Tris dienas Žiobiškio (Rokiškio kaim. sen.) turistinėje bazėje aidėjo vaikų juokas ir balsai. Čia jau ketvirtą kartą vyko kino edukacinė programa „Kino pamokos Rokiškyje- 2015“.
Mokė kino paslapčių
Šiemet į stovyklą susirinko 18 mažųjų rokiškėnų, trokštančių iš arčiau pažinti kino industriją, išmokti filmavimo subtilybių bei kurti neilgą filmuką. Kino meno paslapčių vaikus mokė kviestiniai svečiai iš sostinės, kino režisieriai Tomas Smulkis ir Dovilė Šarutytė.
Pasak stovyklą organizavusių Rokiškio kultūros centro darbuotojų Vaivos Baltrūnaitės-Kirstukienės ir Neringos Danienės, kiekvienais metais atvykti į stovyklą kviečiami vis kiti profesionalai: „Padirbėti su vaikais pasiūlome vis kitiems režisieriams, kurie atvyksta su visa reikiama filmavimo įranga. Jie kartu su dviem vaikų komandomis kuria kino juostų scenarijus, filmuoja scenas, o paskui montuoja vientisą filmą. Viskas vyksta kaip tikrame kine. Šiemet pirmą kartą vaikai turėjo sukurti istoriją, kuri baigtųsi kokiu nors moralu. Žanras čia visai nesvarbu, nes jie ir patys neapsisprendžia – vieni nori siaubo filmo, kiti planuoja komediją. Pirmąją dieną svečiai vaikams pasakojo apie kiną, kino juostų kūrimą, mokė filmo kūrimo subtilybių. Antrąją dieną, maždaug iki pietų, grupės kūrė scenarijus ir galvojo, kaip savo mintis ir idėjas realizuoti. Po pietų prasidėjo filmavimo darbai. Vėliau vaikų laukė dar rimtesnis – filmo montavimo darbas. Stovyklos uždarymo vakarą numatytos sukurtų filmų premjeros, į kurias vaikai pakvietė savo tėvelius.“
„Kas filmo kūrimo procese vaikams sunkiausia? Susikaupti. Dirbu su šiek tiek vyresniais stovyklos dalyviais, tad pykčių ar nesutarimų dėl pareigų nekilo – visi žinojo, kokius vaidmenis nori išbandyti. Keletas vaikų tokio tipo stovykloje dalyvauja nebe pirmą kartą ir jau yra išbandę visus darbus“, – kalbėjo su vyresniaisiais dirbusi režisierė D. Šarutytė.
Veiksmas – kaimo daugiabučio kieme
Vyresniųjų kurtoje kino juostoje pasakojama apie į kaimą atvykusią paauglę, kuri nori susidraugauti su vietinėmis mergaitėmis, tačiau už tai turi atlikti „nešvarų“ darbelį. Veiksmo vietai vaikai pasirinko vieno iš daugiabučių kiemą. Ne vienas čia gyvenantis žiobiškėnas pro langą kyštelėjo galvą pasižiūrėti, kodėl kieme aidi negirdėti klausimai: „Garsas yra? Kamera yra? Tylos, pradedame filmuoti!“
Pirmą kartą taip stovyklaujantis Martynas Kuriakinas filmavimo metu tapo režisierės padėjėju. Jis buvo atsakingas už technines detales: kad aplinkiniai netrukdytų darbui ir būtų visiška tyla, kad tinkamai veiktų mikrofonas, aktoriais tapusiems draugams pranešdavo apie filmavimo pradžią. Kad darbai sektųsi lengviau ir būtų aišku, kokias scenas filmuoti, vaikinukas turėjo lapą su pačių nupieštomis istorijos kadruotėmis. Po daugiau nei dešimties nesėkmingų vienos scenos filmavimo bandymų, ne vienas komandos narys dūsavo: „Filmų kūrimas ne toks lengvas darbas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.“
Pirmą kartą filmų kūrime dalyvavo ir Brigita Čeponytė. Į stovyklą atvykusi mergina tikino nė kiek nesigailinti, nes kino menas jai yra labai įdomus.
Idėją pamėtėjo kasdienybė
Jaunesniųjų stovyklautojų grupei filmo idėją pamėtėjo kasdienybė. „Mūsų filmukas bus apie vaikus, kurie atvyksta į stovyklą ir iš rankų nepaleidžia mobiliųjų telefonų. Jų nedomina užsiėmimai lauke, gyvas bendravimas. Istorijos moralas labai paprastas – telefonas ar kitos technologijos nėra svarbiausios, nes ir be jų yra daugybė įdomių užsiėmimų. O tokia mintis kilo tiesiog iš kasdienybės, nes stovyklos vadovės iš mūsų buvo kuriam laikui paėmusios telefonus…“, – linksmai pasakojo filmo režisiere tapusi Miglė Andriūnaitė, tačiau išgirdusi draugus ją šaukiant „režisiere“, mergina skubėdavo atsikirsti, kad vadintų ją vardu.
