Draugai ją kartais vadina „kosmosu“. Ji – ne tik žavinga ir talentinga dainininkė, bet ir žmogaus gyvenimo prasmės bei visatos begalybės tyrinėtoja, nuoširdžiai besidžiaugianti kiekviena diena, neužmirštanti už savo pasiekimus padėkoti ir tėvams, ir mokytojams, ir draugams… „O labiausiai mane žavi asmenybės, turinčios pakankamai drąsos nesuaugti ir nepaversti savo gyvenimo graudžia drama“, – teigia Karolina BIMBAITĖ, Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos vienuoliktokė ir Rudolfo Lymano muzikos mokyklos mokinė. Gegužės pabaigoje ji surengė akustinį vakarą dvare. Atsiliepimai apie jį – magiški…
– Prisimink save vaikystėje. Kada pradėjai dainuoti, kas paskatino, pamokė, pasiūlė? O gal pamatei televizijos ekrane kokią labai patikusią žvaigždę ir nusprendei būti kaip ji?
– Kiek save atsimenu, man dainavimas – būdas išreikšti tai, kas dedasi mano viduje. Nuo pat mažų dienų buvau jautri supančiam pasauliui. Ir dabar, ir vaikystėje mane įkvėpdavo gamta. Gal skambės juokingai, bet pamenu, būdama šešerių, vaikščiojau kaime pas močiutę. Sužavėta gamtos garsų, kvapų bei vaizdų, sukūriau pirmą savo dainą apie drugelį. Žinoma, tai vaikiška, tačiau įkvėpimas jausmus išreikšti balsu kilo dar tada, kai buvau labai maža ir nesupratau, kas tas dainavimas.
Tiesą sakant, niekas ir negalvojo, kad aš dainuosiu. Tėvai tiesiog norėjo, kad turėčiau veiklos po pamokų. Iš pradžių planavo leisti į Choreografijos mokyklą. Bet atsitiko taip, kad atsidūriau Muzikos mokykloje. Čia mane mama atvedė, kai aš buvau aštuonerių.
Niekada nesvajojau būti žvaigžde iš televizijos ekrano. Visada žavėjausi tais atlikėjais, kurių dainos prasmingos, įkvepiančios. Dainuoti man buvo gera iš savęs, o būti žvaigžde niekada nenorėjau ir nemanau, kad kada nors išsikelsiu sau tokį tikslą.
– Kas pirmasis pastebėjo, kad turi gražų balsą?
– Mano muzikos mokytoja Reda Kazlauskienė. Dainuoti pradėjau vaikų chore. Kaip sako pati mokytoja, mano akyse matė norą mokytis. Aš stengdavausi, man tai patiko, todėl pasiūlė lankyti solinio dainavimo pamokas. Tada viskas ir prasidėjo.
– Koks tavo debiutas – nerimtas (namuose ar draugams) ir rimtas – jau scenoje (gal darželio, gal mokyklos)?
– Namuose pirmą kartą padainavau mamai būdama šešerių. Pasodinau ją ant lovos, perspėjau, kad bus koncertas, pasislėpiau už užuolaidos. Tada „iškilmingai“ ją atitraukiau ir padainavau savos kūrybos dainą. Pirmasis rimtas mano pasirodymas – kai buvau aštuonerių. Tai buvo Muzikos mokyklos koncertas mokinių tėveliams beveik prieš dešimt metų. Kartais pasižiūriu to koncerto įrašą. Jei atvirai, kaip vaikas kažkokio ypatingo balso neturėjau. Tiesiog buvo didelis noras dainuoti. Įdomu tai, kad šiemet dalyvavau tokiame pačiame koncerte. Dainavo mano mokytojos Redos mokiniai, klausėsi jų tėvai. Dauguma vaikų – dar pradinukai. Jie dainavo dainas, kurias ir aš mokiausi būdama jų amžiaus. Mintyse prabėgo visi dešimt metų Muzikos mokykloje. O eidama dainuoti jaučiau tą patį jaudulį kaip ir tada, būdama aštuonerių.
