos centru Vilniuje. Dabar ir pats turiu kelis asmeninius projektus, susijusius su žydiškuoju palikimu.
Žydiškasis paveldas, bent Rokiškio rajone, nėra plačiai tyrinėtas. Daug kalbama apie holokaustą, tačiau mane tai ne itin domina. Man įdomiausia yra jų kultūra ir gyvenimas. Žydai buvo neatsiejami nuo mūsų visų bendros istorijos kūrimo.
Prieš keletą metų pradėjau rinkti žinias apie Rokiškio krašto žydiškąjį gyvenimą. Jis unikalus – buvo kuo didžiuotis, nes beveik kiekviename didesniame Rokiškio r. miestelyje stovėjo bent po kelias sinagogas. Man pavyko rasti įdomios informacijos ir nuotraukų, kai kurias gavau net iš Jeruzalės. Ateityje ir plačiajai visuomenei pristatysime išsamų tyrimą.
– Rokiškio krašto muziejus kaip tik šiuo metu baigia projektą apie Rokiškyje stovėjusias sinagogas. Kaip atsiradai šiame projekte?
– Prieš keletą mėnesių su manimi susisiekė Rokiškio krašto muziejaus istorijos skyriaus vedėjas Giedrius Kujelis. Jis parodė: rasta tam tikros medžiagos, kuri padeda įsivaizduoti sinagogas Rokiškyje. Informacija labai sudomino, pasiūliau tą medžiagą tinkamai išnaudoti. O G. Kujelis kaip tik paminėjo, jog yra ruošiamasi statyti specialų stendą. Pasiūliau padaryti tų sinagogų 3D modelio rekonstrukcijas ir padėti geriau žmonėms suvokti, kas stovėjo jų gimtajame mieste. Idėja jau įgyvendinta, stendo metalinė dalis pastatyta, informacinė irgi greitai atkeliaus į Rokiškį.
– Ar sudėtinga rinkti informaciją apie tai, ko jau nebėra, arba likę tik pėdsakai, atsiminimai, nuotraukos, spėjimai?
– Žiūrint, ko ieškai. Kuo senesnis laikotarpis, tuo sunkiau. Ieškant archyvuose, visuomet reikia apsiginkluoti kantrybe. Dažnai lūkesčiai nepasiteisina, bet kuomet kažką randi, viską atperka. Pasijunti kaip vaikas, gavęs saldainį.
– Papasakok, ką šiuo metu veiki, prie kokių projektų dirbi?
– Neneigsiu, jog esu darboholikas. Tai nėra gerai, tačiau taip yra. Visus darbus visuomet dirbu taip, lyg tai būtų mano asmeninė iniciatyva. Nemėgstu daryti bet kaip, viską tikrinu keletą kartų, esu reiklus ir sau, ir kitiems. Tai greičiausiai paveldėjau iš tėčio. Net ir radęs progą pailsėti, stengiuosi ką nors nuveikti. Per atostogas išvykęs nepaleidžiu fotoaparato iš rankų ir daug fotografuoju. Tai nėra meninė fotografija, darau tai daugiau dokumentavimo ir tyrinėjimo tikslais. Kad toks gyvenimo būdas nėra tinkamas, neseniai įspėjo ir organizmas.
Na, o šiuo metu ką tik pabaigėm, kaip ir minėjau, stendą. Kolega Žygimantas Buržinskas tyrinėja Merkinės rotušę ir šiuo metu rašo knygą. Taigi, reikės padėti jam. Su juo jau esame padarę tos rotušės maketą, kurį galima pamatyti Merkinėje. Esu dar vieno projekto, susijusio su žydų paveldu, vadovas. Keleriems metams dar esu įsipareigojęs darbu trims Lietuvos muziejams. Darbo tikrai netrūksta. Tai, ką darau, visuomenę domina.
– Ką planuoji ateityje?
– Be to, ką išvardijau, dar laukia tolimesnės studijos, nuo rudens toliau gilinsiu žinias magistrantūroje. Kitąmet planuojame įsteigti įmonę, šiuo metu yra sukurtas prekinis ženklas ir jis jau veikia, rengiama dokumentacija. Be abejonės, ir toliau ieškosiu medžiagos apie Lietuvos paveldo objektus ir šalies istoriją. Manau detaliau pasigilinti ir į Rokiškio krašto paveldą. Baigęs studijas keletui metų galbūt išvyksiu pasitobulinti į Vokietiją, susipažinsiu su toje šalyje taikomais paveldosaugos principais. Grįžęs greičiausiai studijuosiu ir toliau. Kur ir ką, dar nėra aišku. Bet, manau, būsiu amžinas studentas, nes mokytis galima ir visą gyvenimą. Tačiau savo ateitį sieju su Lietuva, ir iš jos išvažiuoti ilgam neketinu.
– Tegu ir tolimas, bet vis tiek esi garsaus Lietuvos dainiaus Pauliaus Širvio giminaitis. Gal ir pats turi kokių literatūrinių gebėjimų? Kokia Tavo mėgstamiausia knyga?
– Poetinių gebėjimų savyje nesu atradęs, o ir pati poezija man nėra itin artima. Rašiau, kuomet dirbau naujienų portale. Bet tik keletą straipsnių. Vėliau įkvėpimas išblėso ir lioviausi. Yra sakoma, jog architektai yra prasti rašytojai, bet kartais tenka architektūrinius objektus aprašyti.
Daugiausia skaitau specializuotą profesinę literatūrą, kuri susijusi su mano profesija. Kitai kol kas nelabai randu laiko. Dėl to mėgstamiausios, ko gero, ir neišskirčiau. Paskutinė knyga, kurią perskaičiau, Kristinos Sabaliauskaitės „Silva rerum III“.
– Koks tau pats gražiausias statinys Lietuvoje, Rokiškio krašte?
– Žinote, architektui labai sunku išskirti tą vienintelį, kuris būtų gražiausias. Mane labiausiai žavi senoji architektūra. Ji savyje slepia ir pasakoja istoriją. Rokiškio krašte daug unikalių sakralinės ir kitų paskirčių objektų. Nors viena iš paslaptingiausių yra Onuškio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia. Ji turi kažką ypatingo. Gal dėl to, jog yra seniausias medinės architektūros pavyzdys rajone.
Naujosios architektūros situacija Lietuvoje – kiek kitokia. Dar sunku rasti gerų pavyzdžių, nors po truputį jau yra investuojama ir į pastato veidą. Bet dar per mažai. Kažką ypatingo turi Vilniuje pastatyta naujoji Vilniaus universiteto biblioteka ir verslo centrai „Baltic hearts“. Pastarieji savo išraiška primena grybukus ant kojų.
Asmeninio archyvo nuotr.
Reda Milaknienė