Nors daugumai mažųjų kūrėjų šis filmavimas buvo pirmas, į darbą visi žiūrėjo labai rimtai. Aktoriai paklusniai vykdė režisierės nurodymus, o garso operatorius Astijus Pernavas ne kartą išsakė pasiūlymus, kokių galima būtų pridėti garso efektų, kad filmas taptų dar įdomesnis.
Komentaras
Raimonda KOLYČIENĖ, Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos soc. pedagogė
– Kokią naudą vaikams duoda vasaros stovyklos?
Bet kokia vasaros stovykla vaikams yra naudinga. Čia jie susidraugauja, daugiau bendrauja su aplinkiniais, išmoksta rasti tarpusavyje bendrą kalbą, tampa atviresni. Dažniausiai stovyklauti susirenka kažkuo panašios asmenybės. Atsiveria net ir ramesni vaikai, aktyviau pradeda dalyvauti įvairiose veiklose. Be to, stovyklose vaikams sudaroma aktyvaus užimtumo programa, jie atitraukiami nuo kompiuterių. Tėvai turėtų skatinti vaikus vasarą kažkur dalyvauti, bendrauti. Nors yra ir tokių, kuriems stovykla priklauso, bet jie į ją neina, ignoruoja. Stovyklose vaikai tobulėja, plečia akiratį, ir tai mes, mokytojai, pastebime atėjus naujiems mokslo metams.
Laura STAIGYTĖ
Kino stovykloje dalyvauju pirmąkart. Man tikrai labai patinka, nes daug sužinojau apie kiną, turėjau galimybę susipažinti su jo „virtuve“ ir sužinoti, kaip vyksta filmavimai, kiek kartų kai kada tenka kartoti vieną sceną, kad ji būtų kokybiška. Savo ateities su kinu ar jo užkulisiais nesieju, o į stovyklą atvykau tiesiog smagiai praleisti laiką. Statant mūsų filmą tapau viena iš pagrindinių aktorių – į miestelį atvykusia mergina. Būti aktore pasirinkau, nes norėjau išmėginti kažką naujo. Neatsisakyčiau ir kitais metais dalyvauti šioje stovykloje. Gal tada išmėginčiau save režisierės ar operatorės amplua. Kas man pasirodė sunkiausia? Tikriausiai kurti patį scenarijų. Mums duota tik 12 kadrų, kuriuose turime sutalpinti savo istoriją. Filmą žiūrėsime mes ir mūsų artimieji, tad prieš filmavimą labai jaudinausi.
Edgaras CEGELSKAS
Stovykla man paliko neišdildomų įspūdžių, nes turėjau galimybę pirmą kartą filmuoti tikra kamera. Aš tapau vaizdo operatoriumi. Turėjau stebėti, kad kamera būtų įjungta, tinkamai sureguliuota, kad į kadrą nepatektų pašaliniai daiktai, pavyzdžiui, mikrofonas. Norėjau būti aktoriumi, bet pagalvojau, kad jiems reikia įsiminti labai daug žodžių, teksto, tad pasirinkau kitokį darbą. Jei kitais metais vėl atvyksiu į stovyklą, išbandysiu ir aktoriaus vaidmenį.
Miglė ANDRIŪNAITĖ
Buvau naujokė, tad viskas, kas čia vyko, man buvo labai įdomu. Labiausiai patiko pats filmavimas. Kadangi buvau režisierė, turėjau aktoriams sakyti, ką ir kaip daryti, duodavau startą filmavimo pradžiai ar liepdavau stabdyti kamerą. Norinčiųjų vaidinti mūsų grupėje buvo labai daug, tad aš pasirinkau likti „už kadro“. Mano nuomone, būti aktoriumi filmuose yra sunkiausia užduotis, nes reikia įsiminti ilgus dialogus, nesuklysti, nesusijuokti ne laiku ir ne vietoje – nesugadinti kadro. Kurdami scenarijų buvome aktoriams ir žodžius sukūrę, tačiau nepavyko jų greitai išmokti, tad šios minties atsisakėme. Apskritai, visame procese man sunkiausia buvo kūryba. Žmonių grupėje daug, kiekvienas turi idėjų, reiškia savo mintis ir reikia rasti tokį sprendimą, kuris būtų geras ir patiktų visiems.
Žiedė KIRSTUKAITĖ
Kino stovykloje aš – penktą kartą. Kadangi savo ateitį sieju su kinu, man tokio pobūdžio stovyklos labai patinka ir yra naudingos. Dabar, kai pasakodami savo darbo niuansus režisieriai ko nors paklausia, aš viską prisimenu ir jau žinau atsakymus. Studijuoti su kinu susijusią specialybę mane paskatino televizija. Man įdomu, kas vyksta už kadro, kokie žmonės ir kaip dirba. Dabar, kai žiūriu filmus, žinau, kiek darbo įdėta į kiekvieną sceną, numanau, kiek jas aktoriams reikia kartoti, pastebiu, kaip sudėlioti filmo kadrai. Ši kino stovykla man davė labai daug patirties, suteikė daug žinių. Tikriausiai, kaip ir daugeliui, sunkiausias pasirodė kūrybinis darbas. Kuriant šį filmuką buvome sugalvoję penkias skirtingas istorijas, tačiau iš jų visų sudėjome vieną.
M. Katinauskienės nuotr.
Miglė Katinauskienė