– Koks geriausias apie save, kaip solistę, girdėtas komplimentas?
– Hmm… Kai po pasirodymo žmonės sako, jog sunkiai tramdė ašaras, šiurpuliukai bėgiojo palei kūną, išėjo pakylėti… Kai matau spindinčias jų akis ir nuoširdžias šypsenas – tai man didžiausias komplimentas. Dainuoti sau gera, tačiau, milijoną kartų geriau žinoti, kad daina pavyko pasiekti kito žmogaus širdį.
– Kada pradėjai mokytis pas Redą Kazlauskienę? Kiek metų mokaisi dainuoti, kodėl pasirinkai ir išplėstinį kursą?
– Pas mokytoją Redą dainuoju nuo aštuonerių metų. Jau 10 metų lankau Muzikos mokyklą, o išplėstinį kursą pasirinkau dėl to, kad dainuoti man labai patinka, noriu tobulėti ir mokytis. Būtų labai sunku nedainuoti. Per dešimt metų pripratau, jog kasmet vis daugiau dalyvauju įvairiuose renginiuose. Ir čia, Rokiškyje, ir visoje Lietuvoje ar užsienyje. Muzikos mokykla suteikia galimybių pasirodyti įvairiuose konkursuose, festivaliuose, renginiuose. Džiaugiuosi kiekviena galimybe. Tai patirtis, kuri neišvengiamai vėl ir vėl moko perlipti per save, išsisukti įvairiose situacijose, nugalėti jaudulį, suteikia pasitikėjimo, kad ir koks „mažas“ ar „nereikšmingas“ būtų išėjimas į sceną. Apskirtai dainavimas, mano nuomone, – ne tik balso lavinimas, bet ir darbas su savimi, tvirtas žinojimas, kokią žinutę nori perduoti žmogui. Šis suvokimas atėjo toli gražu ne pirmaisiais dainavimo metais.
Reda – nuostabi. Kaip mokytoja ji – tikra profesionalė, o kaip žmogus – paprasta, šilta, moka bendrauti su vaikais ir yra be galo atsidavusi savo darbui. Ko daugiau reikia mokytojui?!
– Ar ateitį ketini susieti su muzika? Jei taip, kur ketini studijuoti?
– Studijuoti muzikos kol kas neplanuoju, bet žinau, kad iš mano gyvenimo ji tikrai nesitrauks. Labai tikiuosi dainuoti toliau, kur tik bus įmanoma. Nesustosiu, tobulėsiu. Galbūt net pasitaikys galimybė mokytis pas vokalo mokytoją, kol studijuosiu kitur. Jau įsitikinau, kad 99 proc. rezultato lemia darbas ir tik 1 proc. – talentas.
– Kuris Tavo konkursas, festivalis, koncertas buvo išskirtinis, kuriuo labiausiai didžiuojiesi?
– Kiekvienas pasirodymas man – išskirtinis. Kiekvienas konkursas – pamoka. Pasitikėjimas savimi augo po truputį, metai po metų. Buvo tokių koncertų, konkursų, kur sekėsi puikiai, o buvo ir tokių, po kurių jaučiausi nusivylusi savimi. Neseniai vykęs akustinis vakaras dvare tikrai suteikė nemažai pasitikėjimo. Prieš tai be galo bijojau, kadangi nežinojau, ko tikėtis (tai buvo mano pirmas toks išėjimas į sceną, kadangi tą vakarą visi atėjo klausytis manęs, o tai – didžiulė atsakomybė ir jaudulys. Be to, prieš pasirodymą susirgau ir užkimau). Tačiau nemeluosiu, po visko jaučiausi nuostabiai. Sulaukiau daugybės gražių atsiliepimų. Iki dabar kiekvieną dieną dar kas nors primena man apie koncertą, džiaugiasi, giria, dėkoja, teiraujasi, kada vėl planuoju surengti panašų. Tai tikrai suteikia daug pasitikėjimo ir užsidegimo dirbti.
