Buvo netikėta ir liūdna
„Piotro Roseno mirtis buvo netikėta. Jis sirgo, ilgą laiką gydėsi Paryžiuje, bet sveikatai pagerėjus medikai leido grįžti į Varšuvą, palikdami ir Prancūzijos gydytojų stebėseną. Lapkričio mėnesį ten atlikti tyrimai buvo optimistiniai, sveikimo prognozės geros. Staiga paskutinę gruodžio savaitę pablogėjo sveikata, jis buvo išvežtas į Varšuvos ligoninę, kur po dviejų dienų mirė. Žinia labai prislėgė“, – pasakojo L. Skardžienė.
Kitų metų gruodžio 11 d. baronui P. Rosenui būtų sukakę 80 metų. Nejučiomis imi skaičiuoti: jo tėvas Antanas Rosenas prieš 30 metų susigrąžino savo tėvui priklausiusį jau gerokai sukežusį Gačionių dvarą; prieš 25 metus P. Rosenas pradėjo tėvonijos atnaujinimą: jam jau buvo beveik 60 metų. Lietuvis pasakytų: „Ar beverta?“ „Šis žmogus, niekaip negalėjo atsistebėti lietuvio charakteriu – kiekvienoje idėjoje ieškome, kas iš to bus blogai, kas gali nepavykti. O Piotras visus savo sumanymus varyte varė į priekį. Beveik penkerius metus jis dažną penktadienį atvažiuodavo iš Varšuvos į Gačionis, surikiuodavo darbus ir sekmadienį vėl išvažiuodavo, – pasakojo L. Skardžienė.
P. Rosenas buvo suskaičiavęs, jog savo, o ir savo tėvo svajonei įgyvendinti jam teko pravažiuoti milijoną kilometrų, kol 1870-ųjų dvaras, kuriame Rosenų šeima gyveno iki 1940-ųjų, buvo prikeltas gražiam gyvenimui. Matęs kolūkio kontorą, biblioteką, kultūros namus, gyvenamuosius butus, sandėliukus ir vištidę, bene labiausiai dvaras nukentėjo tuomet, kai liko visai nebenaudojamas. Ir kiek milijonų darbų darbelių reikėjo padaryti, kad iš Varšuvos į Gačionis galėtum atsivežti savo tėvą ir jam parodyti: štai! Dabar viskas taip, kaip buvo anais laikais.
Lenkiją irgi kloja sniegas
„Svarsčiau: gal skristi į Varšuvą, gal važiuoti traukiniu. Be galo esu dėkinga sprendimą kartu vykti priėmusiems bičiuliams Dainai ir Artūrui. Į priekį kelias buvo neblogas, o atgal – labai sudėtingas: Lenkiją irgi kloja sniegas. Be galo esu dėkinga Dainai ir Artūrui, nusprendusiems važiuoti kartu, – sakė L. Skardžienė ir pasakojo: – Iš Varšuvos į Gačionis Piotras Rosenas atvažiuodavo labai tvarkingu, bet paprastu automobiliu. Gal tik porą kartų – taip susiklosčius aplinkybėms – buvo atvažiavęs prabangia mašina. Žmogus absoliučiai niekuo nesipuikavo, tačiau jo aplinkoje tvyrojo subtili estetika. Net pietaujantiems darbininkams jis tiesdavo servetėles, naudojo indus, iš kurių valgydavo ir svečiai. Įgimtą kultūrą jis perteikdavo visiems. Stebėjosi, kodėl lietuviai vengia sveikintis, sakydavo: sutiktą žmogų reikia pasveikinti, juolab atsakyti į pasisveikinimą. Dvejus metus gausiai dvare besilankančius svečius jis vaišino neimdamas nė skatiko. Tik vėliau ėmė organizuoti dvaro paslaugas. Betgi dažnai duodavo pinigų nupirkti maisto vienišų senolių kalėdiniam stalui, prašydamas neįvardinti, nuo ko. Pradžioje niekas nesuprato, iš kur aš jiems nešu dovanas. Vėliau, žinoma, išsiaiškino. Šis žmogus gyveno nuostata – dalinkis kuo gali: maistu, žiniomis, patirtimi. Jis nepripažino tvorų: norėjo, kad dvaras, gėlynai, išpuoselėta aplinka džiugintų praeivius. Gailėjosi, kad nepavyko įgyvendinti sumanymo – pastatyti labai aiškų ženklą, jog čia ne tik paveldo objektas: čia – Gačionių dvaras. Būdavo, turistai pravažiuoja alėją į dvarą, ieško jo. O jam norėjosi, kad šis kelias į jo istorinę tėvoniją visada būtų aiškus“, – pasakojo L. Skardžienė.
Gėlės nebūtinai baltos
Bažnytėlėje takas link urnos buvo papuoštas atėjusiųjų atsisveikinti gėlėmis, tarp jų – dvi puokštės iš Rokiškio: viena – su Lietuvos ir Lenkijos vėliavų juostomis, kita – kartu atvežta nuo Gačionių dvaro dabartinių savininkų, negalėjusių vykti į laidotuves.