Nežinau, ką reikėtų daryti, jei ne mokytojai – Reda Kazlauskienė (kuri ir paskatino surengti savo rečitalį), Egidijus Kundrotas, Vilija Urbonienė, Oksana Sadauskienė, Rasa Pletaitė-Junokienė, Karolis Pratkus – ir mano draugai Akvilė Suvorovaitė, Laura Repšytė, Vėja Rimšaitė, Gabrielė Deksnytė, Tautvydas Mažeikis, Tadas Sadauskas, o ypač Kęstutis Čeplinskas ir Laurynas Viduolis… Su jais muzikuoju visus šiuos metus. Negaliu įsivaizduoti savo koncerto be šių linksmų, šiltų, talentingų žmonių. Jaučiuosi be galo dėkinga ir man pritariantiems mokiniams, ir mus paruošusiems mokytojams, mane palaikiusiems draugams, ir, žinoma, visiems atėjusiems pasiklausyti. Nuoširdžiai sakau – kas gi aš be Jūsų? Galiausiai, ačiū tėvams, be kurių pagalbos nieko nebūtų įvykę.
– Kadangi esi vienuoliktokė, mokaisi ne tik dainuoti, bet ir fiziką, matematiką, chemiją, lietuvių kalbą. Kurie dalykai labiausiai sekasi, o kurių pamokų nemėgsti?
– Pasirinkau mokytis tuos dalykus, kurie man įdomūs (socialiniai-humanitariniai mokslai). Tikslieji manęs netraukia. Tiesiog nematau juose prasmės, tai nesukelia man jokio įkvėpimo. Todėl nei chemijos, nei fizikos mokytis nepasirinkau. Man patinka gilintis į žmogaus vidų, rūpi žmogaus savijauta, jo vidinis pasaulis. Geriausiai jaučiuosi, kai galiu padėti kitam, patarti. Kartais pavyksta net įkvėpti. Man tai prasmingiau už bet kokias formules, faktus ir statistikas. Draugai vadina mane „psichologe“, „filosofe“, „menininke“, dažnai išgirstu: „Na, tu tai „kosmosas“, Karolina…“
Gal nuo dvylikos metų mane domina egzistenciniai klausimai. Ir netgi tas pats kosmosas. Kai užsivedu, negaliu nustoti kalbėjusi apie Visatos begalybę ar žmogaus gyvenimo prasmę.
– Kas Tavo autoritetai gyvenime ir scenoje?
– Scenoje man niekas neprilygsta Celine Dion. O dėl autoritetų gyvenime… Yra daugybė žmonių, kurie mane žavi tam tikromis savo savybėmis. Tačiau konkrečių autoritetų neturiu. Nereikia stengtis būti kaip kažkas – kiekvienas tapkime pačia geriausia savo paties versija.
Labiausiai mane žavi asmenybės, turinčios pakankamai drąsos nesuaugti ir nepaversti savo gyvenimo graudžia drama. Tai gebėjimas, nepaisant aplinkinių nuomonių ar reakcijų, nebijoti garsiai žavėtis pasauliu, nenustoti tyrinėti, būti smalsiems ir atviriems, siekti beprotiškų tikslų, pasitikėti savo unikalumu ir kiekvieną gyvenimo dieną paversti ypatinga.
– Papasakok apie savo šeimą. Ar palaiko Tave artimieji, o gal atvirkščiai sako, kad dainuodama duonos neužsidirbsi?
– Artimieji tikrai mane palaiko ir skatina dainuoti toliau. Turiu dar dvi seses. Vidurinioji (13 m.) dainininkė būti nenori, nors turi ir klausą, ir balsą, bet širdis jaučia, kad dainuos mažiausioji (6 m). Kitais metais jau pradės lankyti Muzikos mokyklą. Nei mano mama, nei tėtis negroja, nedainuoja. Kiek žinau, tik senelis jaunystėje iš klausos grodavo akordeonu. Kai manęs paklausia, iš ko paveldėjau balsą, nežinau, ką atsakyti.
– Dar kartą prisimink akustinį vakarą dvare – kokias dainas atlikai, kokios Tavo mėgstamiausios?
– Akustinis vakaras buvo magiškas. Net nustebau, kad paklausyti manęs susirinko tiek daug žmonių. Tvyrojo ypatinga atmosfera, pakylėta nuotaika, jaučiau klausytojus, jų žvilgsnius, netgi kvėpavimą. Užmezgėme ryšį, vyko širdžių kalba, jei taip galima pavadinti.
Skambėjo įvairi muzika. Nuo liaudies dainų iki rokenrolo ar džiazo. Kiekviena daina – atskira istorija, kurią pasakoju žmogui.
– Kokios muzikos klausaisi namuose, kaip leidi laisvalaikį, kas tave įkvepia ir skatina eiti pirmyn?
– Klausau labai įvairios muzikos – klasikos, džiazo, roko, elektroninės, o kartais net afrikietiškų būgnų ar rytietiškų mantrų. Mėgstu ir užsienio, ir lietuvių atlikėjus. Mano laisvalaikis – tai knygos, buvimas gamtoje, dainavimas, Jaunųjų lyderių klubas, bendravimas su žmonėmis, keliavimas.
O įkvepia pats gyvenimas. Iš tiesų, žmonės, muzika, spalvos, gamta, jausmai, sūrios ašaros, garsus juokas, sėkmės ir nesėkmės, kontrastai, kiekviena diena – beprotiškai fantastiška. Dievinu gyvenimą tokį, koks jis yra. Nieko nekeisčiau, nieko neatimčiau ir nieko nepridėčiau. Tikiu, kad viskas vyksta taip, kaip turi vykti. Gyvenimas vientisas, tobulas, išbaigtas. Dainuoti toliau mane skatina vidinis noras ir, žinoma, aplinkiniai žmonės.
– Kokiame konkurse svajoji dalyvauti? Kaip save įsivaizduoji po dešimties metų?
– Niekada nesu susimąsčiusi apie savo svajonių konkursą. Kiekvienas jų – pamoka, galimybė augti, įgyti pasitikėjimo, kurio man kartais labai stinga.
Po dešimties metų matau save kaip ir dabar – tarp žmonių, bendraujančią, keliaujančią, padedančią kitiems ir, žinoma, dainuojančią. Darysiu tai, kas suteiks džiaugsmo man, aplinkiniams, kas įkvėps kitus ir įprasmins mano pačios gyvenimą.
***
Vizitinė kortelė
Muzikos mokykloje Karolina mokosi solinio dainavimo pas mokytoją Redą Kazlauskienę. Šiemet baigia išplėstinio muzikinio ugdymo programą. Jos repertuarą sudaro įvairaus stiliaus liaudies, šiuolaikinių lietuvių bei užsienio kompozitorių dainos. Mokyklai atstovavo ne tik rajoniniuose, respublikiniuose renginiuose, bet ir puikiai dainavo Vokietijoje, Čekijoje bei Italijoje. Karolina – Lietuvos vaikų ir moksleivių televizijos konkurso „Dainų dainelė“ dalyvė, tarptautinio konkurso „Lėkime dainų sparnais“ daugkartinė prizinių vietų laimėtoja, respublikinio konkursinio festivalio „Dainos sparnais aplink pasaulį“ Vilniuje laureatė, lengvosios muzikos konkursinio festivalio „Pavasario ritmu-2015“ „Grand Prix“ laimėtoja.
***
Komentaras:
Ar daug vaikų mokosi dainuoti?Reda KAZLAUSKIENĖ, dainavimo mokytoja
Dainuoti nori daug vaikų, bet retas nori „išnešti“ žiūrovui savo jausmus: įsivaizduoja, kad išmoko žodžius, melodiją ir jau gali atlikti. Kažkodėl daugelis mano, kad dainavimas – lengva sritis. Tačiau norint rezultato, įdėti reikia labai daug. Tik tada gali pajusti žiūrovų šypsenas ir jausmus.
Reda Milaknienė