„Rozenai – rožių vaikai – mėgo gėles. Prieš parduodant Gačionių dvarą labai stigo darbininkų. Neįtikėtinus plotus – aplink dvarą yra 13 ha žemės – Piotras Rosenas traktoriuku šienaudavo pats. Neretai net kas tris – keturias dienas! Būdavo, kad po ankstyvo darbo jam tekdavo ruošti pusryčius svečiams. Buvo neįtikėtinas kulinaras. Smulkiems virtuvės darbams kartais turėjo pagalbininkę, bet gamindavo tik pats. Tarsi ankstyvo rytmečio nė kiek neišvargintas jis imdavosi pietų ruošos. Patiekalai puikiai serviruoti. Jis buvo aukštuomenės žmogus – laimingi tie, kuriems teko jį pažinti, matyti jo dėmesį žmogui, dėkingumą už darbą ir paslaugą. Kartais pasitaikanti pašaipi replika, girdi, baronas pats patarnauja jo neskaudino, o tik stebino, – prisiminimais dalijosi L. Skardžienė.
Pagarbios tvarkos jis mokė ir kitus. Dvare dirbę Jūžintų jaunuoliai puikiai išmoko po darbo sutvarkyti instrumentus, nuvalyti juos, tvarkingai sudėlioti.
Atvyko ir Prezidentas
Urna su P. Roseno palaikais buvo pastatyta jaukioje Varšuvos Pruškovo priemiesčio bažnytėlėje. Pareikšti užuojautos P. Roseno žmonai Ewai Rosen, sūnums Igoriui ir Bogdanui atvyko giminės, didelis bičiulių būrys; buvo dvi vilniečių šeimos. Laidotuvėse dalyvavo ir kadenciją baigęs Lenkijos Prezidentas Bronislawas Komorowskis su žmona.
Anot L. Skardžienės, turbūt visi šie žmonės yra ne kartą lankęsi Gačionyse. Ji pasakojo: „Kai kuriuos buvau mačiusi gana seniai. Sveikinomės, domėjomės vieni kitų, kaip sekasi. Šiltas, nuoširdus bendravimas – tokia šios šeimos ir giminės tradicija. Gačionių dvare viešėjo daugelis Rokiškio rajono savivaldybės vadovų, Tarybos narių, verslininkų, menininkų, šalies žinomų politikų, kultūros ir meno žmonių. Čia vykdavo iš Gačionių kilusios giminės susitikimai, po pasaulį išsibarsčiusių Rosenų susivažiavimai. Pats Piotras Rosenas – 17 kartos asmuo iš Gačionių. Šio luomo žmonėms labai svarbus geneologijos medis. Giminės šaknis kruopščiai tyrinėjo ir Piotras. Jis telkė savo giminę ir bendravo su jos atstovais, tarytum visi viename dvare būtų augę. Piotras Rosenas puikiai kalbėjo anglų, prancūzų, ispanų, portugalų, vokiečių, rusų ir, žinoma, lenkų kalbomis. Jis lengvai bendravo su įvairiausių sričių atstovais – fizikais, istorikais, politikais, verslininkais, muzikais, teatralais… Pats vystęs ekologiškų valymo įrenginių verslą, jis išmanė ekonomiką, tarptautinius santykius. O vienas svarbiausių dalykų jam buvo biblioteka. Ji buvo gausi ir turtinga. Jau pačioje pradžioje prašė, kad surinkčiau žymiausių lietuvių rašytojų knygas“, – dalinosi prisiminimais L. Skardžienė.
Kai P. Rosenas tuomet dar Jūžintų mokyklos direktorės L. Skardžienės kvietimu lankėsi mokykloje, jis pirmiausia norėjo pamatyti biblioteką… O pakui viskas susidėliojo taip, kad ji net dvaro remonto rūpesčiuose P. Rosenui tapo labai reikalingu asmeniu.
Prisimintas ir Sidabro ženklas
„Lenkijoje neįprasta budėti prie urnos. Atsisveikinimo ceremonija trunka apie 40 min. Visus sugraudino jautri akimirka – sūnaus Bogdano perskaitytas atsisveikinimo laiškas tėčiui. Skaitytas jis prancūziškai, o susirinkusiesiems padalintas lenkiškas vertimas. Vyko ir gedulingi pietūs. Jų metu ne kartą buvo ištartas Gačionių vardas. Prisimintas Rokiškis, pasidžiaugta ir Sidabro ženklu, kuriuo 2015 m. Piotras Rosenas buvo apdovanotas „Už nuopelnus Rokiškio krašto kultūrai“. Vis galvoju apie tai, kad jo gyvenime sunkiausias laikas buvo pati tėvonijos atstatymo pradžia ir atsisveikinimas su Gačionių dvaru. Kiek daug jam teko vargti įgyvendinant paveldo reikalavimus, sutvarkant parką, stengiantis per klampynę nutiesti taką prie Gačionių ežero, kaip ankstyvą pavasarį jis iš Varšuvos skubėdavo į dvarą ir palikdavo jį vėlų rudenį. Kiek jis dėjo pastangų, kad Jūžintuose būtų įsteigta anglų kalbos mokyklėlė. Nepavyko. Tarsi vienišas keleivis jis kas rytą eidavo pėsčiomis į Jūžintus, mintyse rikiuodamas dienos darbus, galbūt apsvarstydamas, jog mina savo protėvių pėdomis. Čia ruseno viltis, kad Gačionių dvarą paveldėję jo sūnūs toliau jį puoselės… Piotras Rosenas ir po Gačionių dvaro pardavimo lankėsi jame. Galbūt, tai dar labiau jį graudino ir kėlė prisiminimus“, – mintimis su „Gimtuoju…“ dalinosi L. Skardžienė.
Rita BRIEDIENĖ
